Šviesus pirmosios mokytojos paveikslas...

Vytautas BAGDONAS

Mokytoja Marcelė Kurčinskienė Nuotrauka daryta 2004 metų vasarą Naujuosiuose Elmininkuose

Važiuodamas Anykščių–Rokiškio plentu, trumpoje kelio atkarpoje tarp Vozgėlių, Bikūnų ir Naujųjų Elmininkų kaimų savojo žvilgsnio vis neatitraukiu nuo tolėliau stūksančio vienkiemio. Išnyra skardinis tarp medžių esančio nemažo medinio namo stogas, šmėsteli vienas kitas sodybos pastatas.

Mokykla menasi ir su nostalgija, ir su šypsena

Prašalaičiui toji vienkiemyje esanti sodyba nepalieka jokio įspūdžio. O man visuomet suvirpina širdį, sukelia malonius prisiminimus. Juk tai buvo pirmoji mano mokykla. Čia, į Jokūbėliškio pradinę mokyklą, ėjau ketverius metus, čia prabėgo daug gražių vaikystės akimirkų, kurias menu iki šiolei. Menu ir pirmąją savo mokytoją. Tiesa, pradinėje mokykloje teko susitikti net su keliomis mokytojomis, tačiau jų paveikslai per dešimtmečius atmintyje neišliko. Juk, kaip įsidėmėti, prisiminti vieną ar kitą mokytoją, jei ji atvažiuodavo į Jokūbėliškį tik pavaduoti susirgusią ar į kokius kursus pasiųstą tikrąją mūsų mokytoją?

Pirmojoje klasėje mus, motinų palydėtus, baugščiai aplinkui besižvalgančius, ašarotas akis besišluostančius, nežinia apie ką bemąstančius, sutiko jau senyvo amžiaus mokytoja Cecilija Žilinskienė. Ji buvo pirmoji mano ir kitų bendraamžių mokytoja.

Tačiau keista, kad ją, mus vedančią mokslo paslapčių laiptais, supažindinančią su pirmokėliams reikalingų žinių pradžiamoksliu, aš prisimenu gana blankiai. Gal todėl, kad į pirmąją klasę atėjau, jau turėdamas šiek tiek daugiau nei septynerius metus ir jau pažindamas raides, kai kuriuos skaičius, būdamas truputį mokytesnis už kitus pirmokėlius, ši mokytoja prie mano suolo stabteldavo retokai. O gal mokytoja daugiau kreipė dėmesio į kitų klasių moksleivius ir jais labiau rūpinosi nei pačiais mažiausiais? Kažkodėl iki šiolei menasi ne pirmaisiais mokslo metais Jokūbėliškyje įgytos žinios, bet visai kiti dalykai...

Tikriausiai, tuo metu mokytojų atlyginimai buvo labai maži ir tie kaimo inteligentai susidurdavo su visokiausiais nepritekliais. Čia pat, mokykloje, įrengtas butas, buvo gana kuklus, be didesnės prabangos. O šalia mokyklos esančiuose tvartuose mūsų mokytoja laikė kiaulių, vištų, ančių, ir tai mums buvo savotiška atrakcija. Kartais prie kai kurių „ūkiškų“ darbelių tekdavo prisidėti ir mokiniams.

Už kokio kilometro nuo mokyklos ėjo vieškelis (dabar Anykščių–Rokiškio plentas), juo dar retai važinėdavo automašinos, tačiau arkliais kinkyti vežimai važiuodavo dažnai. Savaime aišku, ant vieškelio likdavo nemažai arklių mėšlo, kurį rinkti mokytoja mus ir siųsdavo. Tai būdavo dedama į ėdalą kiaulėms, tad dažnokai pamokų metu nešini kibirais keliaudavome tų „gėrybių“ parnešti. Nežinau, kaip kitiems vaikams, bet man asmeniškai toks užsiėmimas labai patikdavo. Juk tai vykdavo pamokų metu. Kol pažaisdami, pasišnekučiuodami nueidavome, kol pareidavome su pilnais kibirais atgal, praeidavo ne viena pamoka. Taip ne tiktai nuo mokslų galėjome išsisukti. Mokytoja dar ir penketą parašydavo už vieną ar kitą dalyką, priklausomai nuo to, per kokias pamokas tie mėšlai buvo nešami... Žinoma, tie visi nepelnyti penketai, tos neįgytos žinios jau kitais mokslo metais „atsipirko“ su kaupu.

