„Trauktis atsišaudant“ – sunku, bet įmanoma

Knygos viršelis

Iš kairės: vertėjas Dominykas Urbas, Jonas Juškaitis, Romualdas Ozolas, Antanas Vaičiulaitis Vilniuje, Rašytojų sąjungoje Onos Pajedaitės nuotrauka

Skaitant naujausią Jono Juškaičio, gegužės 30 dieną pradėjusio 85-uosius metus, knygą „Trauktis atsišaudant“, paaiškėja, kad šis lietuvių poetas, katalikas, mąstytojas turi savo tvirtas, išmąstytas, pajaustas ir giliai į širdį įaustas nuostatas, kurias gali išsakyti, paaiškinti, pagrįsti savo patirtimi ir sąmone su 100 procentiniu įsitikinimu, pasakyti apie kaimą ir miestą, apie poeziją ir politiką, apie mokslą ir Bažnyčią, apie tikėjimą ir netikėjimą, komunistus ir konservatorius, apie bet kurį politiką ar dvasininką, apie kultūrininką ar mokslininką, rašytoją ar poetą, jo požiūrį, jo kūrinius ir ypatumus, reikšmę, jam padarytą įspūdį ar atsaką visuomenėje. Po žmonos mirties, o ir iki tol, kai jam tekdavo ją slaugyti, ir pats dar 2008 metais nebesitikėdamas sulaukti Vasario 16-osios šimtmečio, bet džiaugdamasis, kad galėjo paminėti tos svarbios datos 90-metį, gyvendamas vienas, bet ne vienišas, mažai kur beišeidamas, J. Juškaitis, kaip poetas ir mąstytojas, sugebėjo rodytis visuomenei savo įžvalgomis. Ruošdamasis rašyti šias savo pastabas apie Joną Juškaitį, norėjau pateikti tik kelias iškalbingas citatas iš naujausios šio poeto ir mąstytojo knygos, kuriai pavadinimą jis pasirinko nusižiūrėjęs į pakankamai tamsią mūsų padangę netikėtai įsiveržusio šviesaus Viliaus Bražėno, taip ir nesuprasto mūsų politikų ir visuomenininkų bei greitai pamiršto, iškalbingą šūkį „Trauktis atsišaudant!“, bet nesusilaikiau nuo nedidelių savo intarpų, kadangi net ir iškalbingos citatos, ištrauktos iš įdomaus konteksto, suraizgyto Juškaičio talento, gali prarasti žaismingumą ir spalvingumą, kurių godžiai galima semtis iš jo knygos, pratęsiančios jo garsiosios „Lyros ant gluosnio“ mintis.

Atsakydamas į „Valstiečių laikraščio“ žurnalisto Paulino Matuko klausimus, 1999 m. birželio 1 d. tuometinis „Poezijos pavasario“ laureatas Jonas Juškaitis save pristatė kaip suaugusį su kaimu ir trimis tautos kartomis bei turintį didelę gyvenimo kaime patirtį: Esu ūkininko vaikas, gimęs 1933 m. gegužės 30 d. Kuturių kaime netoli Jurbarko. Tad gyvenau daugiau kaip du šio šimtmečio trečdalius, nepriklausomybės laikus, vokiečių ir abi rusų okupacijas, mačiau karą, išvežimus nuo pat 1941 m. Mane augino trys nepaprastos mūsų tautos kartos: knygnešių – mano senelių, savanorių – tėvų ir partizanų, iš kurios ateinu lyg paminklas šioms kartoms, teturėdamas tik savo laisvę ir savo poeziją, nes mano laisvė sutapusi su šių kartų laisvės idealais, o savo poezijos prasmės ne savo tautoje nemačiau ir dabar nematau. Būdamas priešpaskutinis „Poezijos pavasario“ laureatas šiame šimtmetyje (kaip ir pirmasis išsilaisvinančios Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas 1989 m.), savo vainiką uždedu ant šių visų trijų kartų atminimo. Džiaugiuosi ne tuo, kad apdovanotas dabar, o kad sovietmečiu negavau nė jokios, net kokio leidinio, premijos. (...) Baigiau universitetą, dirbau spaudoje, dalyvavau kultūriniame gyvenime, turiu unikalią ilgo gyvenimo kaime patirtį. Mano knygos: „Ir aušros, ir žaros“ (l962), „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (l972), „Tolimos dainos“ (1981), „Dešimt žodžių jazmino žiedui“ (1984), „Su volungės balsu“ (1984), „Anapus gaiso“ (1987), „Pučia vėjas į širdį“ (1990), „Pilnas vakaras nutilusios dainos“ (l994), „Tolimos dainos“ (1997, rinktinė mokykloms), „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“ (1998), „Lyra ant gluosnio“ (1998).

