2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Ne tik uolus zakristijonas, bet ir muzikantas, visų galų meistras

Bronius VERTELKA

Subačiaus zakristijonas Pranas Šereika

Nebeveikęs motoras vėl ima suktis Prano Šereikos rankose. Jos sugeba suvirinti geležį, atlikti medžio darbus, sutvarkyti elektros tiekimo gedimus, susiremontuoti automobilį ir dar daug ką pasidaryti. Bažnyčioje jis priklaupia be didesnio vargo, nors nuo spalio pradėjo 78-uosius metus. Nemažą naudą iš P. Šereikos turi Subačiaus stoties Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios parapija. Jis – šešti metai šios šventovės zakristijonas ir ūkvedys.

Pranas pataisė benzininę žoliapjovę, kuri jau buvo numesta kaip nebereikalinga. Įlipęs į varpinę, pastebėjo, jog vos laikosi varpas. Ir čia pašalino grėsmę. Sumazgytus elektros laidus pakeitė naujais. Tvarkinga ir zakristijoje. Jeigu bažnytinės vėliavos buvo sumetamos, tai dabar po procesijos jos įstatomos į stovus. Senutėlę, rodos, tik malkoms tinkamą, be vinių spintą atnaujino. Dabar ji – tiesiog kaip naujutėlė, kai kas netgi teiraujasi, iš kur tokią gavo. Bažnyčios patarnautojos moterys savo reikmenims susidėti irgi turi kampelį. Pranui tapus zakristijonu, bažnyčia tarsi atsinaujina. Netgi vyskupas Lionginas Virbalas stebėjosi tokiomis permainomis.

Pagrindinis moters rūpestis – Dievo namų grožis

Bronius VERTELKA

Liolių Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčios tvarkytoja Rozalija Ališauskienė

Užsukus į Liolių Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčią, norėjosi apsisukus sprukti atgal ir dar kartą pasivalyti batus, nes joje buvo jauku ir miela. Šventovės vidury – juodai dažytas kryžiaus formos takas iš ąžuolo kuolelių, kuriuo vaikštoma ne vieną šimtmetį. Grindys atrodė lyg šiandien dažytos. „Tai – vis mūsų pročkutės darbas“, – pastebėjo bažnyčią pakvietęs aprodyti klebonas kun. Remigijus Katilius.

Dirbti Bažnyčiai buvo Rozalijos Ališauskienės svajonė, bet nejaugi pati siūlysis. Atsitiko taip, kad ankstesnysis klebonas kun. Andrius Trakšelis kartą sutikęs ją tarė: „Šiandien atsisakė mūsų pročkelė, gal galėtumėte į jos vietą ateiti?“ Rozalija išdrįso pateikti savo sąlygą: sutinkanti, bet ar leisiąs bažnyčios grindis dažyti?

Eina devintieji metai, kai R. Ališauskienė atsako už Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčios vidaus ir aplinkos tvarką bei švarą. Bene tris kartus yra perdažiusi šventovės grindis. Vis iš savo lėšų dažus bando nupirkti. Už tokį darbą klebonas simboliškai atsilygina, bet tais pinigais moteris nepasinaudoja, o išleidžia šiltuoju metų laiku augindama įvairias gėles, iš jų komponuodama nuostabaus grožio puokštes. Užtat bažnyčia atrodo puošniai.

54 metus trupinęs akmenų kalnus

Bronius VERTELKA

Akmenskaldis Mykolas Petrusevičius

Mykolas Petrusevičius įpusėjo 77-uosius, iš kurių 54-erius skaldo akmenis. Anykštėnas – tikras tokio amato meistras. Garbaus amžiaus vyras turi išskirtinai gerą atmintį. Sugeba detaliai atpasakoti, kas buvo ar atsitiko prieš keletą dešimtmečių. Turbūt vien dėl to, kad nerūko ir retai taurelę pakelia. Prieš keliolika metų jam buvo nustatyta pirmoji vėžio stadija. Bet laiku atlikus operaciją Vilniuje, liga pasitraukė.

