54 metus trupinęs akmenų kalnus

Bronius VERTELKA

Akmenskaldis Mykolas Petrusevičius

Mykolas Petrusevičius įpusėjo 77-uosius, iš kurių 54-erius skaldo akmenis. Anykštėnas – tikras tokio amato meistras. Garbaus amžiaus vyras turi išskirtinai gerą atmintį. Sugeba detaliai atpasakoti, kas buvo ar atsitiko prieš keletą dešimtmečių. Turbūt vien dėl to, kad nerūko ir retai taurelę pakelia. Prieš keliolika metų jam buvo nustatyta pirmoji vėžio stadija. Bet laiku atlikus operaciją Vilniuje, liga pasitraukė.

Mykolas gimė kaime, Šeduvos krašte, augo šeimoje, kurioje buvo aštuoni vaikai. Mykolo senelis dirbo Ukrainos šachtose kartu su sovietų išgarsintu Aleksejumi Stachanovu. Užgriuvus šachtai, jis žuvo. Būsimąjį Mykolo tėvą, tada buvusį vos penkerių metų, motina parsivežė į Lietuvą. Mykolo tėvas buvo aukšto ūgio ir fiziškai stiprus. Skaldė akmenis, kaldavo girnas, dirbdavo šulinių žiedus, gamindavosi paraką. Dirbdamas malūne, paslydo ir trenkėsi galva į aštrų kampą. Liko gyvas, bet prarado sveikatą. Sunkiai sužalojo jį prie geležinkelio netoli Gustonių. Minantį dviračio pedalus užkabino pravažiuojantis sunkvežimis. Jo vairuotojas to, matyt, nepastebėjo. Sumaitotą kūną nuvežė į Panevėžio ligoninę, o gydytojai dar tris paras kovojo dėl jo gyvybės. Iškviesti Kauno gydytojai sakė, jog tokio stipraus organizmo dar nebuvo regėję. Mirė jis būdamas tik 57 metų. Žinią, kad nebeturi tėvo, Mykolas gavo tarnaudamas sovietinėje armijoje. O Mykolo mama už savo vyrą išgyveno 40 metų ilgiau, mirė sulaukusi 97 metų.

Mykolo vaikystė buvo sunki. Visiškai vaikas jau ganė žąsis. Atlyginimas kolūkyje – katino ašaros. Prisimena, kaip tėvas savo metų uždarbį parsinešė ant pečių – gavo pusmaišį dirsių. Mokslų ragauti Mykolui daug neteko. Mokykloje itin jam sekėsi rusų kalba, o iš lietuvių kažkodėl gaudavo tik vienetus. Pramoko ir lenkų kalbos. Petrusevičių šeima savų namų neturėjo, todėl gyventi keldavosi iš vienos vietos į kitą. Jau tikėjosi, kad įsigysią nuosavą kampą. Buvo bebaigiantys už jį išsimokėti. Bet užsuko apylinkės pirmininkas su nepažįstamu žmogeliu, rankoje turėjusiu portfeliuką. Namuose tebuvo vyresnysis Mykolo brolis. Apylinkės pirmininkas prašė jo, kad pasirašytų, nes esą valdžia ketinanti suteikti paramą susiremontuoti namelį. Giminaitė iš kito kiemo jam kumščiu grūmoja, kad nesirašytų. Bet brolis, nemanęs, kad tai bus apgaulė, ėmė ir pakeverzojo ant popieriaus. Netrukus Petrusevičiai gavo žinią, kad kraustytųsi iš šių namų, nes jų savininku tapo vienas komunistas. Po daugelio metų, jau Nepriklausomos Lietuvos laikais, Mykolas akis į akį susitiko su tuo pačiu žmogumi. Rankos pačios gniaužėsi, bet šis jau buvo ligotas.