Jūsų skaitytojai apie mane gal ir visai negirdėjo, nes gal ne ką tegirdėjo ir apie garsųjį mūsų rašytoją Jurgį Baltrušaitį iš Paantvardžių, po kuriuos mažas bėgiojau. Ir toliau kažkiek su lengva ironija: „Užtat žino Juozą Baltušį. Tik ar visi žino, kelis iš jų žinojo Juozas Baltušis? Dar atsimename, kaip masiškai liaudis savo mėgstamam rašytojui Baltušiui rašė laiškus. Nuo Veliuonos kilęs rašytojas Jonas Mačiulis, vadovavęs Vilniuje literatūros muziejui, liūdnai šypsodamasis man pasakojo: „Baltušis atidavė skaitytojų laiškus į muziejų, įsivaizduok, prikimšome jų pilną „Volgą“, į bagažinę, ant sėdynių, dėžė prie dėžės, sunkiai sutalpinome, ir — visi neatplėšti, o jis sako – atplėšk, perskaityk, jei rasi mergų, norinčių dar su manim turėt reikalų, tuos išrink ir man parodyk, o kitus pasidėk į muziejų“.

Vis dėlto genialaus to Baltušio būta...

Paklaustas, kas, praėjus septyneriems nepriklausomybės metams, paskatino parašyti: „Okupacinė kariuomenė išėjo, o okupacinė sąmonė liko“, J. Juškaitis aiškino, kaip mes esame praradę pasitikėjimą Dievu, bet leidžiamės būti suvedžioti ir materialistų, ir tuščiakalbių: Knygoje „Lyra ant gluosnio“ minėjau, kad labiausiai jaudinantis man dabar buvo susitikimas su savo tauta, susirenkančia iš viso pasaulio. Iš to susitikimo taip ir parašiau. Taip nemaloniai tąsomės kone dešimtmetį kaip tik dėl tos sąmonės, nes kur ji dingo? Lietuvoje po to susitikimo pasitikiu tik vienu Dievu. Nežinau, kas tikras, kas netikras, kur gražiai šūkaudamos persistumdo politinės ir piniginės grupuotės, o kur pasiryžę guldyti gyvybę. Atnaujintomis pajėgomis mafija veikia net literatūroje. Kas sovietmečiu buvo daroma per ateistinį materializmo monopolį, dabar daroma per pliuralizmo pliurzę. Gaila klausytis per radiją apklausinėjamų žmonių nuomonių. Jei gudriam klausinėtojui patinka koks pretendentas, jie ir pritaria, nesusimąstydami, ką žino apie jį ir ar galėtų pritarti po metų, kai pamatys jo darbus. Jie mano, kad ir patys taip dalyvauja valstybės valdyme, krepšininkų milijonų dalybose. Kur gyvenu, Vilniaus (Vytauto g. 6) 496-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos susirinkimuose snaudžia, išgirdę, kad turėsime savo katilinę, negalvodami, kas tą katilinę tikrai turės, ir ar nebus už paimtą paskolą kada nors iškraustyti iš savo butų, kaip kolūkiečiai susirinkime kilnoja rankas. Taip atsirado išgelbėtojo laukimas. Ateis geresnis prezidentas, pirmininkas, ministras ir aprūpins. Taip tie, kurie anksčiau juos valdė, susėdo į postus su visu savo giminių, parankinių, meilužių, informatorių, dinastinių bendrininkų klanu, sulindę į partijas, o dabartinis vadinamasis laukinis kapitalizmas jiems kaip žuviai vanduo, nes jie ir tada buvo laukiniai. Jų sukurtame nomenklatūriniame kapitalizme žmonės nė nesuvokia, kaip sovietiniai lageriai tarytum evoliucionavo į kolūkines gyvenvietes ir miestų daugiabučius.