Rugsėjo pirmąją atėjus į mokyklą (buvau jau antrokas) pasitiko naujoji mokytoja – Marcelė Kurčinskienė. Ir jau nuo pat pirmųjų naujosios mokytojos darbo dienų išaiškėjo, kad mokslo žinių į mūsų galvas „prikrauta“ mažokai, kad daug ko nežinome, nemokame. Taigi, teko ne juokais imtis mokslų. Pašalinių darbų atlikti per pamokas jau neteko. Tiesa, kartais, pasiėmus tuščią metalinį baką, tekdavo atnešti į mokyklą geriamojo vandens. Nežinau, kodėl taip reikėjo, bet geriamąjį vandenį nešdavome baku iš netoliese esančios Čiūtų sodybos. Be galo džiaugdavausi, jei tik pasitaikydavo tokia galimybė per aritmetikos pamoką. Be galo šio dalyko nemėgau, tad išsisukti nuo tos pamokos būdavo didžiausia palaima...

Gera, griežta, kūrybinga...

Mokytoja M. Kurčinskienė iš tiesų man buvo antroji. Tačiau ji taip gerai įsiminė, taip padarė daug gero, mano mažytėje širdelėje prisėjo tiek daug gėrio sėklų, kad ją iki šiol vadinu pirmąja savo mokytoja, nes ją galima prisiminti tiktai šviesiausiomis spalvomis. Iki pat gyvenimo saulėlydžio jinai mane vadino savo mokiniu, o aš ją visuomet pagarbiai vadinau „mokytoja“, nors gerbiama Marcelė seniai jau nebedirbo...

Mokytoja buvo be galo gera, rūpestinga, atlaidi. Visokių pokštų prikrėsdavome, visko prisigalvodavome. O ji niekuomet nepakeldavo balso, nerėkdavo, nešaukdavo, bet ramiai kalbėdavo, paaiškindavo, kas yra negerai, kaip nedera elgtis. Žinoma, jeigu per daug „prisidirbdavome“, neturėdami, kur išlieti savo energijos, tekdavo ir kampe pastovėti, ir po pamokų pasilikti. Ir nepykdavome, kad mokytoja per griežta, kad baudžia... Labai gerai mokėjo išaiškinti visus dalykus, jos pamokose buvo įdomu. Sugebėdavo vaikus užimti ir po pamokų: mokėmės šokti, dainuoti, vaidinti, organizuodavome visokius konkursus, eidavome į turistinius žygius, globojome gamtą, padėdavome vienišiems seneliams, mokyklos darže atlikdavome įvairius bandymus, auginome daržoves, organizuodavome koncertus tiek mokykloje, tiek kitur (tuometiniame „Bolševiko“ kolūkyje, Elmininkų bandymų stotyje). Mums tokie koncertai labai patikdavo: juk visi dainavome, šokome, vaidinome, po pasirodymų mus vaišindavo saldumynais. Ne kartą teko pasirodyti ir zoninėse bei rajoninėse dainų šventėse. Tiesa, tai labai išvargindavo, ypač atsibosdavo ilgos repeticijos...

Besimokydami Jokūbėliškio pradinėje mokykloje, sulaukėme didelio technikos „stebuklo“. Mokytojos iniciatyva, čia pradėtas vežioti kinas. Susirinkdavo mokykloje aplinkinių kaimų gyventojai, likdavo mokiniai, o sunkvežimiu atvažiavęs kino mechanikas Juvencijus Ridikas pakabindavo ant sienos didžiulį ekraną, sumontuodavo kilnojamą aparatūrą ir nukeldavo visus žiūrovus į paslaptingą kino pasaulį...

Mokykloje buvo sukaupta didelė biblioteka, o knygas mielai galėjome neštis į namus. Rašydavome metraštį, ruošdavome sienlaikraščius, bandydavome savo kūrybinius sugebėjimus rašinių, dailiojo skaitymo konkursuose. Gal būtent mokytoja M. Kurčinskienė pirmoji ir paskatino mane domėtis literatūra, žurnalistika, rašyti...

Per atostogas pasiilgdavome vieni kitų – ir klasės draugų, ir mokytojos, – tad nekantriai laukdavome tų susitikimų. Pavasarį, kai gerokai patvindavo Elmos upelė (vėliau melioracijos „dėka“ paversta paprasčiausiu grioviu), vanduo verždavosi virš tilto, tad kurį laiką mokyklos nepasiekdavome. Ach, kaip norėdavosi, kad greičiau vanduo nuslūgtų ir vėl būtų galima praverti mokyklos duris...

