|
|
Laikas ir žmonės
Tarnaujanti Lietuvai
Bronius VERTELKA
 |
|
Savanorių karių kapų Rokiškio
bendrijos pirmininkė Rimantė
Irena Norvaišienė
senosiose Rokiškio kapinėse
|
Iš pelnytai gautų apdovanojimų Lietuvos savanorių
karių kapų Rokiškio bendrijos pirmininkė Rimantė Irena Norvaišienė
išskiria jubiliejinį Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį
Tarnaukite Lietuvai, įteiktą pernai Panevėžio J. Miltinio dramos
teatre. Juo moteris įvertinta už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje.
Vasario 12-ąją Rimantė Irena Norvaišienė minėjo
savo gražų gyvenimo jubiliejų. Nešventė jo, bet sulaukė daug sveikinimų.
Dažniausiai kitos tokio amžiaus moterys su vaikaičiais ar provaikaičiais
pramogauja, dažniau poliklinikoje nei namuose sėdinėja ar kieme
prie daugiabučio apie nereikšmingus dalykus kalba. Rimantė Irena
42 metus turi automobilio vairuotojo teises. Tiek yra ir prie vairo.
Važinėja dar sovietmečiu gamintu Žiguliuku, bet iš jo išlipa išdidi,
kaip tikra ponia. Jos mašina šalia užsienietiškų turėtų atrodyti
kaip muziejinė vertybė, bet ji nuvalyta, išblizginta, panaši į jaunamartę.
Smulkesnius gedimus senjorė pašalina pati. Dėl taupumo automobilyje
įrengta suskystintų dujų padavimo sistema. Tokio kuro 100 kilometrų
sunaudoja tiek, kiek ir benzino. Žiguliukas nestovi be darbo.
Po žiemos, šiltėjant orams, Rimantė Irena išsirengia į kelionę.
Važiuoja tiktai viena. Taip patogiausia, nes jau žino, ką teks pačiai
nuveikti, kuriuos kapus aplankyti. Tada per dieną automobilio spidometras
prisuka apie 200 kilometrų. Kelyje važiuoja atsargiai, stengiasi
būti paslaugi kitiems vairuotojams, užtat su policija netenka pyktis.
Pamatę raudonos spalvos Žiguliuką, policininkai dargi pasisveikina
specialiu mostu. Nežinau, kiek dar važinėsiu, rūpindamasi savanorių
kapų priežiūra, bet iki kitų metų vasaros, kol baigsis automobilio
technikinės apžiūros terminas, tai tikrai. Bet ką gali žinoti su
sveikata. Šiandien esu darbinga, o rytoj gal būsiu ligota, nebandė
slėpti savo metų nedidukė, bet dar tiesi R. I. Norvaišienė, Rokiškio
savanorių karių kapų bendrijos pirmininkė.
|
|
|
Laikas ir žmonės
Auksarankio tremtinio
metai
Bronius VERTELKA
 |
|
Vaikystėje tremtį kentęs Antanas Čiplys
|
1947 metais iš Panevėžio rajono Čiplių
kaimo ištrėmė Čiplių šeimą. Prievarta paėmė iš gimtųjų namų ir nuvežė
net į tarp kalnų įsikūrusią Buriat-Mongolijos ATSR Šaburo gyvenvietę.
Užkopus į jų aukštumas, apačioje pūškuojantis traukinukas atrodydavo
lyg degtukų dėžutė. Čia praslinko 10 Antano Čiplio gyvenimo metų.
Valdžiai nepatiko pažangus ūkininkas
Antano tėvas Vincas Čiplys, kilęs nuo Barklainių,
buvo galvotas žmogus. Žinodamas, kad be žemės nebus ir gyvybės,
gerbė ją ir tausojo. Rovė kelmus, kad turėtų nors kiek didesnį dirbamos
žemės plotą. Be to, turėjo grūdų kuliamąją, malūną. Tuo metu jis
buvo laikomas gana pasiturinčiu ūkininku. Apie arklių traukiamą
kuliamąją žinojo visas rajonas. Užkūrus motorą, garsas pasklisdavo
pakankamai toli. Žinodavo, kad jau dirba V. Čiplys, ankstyvas ir
nemėgęs ilgiau pamiegoti. Grįžęs po 10 metų tremties rado visiškai
supuvusią vokišką kuliamąją, iš jos tebuvo likę vien rėmai.