Daugiau kaip 30 metų, nuo 1958-ųjų, mano sesuo buvo karvių melžėja Jurbarko rajono „Pergalės“ kolūkyje. Apdovanota medaliais. Ne medaliams dirbo, o savo gyvenimui, bet nomenklatūra stengdavosi tokius darbščius žmones savo naudai parodyti. O sesuo tuos medalius numesdavo ir verkdavo. 1968 m. rudenį ar 1969 m. pavasarį buvo kolūkio dvidešimtmečio minėjimas išvežto mūsų kaimyno Greičiaus stuboje, paverstoje kolūkio sale. Tėvas ir sesuo iš to susirinkimo išėjo, kai apsikabinę kolūkio pirmininkas Stepanas Vinogradnas ir atvykęs iš Vilniaus LTSR liaudies kontrolės pirmininkas Albertas Barauskas bučiavosi, vienas kitam dėkodami už pagalbą, kai draugas Barauskas po karo Jurbarke buvo partijos sekretorius. Susirinkusieji plojo negalvodami, kam sekretoriaujant buvo didieji žmonių trėmimai iš Jurbarko rajono...

Ir čia pat poetas nuvainikuoja visus istorikus, visus žydšaudžių lietuvių tautoje ieškotojus, po visą pasaulį platinančius vis baisesnius šmeižtus, kuriais jie patys įtiki: Kas išgirdo istorikų kvietimą atsiliepti, kad kunigai draudė savintis sušaudytų žydų turtą? Juk ir aš pats klausiausi, ir motina ne kartą su pasibaisėjimu parėjusi pasakojo, kaip prie vokiečių Jurbarko klebonas (kunigas Anatolijus Stanevičius 1943 metais) kumštimi trankė sakyklą per pamokslus šaukdamas: „Žydšaudžiai, būkite prakeikti, prakeikti būsite ir tie, kurie kišite rankas prie žydų turto, visi tokie išeikit iš bažnyčios!“ Negi Lietuvoje neliko žmonių, kurie paliudytų panašius atvejus? Bet vieni abejingi iš vargo, o kiti sukibę į turtus: kad tik daugiau, kas bus, tas bus.

Taip, taip skaudus priekaištas mums, tylintiems, bet kartu leidžiantiems plisti gandams apie lietuvių keršto protrūkius, o kaimynų ramumą.

Paklaustas apie gražiai aprašytą vaikystę, prabėgusią tėvų namuose, „kad net graudu darosi matant, į kokią bedugnę nusiritęs mūsų šiandienos kaimas“ ir ar prisikels mūsų sodžius ir kada, poetas ne tiek su nostalgija, kiek susirūpinęs atsako apie negrįžtamai išėjusį sodžių, kurį vis dėlto reikia mylėti ir juo rūpintis: Gal kitaip reikėtų svarstyti: ne apie sodžiaus prisikėlimą, o kas iš viso yra ir bus sodžius. Šiais laikais. Nuo arklio iki automobilio. Kaip ir papročiai. Iš ko gyvens, ar atsilaikys. Lengviau buvo į kolūkius suvaryti negu iš jų išeiti. Kas sugadintas, to niekas nepataisys, kas nesugadintas, to niekas nesugadins. Ačiū kaimui už papročių sveikatą tiesiai nuo žemės ir už partizanų kraują. Jei nebūtų buvę šito švento kraujo, aukoto religinėms ir tautinėms vertybėms, tragiškiausiam šimtmečio istorijos tarpsniui, neturėtume teisinės ir dvasinės atramos, nes okupantų su kolaborantais būtų viskas suklastota. Kaimiečiai net vogti nemokėjo.