Tarnaujant sovietinėje armijoje, kai kasdienė kareiviška košė kai kam būdavo tiek įgrisusi, kad nesinorėdavo į ją pažvelgti, Mykolas prašydavo jos papildomai įkrėsti. Štai ką reiškia savo kailiu išgyventas vargas! Didžiąją tarnybos laiko dalį Mykolas praleido Lietuvoje, netoli Platelių. Plokštinės miške statė balistinių raketų su termobranduoliniais užtaisais bazę. Jos teritoriją juosė kelios tvoros, buvo kareivių saugoma su šunimis. Tai buvo itin įslaptinta Sovietų Sąjungos karinė bazė. Kareiviškais rūbais pervilkti lietuviai, latviai, estai ir kitų tautybių vaikinai, neturėję netgi antpečių, jos statybose dirbo. Statybos batalionas kasė šachtas raketoms. Kareivėliai pradžioje gyveno palapinėse. Jų žiemą neprišildydavo nuolat besikūrenančios krosnelės. Mažai kam rūpėjo kareivėlių sveikata. Jei numirs, praneš namiškiams, kad žuvo didvyrio mirtimi, eidami pareigas. Šiaip kareiviai sugyveno vos ne kaip broliai. Mykolas tebemoka estiškai suskaičiuoti iki šimto, nepamiršo dainos estų kalba žodžių. Prieš vakarinį patikrinimą lietuvių kuopa užtraukdavo dainą gimtąja kalba taip, jog net, atrodo, miško medžių šakos siūbuodavo.

Grįžus iš armijos nesinorėjo vaikščioti vilkint kareiviškus drabužius. Pasitaikė taip, kad į krūvą suėjo akmenskaldžiai, prie jų sugebėjo prisitaikyti ir Mykolas. Jam, kaip jauniausiam, paliepė iš parduotuvės parnešti vyno. Gal 20 butelių partempė. Gerdami vyrai stebėjosi, kad buvęs kareivėlis ne vyną sriubčioja, bet jų darbo įrankius smalsiai apžiūrinėja. Pasiėmęs savo nedidelio svorio kūjelį bandė net akmenis įveikti. Kur tau, vis nesėkmingai. O paėmęs sunkų kūjį, iš visų pusių apžiūrėjęs akmenį, taip žiebė, kad šis į kelias dalis sutrupėjo. Visa tai matęs vienas akmenskaldis paprašė Mykolo, kad dar nupirktų vyno „atsigauti“, bet pirmiau tarė: „Matau, kad galvą ant pečių nešioji“. Todėl Mykolui dovanojo didelio svorio kūjį. Akmenskaldžio patirtis Mykolui atėjo dirbant. Gal šimtą mokinių turėjo, bet nė vienas iš jų tokio amato neperprato, nors manė, kad užsidirbs krūvą pinigų, nors Mykolas aiškino, kad savo prakaitą liedamas milijonieriumi netapsi. Sunkiausia pačiam buvo, kai sunkiai uždirbtus, vieną prie kito dėtus rublius nuvertino. Tada žmogui pratrūko: „Vagys“.

M. Petrusevičius kalnus akmenų yra sutrupinęs. Juos klojo Vilniaus Gedimino kalno papėdėje. Dirbo ten daugiau nei metus. Televizijos žurnalistas Vytautas Matulevičius Mykolo darbą videojuostoje įamžino. Garsas apie lietuvį pasiekė net Rusiją. Mykolas ten darbavosi pas vieną verslininką.

Akmenskaldžiui gerai pažįstami akmeningi Lietuvos laukai, bet jam artimiausios – Biržų, Panevėžio, Pasvalio, Anykščių rajonų žemės. Kiek jose galynėtasi su akmenimis, juos paverčiant puikia ir patvaria statybine medžiaga! Sugeba iš jų Mykolas sumūryti akį traukiančius židinius, stiprias tvoras. Šulinių kasėjai, jeigu aptinka giliai akmenį ir jį būtina susprogdinti, kviečiasi Mykolą.

Dievo galybe tikintis M. Petrusevičius sakosi esąs laimingas žmogus. Gražiai sugyvena su žmona Onute. Būsimoji uošvė, išleisdama už Mykolo savo dukrą, perpjovusi obuolį ir vėl jį sudėjusi, tarė: „Toks turi būti ir jūsų gyvenimas“. Vieno dalyko – tinginių, melagių ir nesilaikančių duoto žodžio – jis negali pakęsti.

Anykščiai
Autoriaus nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“