|
|
|
Lietuvos šimtmečiui
skirtas darbas
Menininkas Laimutis Ločeris sukūrė Jono Basanavičiaus
biustą
 |
|
Dailininkas Laimutis Ločeris
prie savo kūrinio Lietuvos
Taryba skelbia atstatanti Lietuvos
valstybę su sostine Vilniumi
|
Menininko Laimučio Ločerio vardas gerai
žinomas vyresniajai kartai. Mylimas Lietuvos menininkas, grafikas,
tapytojas paliko ryškų pėdsaką tautos kultūroje. Nuo 1960 metų dalyvavo
parodose, sukūrė monumentalių dekoratyvinių kūrinių interjerams
kavinėse Vilniuje, Druskininkuose, dalyvavo pasaulinėje parodoje
EXPO-70. Meno pasaulis vertino L. Ločerio bareljefus Amžinas
ąžuolas, Kopų balsai. Lietuvišką šviesą skleidė L. Ločerio iliustracijos
laikraščiuose Kanados Tėviškės žiburiai, Gudijos lietuviams skirtame
mėnraštyje Lietuvių godos. Nuoširdus, draugiškas menininkas buvo
gerbiamas, mylimas. Sunkus, pasiaukojantis darbas turėtų susilaukti
reikiamo dėmesio.
Padėkime
Biustas visiškai baigtas ir tereikia jį iškalti
granite ar įprasminti bronzoje. Galima, kaip siūlo dailininkas,
išlieti netgi betone, galvanizuoti, tai būtų pigiausias būdas. Šiuo
metu garsus ir talentingas menininkas gyvena Lietuvos gerontologijos
globos namuose Vilniuje. Nedidelis kambarėlis, šalia tik ką užbaigtas
darbas Jono Basanavičiaus biustas, kurį būtina įprasminti bronzoje
ar kitu būdu. Kol kas tenka laukti gabaus pagalbininko.
|
|
|
Šviesą sėjanti širdis
 |
|
Dr. Genovaitė Jusaitienė
(centre su gėlėmis)
su ją aplankiusiomis bičiulėmis
|
Kalbant apie gydytoją Genovaitę Jusaitienę užtektų
pasakyti vienintelį žodį ŠVIESA. Tereikia keletą minučių pastovėti
šalia šios iškilios moters ir pasaulis nušvinta dar skaidresnėmis
spalvomis.
Nuostabų susitikimą turėjome rugpjūčio pradžioje
aplankę dr. G. Jusaitienę jos tėviškėje Pajiešmenių kaime. Ji, turinti
88 metų kraitį, pasipuošusi ir linksma stovėjo prie su vyru sodintos
puikių eglių alėjos ir mojo mums, klaidžiojantiems kaimo keleliais,
ranka. Maloniai pakvietė eiti į trobą arba prie padengto stalo sode.
Jeigu kas nežino, primenu, jog dr. G. Jusaitienė
turi tris Garbės piliečių vardus, daug darbavosi Vilniaus Universiteto
Medicinos fakultete, stažavosi Berlyno, Greifsvaldo, Magdeburgo,
Halės ir Drezdeno akių klinikose skaitė pranešimus tarptautinėse
mokslinėse oftalmologų konferencijose, triūsė Pasvalio rajono taryboje,
be atlygio konsultavo pasvaliečius. Žmonės žino jos gerumą, švelnumą,
toleranciją, troškimą patarnauti kitiems, norą turėti geras mintis
ir puikią nuotaiką.
|
|
|
Išpuoselėta šimtmečius
gyvuojanti sodyba
Bronius VERTELKA
|
|
Sodybos savininkė
Vita Marijona Gervienė
|
Panevėžio miesto savivaldybės sudaryta komisija
išaiškino 2017 metais gražiausiai tvarkomos aplinkos konkurso laureatus.
Jame varžėsi 11 dalyvių įstaigos, daugiabučių namų savininkų bendrijos,
privačių namų valdų savininkai. Privačių namų valdų kategorijoje
nugalėtoja tapo sodybos Plukių gatvėje nr.7 savininkė Vita Marijona
Gervienė.
Plukių gatvė miesto pramonės rajone, vinguriuoja
greta Nevėžio upės. Kadaise čia buvo didelis kaimas, turėjęs 41
sodybą. Vitos Marijonos tėvas pasakodavo, kad namai buvo taip sugrūsti
vienas šalia kito, kad jų stogais galėjai pereiti visą kaimą. Prie
kiekvienos sodybos stovėjo kryžius. Prie Vitos Marijonos gimtųjų
namų stovėjo kryžius, statytas 1886 metais. Jis, galima sakyti,
kartą išgelbėjo nuo sunkiai pakeliamos naštos. Sovietmečiu Gervės
sumanė restauruoti gyvenamąjį namą. Netrukus prisistatė mokesčių
inspektorius, už nelegalią statybą pagrasino didžiule bauda. Vita
Marijona puolė į ašaras: iš kur tokią sumą ims, jeigu pinigų namuose
nuolat trūksta? Inspektorius sakė neskirsiąs baudos vien dėl to,
kad Gervių sodyboje pajutęs gerą dvasią, patikęs ir kryžius. Jo
vietoje dabar stovi naujas, padirbtas 1991 metais. Tvarkingiausios
miesto sodybos šeimininkė dar pasakojo, kad kiekvieną, sukantį į
Plukių kaimą, sutikdavęs didžiulis kryžius su angelais. Sovietmečiu
jį nupjovė.