Mykolas gimė kaime, Šeduvos krašte, augo šeimoje, kurioje buvo aštuoni vaikai. Mykolo senelis dirbo Ukrainos šachtose kartu su sovietų išgarsintu Aleksejumi Stachanovu. Užgriuvus šachtai, jis žuvo. Būsimąjį Mykolo tėvą, tada buvusį vos penkerių metų, motina parsivežė į Lietuvą. Mykolo tėvas buvo aukšto ūgio ir fiziškai stiprus. Skaldė akmenis, kaldavo girnas, dirbdavo šulinių žiedus, gamindavosi paraką. Dirbdamas malūne, paslydo ir trenkėsi galva į aštrų kampą. Liko gyvas, bet prarado sveikatą. Sunkiai sužalojo jį prie geležinkelio netoli Gustonių. Minantį dviračio pedalus užkabino pravažiuojantis sunkvežimis. Jo vairuotojas to, matyt, nepastebėjo. Sumaitotą kūną nuvežė į Panevėžio ligoninę, o gydytojai dar tris paras kovojo dėl jo gyvybės. Iškviesti Kauno gydytojai sakė, jog tokio stipraus organizmo dar nebuvo regėję. Mirė jis būdamas tik 57 metų. Žinią, kad nebeturi tėvo, Mykolas gavo tarnaudamas sovietinėje armijoje. O Mykolo mama už savo vyrą išgyveno 40 metų ilgiau, mirė sulaukusi 97 metų.

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Čia palengvinamos kančios

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Vilniaus Palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos hospiso darbuotojais. Sėdi antra iš dešinės sesuo Michaela Rak ZSJM

Gruodžio 8 dieną Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi išskirtinėje gydymo įstaigoje – Vilniaus Palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos hospise, kuriame rūpinamasi nepagydomomis ligomis sergančiais žmonėmis. Prezidentė aplankė ligonius ir su įstaigos darbuotojais, savanoriais aptarė atjautos, savanorystės idėjas. Pasak šalies vadovės, tai – jautriausia paslauga, garantuojanti žmogui orumą ištisą parą, neleidžianti jam likti vienišam iki paskutinės minutės. M. Sopočkos hospisas – geras pavyzdys, kaip galima suderinti savanorių, Bažnyčios ir valstybės pastangas. Šių paslaugų dar labai trūksta, bet valstybė viena nepajėgi patenkinti šio poreikio. Reikia, kad atsirastų daugiau iniciatyvų, telkiančių savanorių komandas, skatinančių aukoti ne tik pinigus, bet ir laiką, dėmesį. Tokia veikla reikšmingai prisidėtų prie kampanijos „Už saugią Lietuvą“, kuri kviečia būti atidiems kiekvienam žmogui, ypač labiausiai pažeidžiamam.

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Parapijos senjorų namuose – rami senatvė

Bronius VERTELKA

Iš kairės: socialinės darbuotojos padėjėja Janina Jaroševičienė, laikinoji įstaigos direktorė Vaida Danauskienė ir virėja Vaida Povilionienė

Už tai, kad Rozalime iškilo naujieji senelių namai, nuoširdžios padėkos vertas klebonas kun. Algimantas Žibėnas. Jauno kunigo iniciatyva už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas atsirado toks pastatas. Rugsėjo 3-iąją Viešoji įstaiga „Rozalimo Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos senjorų namai“ šventė vienerių metų veiklos sukaktį. Ant stalo puikavosi didžiulis tortas. Sutartines gražiai traukė Medikonių bendruomenės folkloro ansamblis „Medeina“. Tai buvo kaip šeimos šventė.