Per atostogas dirbdavau visokius darbus už tėvą. Atsimenu, kartą per visą vasarą teko dengti daržinių stogus. Surastas žmogus dengdavo trakieniais šiaudais, o aš paruošdavau ir nešdavau kopėčiomis ant stogo. Dengiant Kuturiuose pas Jeronimą Kėkštą, šisai pasipasakojo man, kaip neteko pirštų galų Stalino laikais. Nuėjęs į gretimą fermą su virvute parsinešti šiaudų skęstantiems gyvuliams ir buvęs užrakintas, tada per naktį pirštais išsikasęs po siena olą ir išbėgęs. Juokdamasis pavadinau jį visai ne šiuolaikiniu. Sakau, aš būčiau tą virvutę išmetęs pirštais pro plyšį, prasikastą po siena, ir ant šiaudų per naktį ramiausiai miegojęs, kol atėję atrakins. Bet, sako jis, mane būtų sučiupę vietoje. O kur įrodymai, sakau, kad vagi. Aš dar būčiau apšaukęs tuos, kad užrakina žmogų neapsižiūrėję. Paskui tas Kėkštas pirmutinis kaime nusikirto į malkas savo sodybos didžiulius medžius, nes pirkti negavo, o pats seno. Taip visas kaimas susikūreno puikiausius sodybų medžius, net Imsrės pakrantes iškirto.

Kai 1986 m. mirė mano motina, palydėti į Rotulius iš Vilniaus atvažiavo rašytojai Juozas Aputis, Eugenijus Ignatavičius ir Romualdas Lankauskas. Išgirdę giedant jie nustebo: ar čia ne bažnyčios choras, ar ne už pinigus gieda. Sakau – čia Antkalniškių, Geišių, Kuturių, Rotulių kaimiečiai, taip visada giedoję ir dabar tebegieda. Tas jų giesmes įsirašiau, pasiklausau, žiūrėdamas į nuotraukas kaime. (...)

Atsimenu, kaip žmonės gėrė. Lietuvos laikais du nusipirkdavo buteliuką skaidriosios ir užkandai užmaudavo riestainį ant jo kaklo. Gerdavo magaryčias. Po karo – po šimtą gramų, kada tik nueina ar nuvažiuoja į miestą. Paskui – dviem puslitris. Dar paskui – po puslitrį ant galvos. O dar paskui – trys puslitriai ant dviejų galvų. Galų gale – solistai: geriu vienas, kada noriu ir kiek noriu.

Niekada netrūko kaime dainų ir darbo. Net miestiečiai eidavo užsidirbti pas ūkininkus. Darbymečiais dirbdavo nuo tamsos iki tamsos, o tie darbymečiai – begaliniai. Kolūkiuose darbas net užmušdavo. Man dabar 66 metai. Tiek metų mano tėvas dar dirbo su arkliais ir šake sunkius laukų darbus, todėl vienintelis kolūkyje užsidirbo vienuolikos rublių pensiją. Du brigadininkai ir jis užsidirbo, o kitiems pritempė, nes mažiau negu vienuolika negalėjo skirti. Tos galvos, kurios galvojo, kad kolektyvinant kaimą nebus mieste bedarbių, nepagalvojo, kad ir kaimo nedarbas bus jų sugalvotas. Kada ministras virsta po ministro, aš nežinau ir kaip nepriklausomybę atkūrus gelbėti kaimo bedarbius, nes dejuoja ir pilvus paleidę stambieji pramonininkai. Bet ką daryti? Reikės laikų pasikeitimus ištverti. Aš pats gyvenu įtampoje, kad neišvytų iš nuosavo buto, kad neišduotų besišypsantis į akis, kad nepradėtų pjudyti, norėdami atsikratyti, kad... Žinau tiktai, kad sunkiai gyvenau ir pats savo jėgomis prasimušiau ir kad niekas mano laike nė negalvojo žudytis sunkiausiai gyvendamas. Mes dirbome, kėlėmės, kentėjome, vieni kitiems padėdami, nes pats Dievas mus šaukė gyventi.