„Buvo svajonė, o ne mokykla...“

Jau žymiai vėliau, kai Jokūbėliškio pradinė mokykla liko tik mano atmintyje, kai jau buvau pasukęs savarankiško gyvenimo keliu, o mokytoja M. Kurčinskienė triūsė kituose darbuose, su ja teko atviriau pasišnekučiuoti. Ruošiau tuomet straipsnį spaudai ir buvusios mokytojos prisiminimai buvo labai reikalingi...

Vos tik kalba pakrypo apie Jokūbėliškį, mokytoja su nuoširdžia šypsena lūpose net keletą kartų pakartojo: „Tai buvo svajonė, o ne mokykla...“

M. Kurčinskienė net penkiolika savo gyvenimo metų paskyrė pedagoginiam darbui Jokūbėliškio pradinėje mokykloje. „Be galo norėjau būti mokytoja, tad, vos tik atsirado galimybė, stojau į Ukmergės mokytojų seminariją. Ten įgijau pradinių klasių mokytojos specialybę. Karjerą pradėjau būdama dar tik aštuoniolikos metų, – pasakojo pašnekovė. – Mano biografijoje buvo tik dvi vietovės, kuriose mokytojavau. Tai – Naujonių ir Jokūbėliškio pradinės mokyklos Anykščių krašte...“

Į Jokūbėliškį M. Kurčinskienė atvažiavo 1959-aisiais – pakeitė čia dirbusią mokytoją Ceciliją Žilinskienę, kuri tuomet išėjo į užtarnautą poilsį. Šią mokyklą Marcelė pasirinko savo noru. Mat, jos dukros Nijolė ir Laima buvo ką tik baigusios pradinę mokyklą ir turėjo važinėti į vidurinę Anykščiuose. Jokūbėliškio mokykla buvo netoli gero kelio, patogu buvo susisiekti su Anykščiais. Erdviose mokyklos patalpose atsirado vietos ir mokytojos šeimai. Ji nedvejodama čia įsikūrė. Tiesa, ši mokykla buvo gerokai apleista, nors ir buvo labai gražioje vietoje – prie miško, šalia Elmos upelės. Kaip prisiminė buvusi mokytoja, gal porą metų Jokūbėliškyje jos laukė „parduotos vasaros“. Daug prakaito teko išlieti, kol buvo išrauti erškėčių krūmai, išravėti piktžolynai, kol jų vietoje atsirado gėlynai, medžių alėjos. Po remonto klasių sienos buvo ištinkuotos, išdažytos, jau iš tolo baltumu švietė mokyklos durys, langai. Labai daug padėjo tuometinio „Bolševiko“ kolūkio pirmininkas Jonas Geleževičius, vėliau padėjo ir kiti vadovai. Ruošiantis naujiesiems mokslo metams mokytojai pačiai tekdavo tapti remontininke, dažytoja. Pamena, kartą savo buvusios sodybos atėjo apžiūrėti iš tremties grįžęs savininkas Matulis. Jis, patyręs tremties baisumus, netekęs savo namų, liko patenkintas, kad mokykla labai tvarkinga, gražiai išdažyta, prižiūrima. Mokytoja buvusį sodybos savininką pavaišino arbata, pietumis, domėjosi, ar šis turi, kur gyventi, žadėjo įrengti jam „salkutę“, tačiau apsigyventi sovietinės valdžios atimtuose namuose jis nenorėjo, bet Jokūbėliškyje apsilankyti žadėjo ir dažniau. Pasak mokytojos, gal ir apsilankydavo, bet į mokyklą daugiau nebuvo užsukęs....

M. Kurčinskienė daug metų darbavosi viena, tik kai padaugėjo vaikų ir buvo sudaryti du klasių komplektai, į Jokūbėliškį paskirta ir antra mokytoja – Ona Kasinkevičienė. Vėliau, mažėjant vaikų skaičiui, nuspręsta šią pradinę mokyklą uždaryti. Penkiolika metų paskyrusi šiai mokyklai, M. Kurčinskienė be darbo neliko. Jai dar teko darbuotis „Bolševiko“ kolūkyje pirmininko pavaduotoja kultūriniam-masiniam darbui, etatine profsąjungos komiteto pirmininke Elmininkų bandymų stoties eksperimentiniame ūkyje. O išėjusi į užtarnautą poilsį, namuose dar nenorėjo ramiai sėdėti, tad dirbo veltinių fabriko „Spartakas“, gamyklos „Anykščių vynas“ nežinybinėje apsaugoje...