Senjorų namai nėra privatūs. Jie išsilaiko iš gyventojų 80 procentų pensijos bei iš rajono Savivaldybės biudžeto skiriamų lėšų. Kas turi teisę įsikurti, sprendžia atitinkamos savivaldybės institucijos. Šiuo metu čia gyvena 20 žmonių, dešimt vyrų, tiek pat moterų. Jų amžius – nuo 70 iki 97 metų. Gyvena po du kambaryje. Jame – televizorius, šaldytuvas, dvi lovos, greta – dar kambarėlis su dušu ir tualetu. Kiekvienas kambarys turi atskirą išėjimą į kiemą.

Pagyvenusių žmonių dienos centro sukaktis

Malda prie stalo. Iš dešinės: klebonas kun. Stasys Šlepavičius, buvęs klebonas kun. Stanislovas Anužis, Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas

Į nuotaikingą šventę, prasidėjusią Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas kun. Stasys Šlepavičius ir prieš keletą mėnesių persikėlęs į kitą parapiją buvęs klebonas kun. Stanislovas Anužis, atvyko Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas, jo pavaduotoja Rūta Cirtautaitė, Administracijos direktoriaus pavaduotoja Ligita Liutikienė ir Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė.

Renginys tęsėsi šalia bažnyčios įsikūrusiame ir dabar jau 44 pagyvenusius žmones priimančiame centre, išpuoštame lankytojų darbais. Visi kartu pasižiūrėjo filmą apie centro veiklą 2015–2016 metais, pavadintą „Pasaka „išminties istorija“. Apie tai, kaip visiems sekėsi, pasakojo centrui vadovaujanti socialinė darbuotoja Laima Račkienė, daug gražių linkėjimų išsakė visi rajono vadovai. Meras V. Dačkauskas įteikė praktiškų dovanų.

Senjorai nemokamai vaišinami kava

Lapkričio pabaigoje prasidėjusi tradicinė akcija senjorams „Susitikim prie kavos puodelio“ kavinėse plečiasi ir pritraukia puikių iniciatyvų – prie akcijos jungiasi ne tik teatras, festivaliai, bet ir dar 15 įstaigų, vaišinančių nemokama kava, – 12 „Can Can pizza“ picerijų Vilniuje ir 3 „Delano“ restoranai sostinėje, Kaune ir Klaipėdoje. Šiuo metu gerumo akcijoje dalyvauja jau 71 įstaiga, kuri kviečia sekmadieniais senjorus nemokamai pasivaišinti puodeliu kavos ar arbatos. 16-oji akcija senjorams vyks kiekvieną sekmadienį iki sausio 8 dienos.

„Gražios tradicijos turi polinkį augti ir plėstis, tad labai džiaugiuosi, kad net akcijai prasidėjus prie jos jungiasi vis daugiau Vilniaus kavinių, restoranų. Smagu, kad jų žemėlapis išsiplėtė ir į tolimesnius Vilniaus rajonus, o senjorai pasimėgauti kava gali dar arčiau namų. Kviečiu mūsų mielus senolius dalyvauti akcijoje ir susiburti miesto kavinėse jaukiam pokalbiui ir gardžiam puodeliui kavos“, – sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Valstybės garantuojama teisinė pagalba senjorams

Pagalba prisiteisiant išlaikymą iš užsienyje gyvenančių artimųjų, įvairiausių dokumentų, susijusių su turto atidalinimu ir įteisinimu tvarkymas, dokumentų sutvarkymo senaties terminų atnaujinimo problemų sprendimas, pensijų perskaičiavimas – tik kelios priežastys, dėl kurių senjorai dažniausiai kreipiasi pagalbos į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir prašo advokato paslaugų.

Tuo gali pasinaudoti daugelis senjorų, nes jų pajamos dažnai neviršija antrinei teisinei pagalbai gauti nustatyto turto ir pajamų lygio.