Paklaustas, ar ir dabar yra svarbūs anksčiau didžiausiais sodiečių švietėjais buvę kunigai, mokytojai, valsčių darbuotojai, ar jų pastangų pakanka, norint atgaivinti mūsų kaimą, J. Juškaitis, parodydamas, kaip giliai jis pažino bet kuriuos net ir tolimiausius savo kaimynus, sakė: Kunigai ir mokytojai gerai švietė, veikė didelės pavasarininkų ir jaunųjų ūkininkų organizacijos, kaimiečiai bent mano krašte buvo „tašyti“. O valdžios lupo ir mokesčius. Kaip ir šiandien. O ką daryti? Aš užaugau tarp šviesių. Atsistodavau kieme: į šiaurę, Giedriuose, matyti Lietuvos saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio pavyzdinė sodyba į vasaros rytus, Geišiuose, – valstybės tribunolo pirmininko Jurgio Bylos tėviškė, į žiemos rytus, Antkalniškiuose, – „Vairo“ redaktoriaus, profesoriaus Izidoriaus Tamošaičio, į pietus, Rotuliuose, – buvusio krikdemų veikėjo ir kelių seimų pareigūno Kazimiero Ambrozaičio, ties juo, anapus Nemuno, Šiaudinėje, – diplomato Vaclovo Sidzikausko, o išvažiavus malkų į girias už Jurbarko, Kalnėnuose, – partizanų vado Petro Paulaičio, Smukučiuose – paskutiniojo Lietuvos teisingumo ministro Antano Tamošaičio. Visi iš kaimų, visų likimai tragiški, išskyrus Sidzikauską.

Štai kiek daug žymių žmonių turėjo mūsų kaimas, kiek daug jis davė visai tautai ir dar daugiau valstybei.

Ir toliau: Neraliuotas ateistinis materializmas ėmė plisti per didžiuosius švietalus – televiziją, radijus, rajoninius laikraštukus. Kuo daugiau prisižiūrima reginių ir aplakstoma renginių, tuo didesnė po jų pasilieka dvasinė tuštuma, reikalaujanti vis naujų, kol galų gale apima visuotinė apatija. Fejerverkai nuo savižudybės neišgelbės dirbtiniu išoriniu džiuginimu, jei žmogus neturės kad ir paprasto vidinio džiaugsmo, trykštančio iš jo paties.

Interviu pabaigoje J. Juškaitis gražiai įvardina praėjusių krikščionybės amžių, skaičiuojančių jau trečią tūkstantmetį, svarbą: Balsingai ir garsingai kalbama apie trečiąjį tūkstantmetį, bet nutylima, kad tai–  krikščionybės tūkstantmetis. Kai aš pradėjau eiti į mokyklą, tai visur buvo rašoma – tiek ir tiek metų prieš Kristaus gimimą arba po Kristaus gimimo. Paskui pakeista į „mūsų erą“ į tiek ir tiek prieš mūsų erą ar mūsų eros. Bet pati data tebėra Kristaus.

Aušra Jurgutienė kalbina Joną Juškaitį Katalikų radijo „Mažojoje studijoje“. Paprašytas pakalbėti apie „Metmenyse“ V. Kavolio pradėtą diskusiją, J. Juškaitis tiesiai sako apie didelį savo atotrūkį nuo jo: Dėl V. Kavolio nenorėčiau kalbėti. Jis projektuoja, kaip ne vienas pajuokauja, gal XXI a. galą. Skirtinguose mes pasauliuose gyvenam. O diskutuoti su juo apie poeziją irgi nesinorėtų, kadangi jis sociologas, filosofas (...), o aš poetas, (...) todėl mes ją matome iš visiškai skirtingų patirčių. Aš skaitau sociologinius ir filosofinius raštus, bet ne iš jų mano poezija atsiranda. Šiuose moksluose aš negaliu lygintis su V. Kavoliu. Mano poezija iš gyvenimo, kartais gana liūdno. Ką dabar pasiskaitau iš filosofijos, esu atradęs mąstydamas per nemigos naktis, nužemintas tiek, jog žemiau buvo tik žemė. Kaip O. Milašius yra priėjęs prie reliatyvumo teorijos Šventąjį Raštą studijuodamas, visai kitais keliais negu A. Einšteinas. Arba, kaip dabar yra pastebėję net mūsų jaunieji kritikai, A. J. Greimas po ilgų sudėtingų svarstymų prieina prie to paties, ką A. Vaičiulaitis pasako paprasčiausiais žodžiais.

