Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Čia palengvinamos kančios

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Vilniaus Palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos hospiso darbuotojais. Sėdi antra iš dešinės sesuo Michaela Rak ZSJM

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir sesuo Michaela Rak ZSJM apsikeičia dovanomis

Gruodžio 8 dieną Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi išskirtinėje gydymo įstaigoje – Vilniaus Palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos hospise, kuriame rūpinamasi nepagydomomis ligomis sergančiais žmonėmis. Prezidentė aplankė ligonius ir su įstaigos darbuotojais, savanoriais aptarė atjautos, savanorystės idėjas. Pasak šalies vadovės, tai – jautriausia paslauga, garantuojanti žmogui orumą ištisą parą, neleidžianti jam likti vienišam iki paskutinės minutės. M. Sopočkos hospisas – geras pavyzdys, kaip galima suderinti savanorių, Bažnyčios ir valstybės pastangas. Šių paslaugų dar labai trūksta, bet valstybė viena nepajėgi patenkinti šio poreikio. Reikia, kad atsirastų daugiau iniciatyvų, telkiančių savanorių komandas, skatinančių aukoti ne tik pinigus, bet ir laiką, dėmesį. Tokia veikla reikšmingai prisidėtų prie kampanijos „Už saugią Lietuvą“, kuri kviečia būti atidiems kiekvienam žmogui, ypač labiausiai pažeidžiamam.

Pal. kun. M. Sopočkos hospiso ženklas – širdis ir namai. Jiems nuo įkūrimo vadovauja sesuo Michaela Rak ZSJM. Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos Vilniuje vyresnioji į savanorišką veiklą yra įtraukusi ir keletą iš netoliese esančių pataisos namų nuteistųjų. Iš viso šiai įstaigai talkina 100 savanorių, kasdien vykstančių pas ligonius, slaugomus namie. Stacionare per metus pasirūpinama beveik 200 pacientų. Sesuo M. Rak ZSJM, jau 20 metų dirbanti su nepagydomais ligoniais, patikino Prezidentę, kad M. Sopočkos hospisas visada yra pasirengęs pasidalyti sukaupta patirtimi su visais, norinčiais steigti tokius namus, kuriuose profesionali medikų priežiūra yra derinama su dvasine pagalba.

Ilgėjanti gyvenimo trukmė senstančioje visuomenėje kelia sudėtingą iššūkį – daugėja ligonių, kuriems reikia paliatyviosios slaugos, malšinančios skausmą ir palengvinančios kančias. Su nepagydomos ligos diagnoze susiduria ir jauni žmonės. Kiekvienu atveju tai yra sunkus išmėginimas pacientui ir jo artimiesiems. Su šia problema susiduria daug šeimų. Tačiau Ligonių kasos gali apmokėti tik 6 lovas 100 tūkst. gyventojų. Poliklinikų galimybės teikti ambulatorinę slaugą namuose yra ribotos – šiuo metu 100 tūkst. gyventojų tenka ne daugiau kaip 1 gydytojas ir 5 slaugytojai.

Pal. kun. M. Sopočkos hospisas Lietuvoje buvo pirmoji tokio tipo gydymo įstaiga. Ji atvėrė duris 2012 metais, įrengta ir išlaikoma privačių aukotojų, prisidedant Vilniaus teritorinei ligonių kasai, o kitais metais minės savo gyvavimo penkmetį. Čia medikai, psichologai, dvasininkai, teisininkai neatlygintinai padeda žmonėms, sergantiems nepagydomomis, dažniausiai onkologinėmis ligomis. Pagalba teikiama ir jų artimiesiems. Kitais metais ruošiamasi atidaryti skyrių mažiausiems pacientams – vaikams.

Pirmasis hospisas 1967 metais buvo įkurtas Anglijoje, jo pavyzdžiu panašūs slaugos namai paplito ir kitose šalyse. Ši veikla remiasi meilės, neatlygintinos globos ir lygybės principais. Pastaraisiais metais ir Lietuvoje imta steigti naujus slaugos namus sunkiausiems ligoniams – pernai veiklą pradėjo Kauno hospiso namai, „Tėviškės namai“ Alytuje.

Pagal lrp.lt ir Vilnensis.lt
Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“