2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Laikas ir žmonės

Greita ir apsukri partizanų ryšininkė

Vyčio kryžiaus ordinas Antosiai Kurtinytei-Meckelienei-Liepai

Stanislovas Sajauskas,

tremtinys

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir partizanė Antosia Kurtinytė-Meckelienė Lietuvos prezidentūroje vasario 16 dieną Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Vasario 16-oji – viena svarbiausiųjų Lietuvos valstybinių švenčių, iškilmingai minima viso pasaulio lietuvių, kur jie bebūtų, šiais metais tapo ypatinga savanorei, dimisijos kapitonei, partizanei Antosiai Kurtinytei-Liepai: Lietuvos Prezidentė apdovanojo ją valstybiniu narsumo žymeniu – Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. Sunku sulaikyti ašaras, kad Tėvynė neužmiršo jos žygdarbių ir kančių. Neturėtų užmiršti ir istorija.

Antosia Kurtinytė gimė 1930 m. vasario 3 d. Marijampolės r. Šilavoto vlsč. Jasenavos k., gausioje ūkininkų šeimoje, kurioje augo septyni vaikai. Šeimos tragedija prasidėjo besibaigiant karui, kai besitraukiantis rudųjų okupantų būrys įsakė tėvui pakinkyti geriausius arklius ir vežti juos į Vokietiją. Iš ten jis negrįžo, jo likimas nežinomas. Dar baisesnes nelaimes sukėlė sugrįžę raudonieji okupantai, pradėję gaudyti jaunimą į sovietinę armiją. Besislapstančius šaudė be įspėjimo. Taip 1945 m. balandžio 12 d. miške buvo nužudytas Antosios brolis mokytojas Klemensas. 1948 metais emgėbistai ištrėmė į Sibirą motiną. Tuomet brolis Leonas apsisprendė ir tapo partizanu Jaunučiu. Antosia buvo į partizanus išėjusių ryšininke, visapusiška pagalbininke. Netrukus Leonas-Jaunutis žuvo. Išlikusi po apsupties gyva Antosia suprato, kad po šio įvykio ji nebegalinti grįžti į namus, nes jos ten lauktų areštas ir Sibiras. Kartu su trečiuoju broliu Kazimieru-Ąžuolu išėjo į partizanus. Gyveno miške, bunkeriuose, pas žmones. Telkė partizanų maistą, mezgė šiltesnius drabužius, gamino ir platino atsišaukimus gyventojams, įspėjimus stribams ir išdavikams. Greita ir apsukri partizanų ryšininkė, veikusi svetima pavarde, kelis kartus buvo įkliuvusi stribams, bet pergudravusi juos ištrūkdavo.

Laikas ir žmonės

Provizorius – vyriausias Lietuvos skautas

Bronius VERTELKA

102-uosius gyvenimo metus pradėjęs Panevėžio Šv. Juozapo globos namų gyventojas Anicetas Leipus Autoriaus nuotrauka

Kovo 5-ąją savo 101-ąjį gimtadienį minėjęs Anicetas Leipus – ne tik vyriausias Panevėžio Šv. Juozapo globos namų gyventojas, bet ir vyriausias tarp Lietuvos skautų. Pasveikinti jo su tokia sukaktimi atėjo Panevėžio skautai, apie 10 įvairaus amžiaus žmonių. Senolis su jais jautėsi itin smagiai, noriai bendravo. Pernai skautai sveikino A. Leipų sulaukus 100 metų.

Skautu A. Leipus tapo mokydamasis Utenos gimnazijoje. Tai buvo vienintelė vieta Utenos krašte, kur galėjo įgyti vidurinį išsilavinimą. Brangus buvo mokslas. O skautai gimnazistą viliojo žinių siekiu, aktyvia veikla. Tarpukaryje tai buvo protingų, patriotiškų ir pilietiškų jaunuolių organizacija. Didžiulę naudą jai suteikdavo rengiamos skautų stovyklos, kurių metų užsimegzdavo naujos pažintys, čia atsiverdavo kitokie bendravimo keliai. A. Leipui teko dalyvauti skautų stovykloje Palangoje, kurioje lankėsi Pasaulio skautų draugijos įkūrėjas Robertas Baden-Powell. Į ją buvo atvykęs ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija. Duota skautiška priesaika tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui ir šiandien virpina A. Leipaus širdį.

Giesmė – atgaiva ir padėka

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Trys Vajasiškio bažnyčios chore giedančios kaimynės

Čia, atrodo, dingsta susibėgę kaimo keliukai – viskas išsilieja žalioj gamtos apsupty... Ir tokia tyla, palaima užplūsta, kad net aikteli, suprasdamas, kad ramybės ir gamtos duetas visada mieliausias širdžiai – štai kodėl visi traukiame pailsėti į ten, kur mūsų proseneliams buvo kasdieniška ir suprantama. Tokiame palaimingame prieglobstyje išsimėčiusios kelios trobelytės, ne, ne tuščios. Čia nėra užkaltų langinių – kiekvienas namelis paskendęs savo džiaugsmuose ir rūpesčiuose...

O kad būtų linksmiau, jos visos susibėga krūvon. Jos – trys kaimynės (gal ne veltui sakoma, kad Dievulis Trejybę mylįs). Ir kaip kitaip? Jos išlaikiusios tą tikrą lietuvišką dvasią – kaimynystę – bei niekada nesiskiriančios su giesmėmis. Vanda Maniušienė, Vanda Minutkienė ir Vitalija Gaidamavičienė – ne tik vienmetės, bet jau daug metų kartu giedančios ir Vajasiškio bažnyčios chore, ir laidotuvėse.

Šviesus pirmosios mokytojos paveikslas...

