Šviesą sėjanti širdis

Dr. Genovaitė Jusaitienė (centre su gėlėmis) su ją aplankiusiomis bičiulėmis

Kalbant apie gydytoją Genovaitę Jusaitienę užtektų pasakyti vienintelį žodį – ŠVIESA. Tereikia keletą minučių pastovėti šalia šios iškilios moters ir pasaulis nušvinta dar skaidresnėmis spalvomis.

Nuostabų susitikimą turėjome rugpjūčio pradžioje aplankę dr. G. Jusaitienę jos tėviškėje Pajiešmenių kaime. Ji, turinti 88 metų kraitį, pasipuošusi ir linksma stovėjo prie su vyru sodintos puikių eglių alėjos ir mojo mums, klaidžiojantiems kaimo keleliais, ranka. Maloniai pakvietė eiti į trobą arba prie padengto stalo sode.

Jeigu kas nežino, primenu, jog dr. G. Jusaitienė turi tris Garbės piliečių vardus, daug darbavosi Vilniaus Universiteto Medicinos fakultete, stažavosi Berlyno, Greifsvaldo, Magdeburgo, Halės ir Drezdeno akių klinikose skaitė pranešimus tarptautinėse mokslinėse oftalmologų konferencijose, triūsė Pasvalio rajono taryboje, be atlygio konsultavo pasvaliečius. Žmonės žino jos gerumą, švelnumą, toleranciją, troškimą patarnauti kitiems, norą turėti geras mintis ir puikią nuotaiką.

Tegul niekas neklausia, kiek nepriteklių jai teko patirti, su kiek ligų reikėjo susigrumti. Tegul pasistengia pastovėti šalia ir bandyti pajusti šios moters stiprybę, krištolinį tyrumą, absoliutų pasitikėjimą Aukščiausiuoju, vidinį švytėjimą ir tai, kas netelpa nei žodžiuose, nei šiltame rankos paspaudime, nei nepaprastai ramiame akių žvilgsnyje...

Prie skleidžiamos šviesos ir tūkstančiams žmonių sustiprinto ar grąžinto regėjimo galima būtų pridėti kasdieninį mažytį norą siekti gražių minčių ir darbų, skaidrinti savo ir aplinkinių gyvenimą. Ne kiekvienam duota kilniais darbais, žinojimu, meile ir atsidavimu patarnauti žmonėms šešiasdešimt metų, už tai jaučiant nuoširdų dėkingumą.

Tą vasaros dieną, pakviestos gyd. G. Jusaitienės, surinktos Pasvalio dekanato Gyvojo rožinio draugijos pirmininkės Vlados Čirvinskienės, sėdėdamos sode už stalo, galėjome paklausti ir būti išgirstos. Galėjome pažvelgti į medicinos aparačiuką ir sužinoti, kokia akių būklė, išgirsti konkretų patarimą. Tiesiog galėjome pasėdėti ir paklausyti širdies širdimi.

Suėjusios į trobą padainavome, pasimeldėme, su džiugesiu širdyje ir troškimu čia dar sugrįžti išvykome. Lai šioje sodyboje vasaromis dar ilgai žiburiuoja langai, nešdami laimę ir pagalbą.

Ona Striškienė

Pajiešmeniai, Pasvalio rajonas

© 2017 „XXI amžius“