Kai mokykla buvo virtusi filmavimo aikštele...

Susitikęs su savo buvusia mokytoja, vis persimesdavau keliais žodžiais, o turėdami daugiau laiko, pasišnekučiuodavome ilgėliau. Pamenu, paskutinį kartą su M. Kurčinskiene teko ilgėliau pasišnekučiuoti 2004-ųjų vasarą. Garbaus amžiaus sulaukusi (tuomet jai ėjo jau aštuoniasdešimtieji metai) moteris labai daug ką prisiminė ir papasakojo iš tų mokyklinių laikų. Tuomet kalba pasisuko ir apie 1970-ųjų metų vasarą, kuomet Lietuvos kino studija Jokūbėliškio mokykloje filmavo meninį filmą „Vyrų vasara“. Tai buvo neeilinis įvykis ne tik Jokūbėliškyje. Pasižiūrėti, kaip kuriamas meninis filmas, nusifilmuoti masinėse scenose rinkdavosi žmonės iš Elmininkų, Vozgėlių, Bikūnų ir kitų kaimų, atvažiuodavo ir anykštėnai. Šių eilučių autorius irgi buvo nuolatinis svečias. Argi galima buvo ramiai atostogauti, kuo nors namuose užsiimti, kai buvusi mokykla buvo tapusi filmavimo aikštele? Kaip galima praleisti galimybę nepabendrauti, nepakalbėti, nenusifotografuoti, nesuvaidinti masinėse scenose kartu su žymiais aktoriais? Kelis mėnesius Jokūbėliškyje kurtas filmas apie pokario metų „klasių kovą“. Čia viską „rikiavo“, artistams ir kūrybinei grupei nurodinėjo režisierius statytojas Marijonas Giedrys – žinomo pasaulinio garso kino režisieriaus Sergejaus Gerasimovo mokinys, – filmavo talentingas kino operatorius statytojas Algimantas Mockus. Filme kaimo mokytojo Augustino vaidmenį atliko aktorius Regimantas Adomaitis, mokytoją Aldoną vaidino tuo metu dar tik debiutavusi jauna aktorė Vaiva Mainelytė, aktorius Antanas Šurna vaidino partizanų būrio vadą Vienuolį, KGB karininko vaidmenį atliko Juozas Budraitis, filmavimo aikštelėje galėjai regėti ir daugiau garsių aktorių.

Būta šiame filme ir partizaninės kovos vaizdų, ir KGB susidorojimo su miškiniais akimirkų, meilės ir pavydo scenų, niekuo nekaltų žmonių mirčių ir išdavysčių – visko, kas padaro filmą įdomų, įtaigų, suintriguoja žiūrovą. Nors filme ir neminimas nei Jokūbėliškio kaimo, nei mokyklos pavadinimas, tačiau vietiniai žmonės lengvai gerai žinomas vietas atpažįsta.

Be to, ne vienas sodietis šalia garsių aktorių dar ir pavaidino epizodinėse scenose ir save išvydo ekrane...

Mokytoja Marcelė kuo puikiausiai prisiminė ir tą vasarą, ir meninio filmo kūrimą. „Mirsiu – neužmiršiu tų dienų. Mokyklos aplinka buvo labai tvarkinga, o filmo kūrėjai viską paliko kaip po tikro karo: gėlynai suniokoti, medžiai išlaužyti, mokyklos langai išdaužyti. Žadėjo viską, kai baigs filmavimus, sutvarkyti. Bet nieko nesutvarkė – susikrovė daiktus ir išvažiavo. O iki mokslo metų pradžios buvo likusios tiktai kelios dienos. Laimė, į talką atėjo mokinių tėvai, padėjo Švietimo skyriaus darbuotojai – viską laiku sutvarkėme, rugsėjo pirmąją mokykla vėl buvo tokia, kaip turi būti“, – su jauduliu buvusi mokytoja prisiminė meninio filmo „Vyrų vasara“ kūrimą Jokūbėliškyje...

Tai buvo paskutinis mano susitikimas su gerąja mokytoja Marcele Kurčinskiene. Sulaukusi prasmingo 80-mečio jubiliejaus, ji jau nebeilgai džiaugėsi šio gyvenimo malonumais ir iškeliavo Amžinybėn...

Anykščių rajonas

© 2017 „XXI amžius“