Šiame interviu jis gražiai prieina ir prie kultūrinės Lietuvos padėties, ją apibūdina su dideliu skausmu, prisimindamas studijų metais sutiktas įvairiaspalves asmenybes pripildytus, savo erudicija prisiliesdamas prie pasaulio poetų: Nenorėčiau apie tą kultūros situaciją kalbėti dar ir dėl to, kad su Vakarais mes dar negalim lygint Lietuvos, kurią aš matau lyg po Stalingrado mūšio, kai, mūšiui pasibaigus, susimaišė visi - ir esesininkai, ir enkavedistai, ir tikintys, ir netikintys, ir džiūgaujantys, kad išliko, ir su neapykanta, ir sveiki, ir sužeisti... Tokia dabar Lietuvos situacija. Maišosi žmonės, turtingi ir neturtingi, nuomonės, filosofijos, požiūriai... Laimėtas mūšis, bet nugalėtojų dar nematyti. Ir lygint šią situaciją su Vakarų Europos visiškai beprasmiška. Mes dar turim daug padaryt, atsistot po to mūšio ant kojų. Išsiaiškint, kas pas mus sveika ir ko verta iš sugriuvusios priespaudos metų, ką dabar pasiekėme, kur jau galime eiti nesiblaškydami.

Apie savo kartą taip pat negaliu kalbėti, kol jos kaip reikiant niekas neapibrėžė. Kas yra mano karta? Kokiu pagrindu ją formuoti? Gimimo metais? Įsitikinimais? Poezijos panašumu? Nepanašumu? Ar kuo kitu? Kol kas mano kartos kaip ir nėra. Bandyta suformuoti sovietmečiu, paėmus kelis poetus, – bet aš netelpu į tą formuluotę. Sakysim, pažiūriu į senas nuotraukas, kai mes, universiteto literatai, fotografavomės 1956 m. su A. Vienuoliu Anykščiuose. Ten tarsi esame visi kartu: T. Venclova, A. Sluckaitė, R. Kašauskas, J. Jakštas, H. Čigriejus, R. Trimonis, V. Dautartas, R. Pakalniškis, aš... Bet ką mes turėjom bendro ir tada, ir dabar? Ar vien tai mano karta? Juk yra ir tremtinių mano gimimo metų. Yra dar Liūnė Sutema, D. Sadūnaitė, A. Mackus ir kiti išeivijoje. Jie taip pat šios generacijos. Kai žiūrime į vieną lietuvių literatūrą, reikėtų visus mus glausti kokiu nors principu, naujai pažvelgti. Savo kartos aš dar literatūros istorijoje apibūdintos nerandu tiek, jog reikėtų nesutikti, diskutuoti, aiškintis. Nebent pats turėčiau ją formuoti. Aš ėjau ir anais laikais, ir dabar vienišas. Manau, kad ne vienas iš mano generacijos taip apie save pasakytų. Vienišas ne todėl, kad būčiau koks nusišalinęs atsiskyrėlis. Ne, kaip ir kiekvienas, ieškojau. Mandelštamas, Rilkė, Prustas, Džoisas, Kamiu, Heidegeris, dailininkai impresionistai, ekspresionistai, siurrealistai, abstrakcionistai, kompozitoriai – Vėbernas, Šionbergas, Honegeris, Mesianas anais laikais man buvo žinomi. Nėra prasmės visko vardyti. Ne aš vienas, visi kūrybingesnieji mano generacijoje, kiek žinau, domėjosi ir buvo neblogai susipažinę su naująja pasauline kultūra, ieškojo savo kelio. Aš kartais galvoju, jog nepriimtinus norima sąmoningai nutylėti. Nė vieno aštresnio, preciziškesnio, gilesnio išprovokuojančio teksto apie save kalbėti, bent aš, kol kas neradau: kalbėjimai apie mus paviršutiniški, lyg mes nieko būtume nereiškę.