Vytautas BAGDONAS

Mokytoja Marcelė Kurčinskienė Nuotrauka daryta 2004 metų vasarą Naujuosiuose Elmininkuose

Važiuodamas Anykščių–Rokiškio plentu, trumpoje kelio atkarpoje tarp Vozgėlių, Bikūnų ir Naujųjų Elmininkų kaimų savojo žvilgsnio vis neatitraukiu nuo tolėliau stūksančio vienkiemio. Išnyra skardinis tarp medžių esančio nemažo medinio namo stogas, šmėsteli vienas kitas sodybos pastatas.

Mokykla menasi ir su nostalgija, ir su šypsena

Prašalaičiui toji vienkiemyje esanti sodyba nepalieka jokio įspūdžio. O man visuomet suvirpina širdį, sukelia malonius prisiminimus. Juk tai buvo pirmoji mano mokykla. Čia, į Jokūbėliškio pradinę mokyklą, ėjau ketverius metus, čia prabėgo daug gražių vaikystės akimirkų, kurias menu iki šiolei. Menu ir pirmąją savo mokytoją. Tiesa, pradinėje mokykloje teko susitikti net su keliomis mokytojomis, tačiau jų paveikslai per dešimtmečius atmintyje neišliko. Juk, kaip įsidėmėti, prisiminti vieną ar kitą mokytoją, jei ji atvažiuodavo į Jokūbėliškį tik pavaduoti susirgusią ar į kokius kursus pasiųstą tikrąją mūsų mokytoją?

Bočių veikla

Luokės bočių susirinkimas

Žmogus yra tokio amžiaus, kokia yra jo dvasia. Džiugu, kad Luokės bočiai savo jaunatviškumą  paliudija veiklomis ir nuoširdžiais darbais. Mūsų bočių karta – bendruomeniški, energingi, niekada nestokojantys geros nuotaikos, mylintys vieni kitus ir Luokę žmonės. Pragyventi metai yra didelis turtas – sukaupti patirties klodai, išmoktos išminties pamokos, neužmiršta daina, gebėjimas ir noras džiaugtis gyvenimu. Luokiškių bočių karta, įprasmindama savo gyvenimo kasdienybę, suėjusi draugėn, pasidžiaugė nuveiktais darbais. O jų tikrai daug: gražiai paminimos Valstybinės šventės, Luokės seniūnija energingai atstovauta Telšių miesto dainų šventėje, Luokės kraštiečių šventėje „Sugrįžimai 2016“, pasodintas Bočių ąžuolas, linksmai bei išradingai paminėti bendraamžių jubiliejai, pakeliauta po istorines Panemunės pilis, surengiant žemaitiškų dainų koncertą, gausiai dalyvauta Luokės bendruomenėje įgyvendinto SADM projekto dvasinių ugdymų veiklose „Širdies namuose“ ir kitur. Susiėjime svečiavosi gerbiamas Luokės seniūnas Česlovas Ubartas, kuris, priminęs Johano Volfgango Gėtės žodžius: „Nedidelis menas pasenti, menas – įveikti senatvę“, dėkojo bočiams už aktyvų dalyvavimą seniūnijos, bendruomenės  renginiuose, miestelio šventėse, susitikimuose su kitų regionų bendraamžiais ir linkėjo visada išlikti jaunais. Šiltus  sveikinimo žodžius išsakė ir Luokės bendruomenės pirmininkė Marytė Beleckienė bei Luokės Visų Šventųjų parapijos klebonas kun. Virginijus Palionis, pasidžiaugdamas bočių meile savo kraštui, be kurio neturėtume šaknų, šios kartos parapijiečių gerumu, kuris daro dieviškus stebuklus ir vis dar jaunatviškomis svajonėmis, kurios juos užaugina milžinais. Gražioje popietėje pagerbti aktyviausi kolegos. Jaukią nuotaiką dovanojo Rainių kaimo bendruomenės kapela, vadovaujama Janinos Fabijonavičienės. Už begalinį rūpestį ir nesavanaudišką pasiaukojamą darbą norisi paminėti šio klubo vadovę Jadvygą Šikštienę, jos pagalbininkes Zitą Auškalnienę, Adeliją Jucienę, Genovaitę Linkuvienę, o ypač Aldoną Vilkienę, kuri daug laiko atiduoda kilniam tikslui: yra kruopščiai sudėliojusi šio klubo veiklų metraštį, surinkusi pageltusius kelių dešimtmečių istorijos puslapius apie Luokę, jos žmones, surežisavusi daugybę koncertinių programų susitikimuose su bendraamžiais, mokanti džiaugtis ir dovanoti džiaugsmą kitiems.

Kryžiažodžių sprendimas jaunina smegenis

Šiais naujų technologijų laikais didėjantis kryžiažodžių žurnalų populiarumas daug kam gali pasirodyti neįtikėtinas. Tačiau atrodo, kad tai yra vienas iš geriausių ir optimalių būdų protui lavinti. Kryžiažodžių ir galvosūkių sprendimas, kaip naudinga laisvalaikio protinė veikla, – jau seniai psichologus dominanti tema. Dažnai neuropsichologai į įvairių praktikų, kurios gerina koordinaciją ir gebėjimą vienu metu galvoti apie kelis dalykus, sąrašą įtraukia ir kryžiažodžių sprendimą.

Nauji įvairiose mokslinėse grupėse atlikti tyrimai dar kartą patvirtino, kad kryžiažodžių sprendimas stimuliuoja smegenų neuronų ir pilkųjų ląstelių veiklą. To rezultatas – geresnė atmintis, gebėjimas susikoncentruoti ir globaliau mąstyti. Ši veikla praturtina žodyną ir netgi padeda sklandžiau pradėti ir palaikyti pokalbį su kolegomis.