|
|
|
Amžius ne kliūtis
kurti
Bronius VERTELKA
|
|
Fotomenininkai Lionginas Skrebė
(kairėje) ir Liudas Verbliugevičius
|
Jubiliejinė Liongino Skrebės fotografijų paroda
80 gyvenimo mylių sulaukė ne tik didžiulio kolegų būrio, fotografijos
menu besidominčiųjų antplūdžio, bet ir miesto vadovų dėmesio. Fotografijos
galerija buvo pilnutėlė. Fotomenininką pristatė Dailės galerijos
direktorius Egidijus Žukauskas.
L. Skrebė augo Tiltagalių kaime, ant Lėvens upės
kranto, lankė Subačiaus vidurinę mokyklą, studijavo Kauno Politechnikos
institute, įgijo šiluminės pramonės inžinieriaus energetiko specialybę.
Dirbdamas Panevėžyje įsteigė fotografų mėgėjų klubą ir ilgai jam
vadovavo. Su klubo nariais rengė parodas. L. Skrebė su žmona Irena
užaugino du sūnus, džiaugiasi dviem vaikaičiais.
Jubiliatą sveikino ir padėką įteikė Panevėžio meras
Rytis Mykolas Račkauskas. 100 gyvenimo metų jam linkėjo miesto savivaldybės
Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė ir įteikė gėlių
puokštę. Sveikino Lietuvos Seimo narių Povilo Urbšio ir Broniaus
Matelio padėjėjos Lina Kiršaitė ir Inga Smalskienė.
|
|
|
Šviesūs atradimai
Elena Gubovienė
 |
|
Prie poeto Vytauto
Mačernio kapo Šarnelėje
|
Senatvė tas žemiškojo kelio tarpsnis, kuris baugina
daugelį. Kopei kopei į kalną, o dabar riedi žemyn. Riedi greitai,
nesulaikomai... Tačiau juk nėra visai taip. Ir šis brandus amžius,
kaip dažnai sakoma, turi savo šviesiųjų pusių. Visų pirma daugiau
laiko jau gali skirti sau, savo sielai auginti daryti tai, kam
anksčiau laiko pritrūkdavo...
Išpopuliarėję Trečiojo amžiaus universitetai (TAU)
padeda pagyvenusiems žmonėms burtis į bendruomenes, plėsti savo
akiratį, augti savo dvasia. Akmenės TAU pradėjo trečiuosius savo
veiklos metus. Universiteto klausytojai dalyvavo sekmadienio šv.
Mišiose, kurias aukojo Akmenės Šv. Onos bažnyčios klebonas kan.
Egidijus Zulcas. Po šv. Mišių įvyko įspūdingas koncertas. Įvyko
per paprastas žodis apibūdinti tai, kas buvo... Gal būtų tiksliau:
Nugriaudėjo, nuaidėjo, nuskambėjo... Juk valstybinis pučiamųjų
instrumentų orkestras ,,Trimitas ir Šiaulių valstybinis choras
Polifonija prestižiniai kolektyvai, kurių sulaukti savo miestelyje
ir laimė, ir garbė. O kūriniai pasirinkti atlikti irgi įspūdingi.
Tai du vieno iš populiariausių pasaulyje šių laikų kompozitorių
anglo Džono Ruterio (John Rutter) kūriniai Gloria ir Magnificat.
Gloria šlovės himnas Aukščiausiajam. Magnificat Švč. Mergelės
Marijos giesmė, kurią ji gieda, lankydama Elžbietą. Kūrinys skirtas
atlikti sopranui (atliko Operos ir baleto teatro solistė Irena Zelenkauskaitė),
mišriam chorui ir orkestrui. Lyg stebuklingas fontanas liejosi bažnyčios
erdvėse ir šlovinantys, ir ramybę nešantys muzikos garsai, pripildydami
klausytojų širdis džiaugsmo, gėrio ir padėkos už patirtas akimirkas.
Ir norėjosi su Marija kartu giedoti: Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju... Tikras to sekmadienio
stebuklas šis koncertas. Kūriniai, kurių klausosi pasaulio elitas
garsiausiose didingiausiose šventovėse, didžiausiose pasaulio salėse,
nuskambėjo mūsų bažnyčioje...
|
| |
|