„Dažniausiai senjorai į mūsų tarnybą kreipiasi dėl pensijų dydžio perskaičiavimo, dėl gyvenamojo būsto įgijimo įteisinimo pagal įgyjamą senatį (kai žmogus senais laikais gavo iš kolūkio gyvenamąjį būstą, kuris neturi savininko, gyveno tame būste daugiau nei 10 metų, o dabar reikia įteisinti nuosavybę), dėl konfliktinių situacijų su kaimynais ar artimaisiais ir pan. Labai dažnai pasitaiko, kad pagalbos kreipiamasi dėl turto atidalijimo ir įteisinimo, kuomet norima testamentu jį palikti pasirinktam žmogui. Neretai paaiškėja, kad turtas priklauso skirtingiems savininkams, todėl pirmiausia reikia jį atidalinti ir tas dalis įteisinti“, – sako Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (VGTPT) direktorė dr. Anželika Banevičienė. Anot direktorės, augant emigracijai, seni ir ligoti tėvai ar globėjai dažnai yra palikti vieni Lietuvoje be priežiūros, artimųjų palaikymo ir išlaikymo. Tokiais atvejais situacija nebėra beviltiška – užsienis neišgelbės tų, kurie vengia atlikti savo prievolę, nes yra galimybė prisiteisti išlaikymą ir iš emigravusiųjų. Visai neseniai viena senjorė prisiteisė išlaikymą iš Airijoje gyvenančios savo dukros, „užmiršusios“ rūpintis savo mama, kuri ją ne tik užaugino, bet ir jai daug padėjo jau suaugusiai.

Bažnyčia dėkinga seneliams

Spalio 15-osios, šeštadienio, rytą popiežius Pranciškus susitiko su septyniais tūkstančiais italų pensininkų ir jiems sakytoje kalboje iškėlė senelių vaidmens šeimos, visuomenės ir bažnytinės bendruomenės gyvenime svarbą. „Bažnyčia žiūri į senus žmones su meile, dėkingumu ir didele pagarba. Jie yra svarbi krikščionių bendruomenės ir visuomenės dalis, – sakė Popiežius. – Jūs esate labai reikalingi, nes jūsų sukaupta patirtis yra brangus turtas, labai reikalingas, kad galėtume atsakingai ir su viltimi žiūrėti į ateitį. Jūsų branda ir išmintis gali padėti jaunesniems žmonės jų brandos kelyje, gali jiems padėti žengti į ateitį ir ieškoti savo kelio“. Popiežius labiausiai iškėlė nepamainomą senatvės sulaukusių žmonių vaidmenį šeimos aplinkoje. „Kiek daug senelių rūpinasi savo anūkais, labai paprastai perduoda jiems gyvenimo patirtį, savo bendruomenės ir tautos dvasines ir kultūrines vertybes. Šalyse, kurios išgyveno sunkius religijos persekiojimus, seneliai perdavė tikėjimą naujoms kartoms, slapta rūpinosi, kad vaikai būtų pakrikštyti“.

Senų žmonių teisės ir „išmetimo kultūra“

Visame pasaulyje vis daugiau senų žmonių. Tai ypač akivaizdu išsivysčiusių kraštų visuomenėje, nors vis dėlto didžioji dalis senelių gyvena besivystančiuose kraštuose. Pagal dabartines tendencijas, 2050 metais pensinio amžiaus žmonių skaičius viršys jaunesnių nei penkiolikos metų asmenų skaičių. Tai – nepaprasto masto socialinis virsmas, kuris palies visuomenę visais lygiais. Jau dabar žmogaus teisių, ekonominių, socialinių, kultūrinių, pilietinių ir politinių teisių matmuo senyvame amžiuje kelia vis didesnį susirūpinimą, kuris tik didės, pažymima Nepriklausomo eksperto ataskaitoje apie senų žmonių žmogaus teises. Ataskaita buvo pristatyta JT Žmogaus teisių taryboje, ja remiantis vyko diskusijos, kuriose pasisakė ir Šventojo Sosto delegacijos vadovas arkivyskupas Ivanas Jurkovičius. Ataskaitoje apibendrinta situacija srityse, kuriose pagarba pagyvenusių asmenų žmogaus teisėms labai svarbi ir kurios, deja, dažnai pritrūksta sveikatos, socialinėje apsaugoje, darbo, teisingumo, saugumo srityse.