Daugybę poetų – savų ir išeivijos – pažįsta Jonas Juškaitis ir daug pasaulinių filosofų jam dar iš „anų laikų“ žinomi. Ir tai sudaro didžiulį jo „turtą“, aišku, dvasinį.

Paprašytas pakomentuoti A. Šliogerio teiginį, jog bolševikai stūmė Lietuvos intelektualus į konservatizmą, skatino tradicinį mentalitetą, nes kaimas, Dievas ir gamta, anot jo, išliko svarbiausi Lietuvos kultūrininko orientyrai, Juškaitis sako: Jeigu A. Šliogeris visa tai, ką Jūs čia minėjot – kaimą, Dievą ir gamtą – vertina, tai aš nematau čia nieko blogo. Blogo nematau, kad, bolševikams siautėjant, žmonės ir laikėsi tų vertybių, nes tiek, kiek laikėsi, tiek dar sveiki. Bet kad bolševikai jas mėgino pakeisti stabais, tai jau galiu pasakyti iš patyrimo. Man rodos, kad Just. Marcinkevičiaus „Kraujo ir pelenų“ materializmas su savo kaltinimais tradicinėms vertybėms puikiausiai galėjo prisidėti prie dabartinės jaunųjų nihilistų, individualistų kartos. Bolševikai šias vertybes skatino tik netiesiogiai, jas niokodami, žmonės priešinosi visam tam, kas naikinama. Reikėtų žiūrėti, kas iš to priešinimosi sukurta, ar viskas vertinga. Deja, dar neišsiaiškinome, o nauji skuba viską nubraukti, nutylėti, naikinti, klaidinti! Tiems rašytojams, dailininkams, kompozitoriams, filosofams, literatūros mokslininkams ir kitiems, kurie išstovėjo aną laiką, reikėtų nesiniekinti, o burtis ir gintis“.

Juškaitis aiškiai, be „vyniojimo į vatą“, pasako ne tik gerąsias Marcinkevičiaus kūrybos puses, bet ir tai, kas, jo nuomone, sutapo su paslėptais okupantų tikslais. Kalbėdamas apie vertybes, J. Juškaitis aiškiai parodo save esantį krikščioniu, gal netgi kai kas pasibjaurėdamas ar paniekindamas pavadintų krikščioniu fundamentalistu: Pakalbėkim ir apie pačias vertybes. Man Dievas, kaimas ir gamta nėra lygiavertės vertybės, nes visų vertybių pagrindas yra Dievas, todėl kitos vertybės man suvokiamos dieviškuoju pagrindu. Tarp Dievo ir viso kito stovi žmogus, kuris yra visos gyvybės ir visko jungtis. Nei kaimas, nei miestas, nei kas nors kita savaime dar nėra vertybės tol, kol žmogus jų nepadaro vertingais. Be Dievo nėra žmoniškumo, ir pats žmogus – tiktai gamtos dalis su žiauriausiais instinktais, nes žmogiška ir žmoniška yra ne tas pat. Kad ir ką žmogus vertintų – gamtą, mokslą, meną, pinigus, savo sukurtus daiktus, net save patį – be Dievo jis pradeda garbinti stabus.

Tai – tik keletas Jono Juškaičio minčių, probėgšmais čia pateiktų. Bet knygoje jų yra žymiai daugiau ir gal netgi dar svarbesnių ir įžvalgesnių, pavyzdžiui, apie Antaną Vaičiulaitį, Bernardą Brazdžionį, didžiai vertinamus Juškaičio, kitus poetus, rašytojus ar visuomenės veikėjus. Galima aiškiai pasakyti, kad sugrįžti prie jų ir pasižiūrėti plačiau į šio erudito mintis, kurias verta pamatyti kiekvienam lietuviui, laikančiam save kultūringu, išsilavinusiu ir sąmoningu žmogumi, tikrai būtina.

Edvardas ŠIUGŽDA

(Bus daugiau)

Jonas Juškaitis. „Trauktis atsišaudant. Apie knygas, laikus ir žmones“ (Homo liber, Vilnius. 2016).

© 2017 „XXI amžius“