„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2017 m. rugsėjo 13 d., Nr. 3 (66)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Šviesūs atradimai

Elena Gubovienė

Prie poeto Vytauto
Mačernio kapo Šarnelėje

Vytauto Mačernio muziejuje
Žemaičių Kalvarijoje

Atlikėjai. Priekyje – Akmenės TAU vadovė
Vilgermina Stonienė ir koncertui
dirigavęs Dainius Pavilionis

Klausytojai

Senatvė – tas žemiškojo kelio tarpsnis, kuris baugina daugelį. Kopei kopei į kalną, o dabar riedi žemyn. Riedi greitai, nesulaikomai... Tačiau juk nėra visai taip. Ir šis brandus amžius, kaip dažnai sakoma, turi savo šviesiųjų pusių. Visų pirma daugiau laiko jau gali skirti sau, savo sielai auginti – daryti tai, kam anksčiau laiko pritrūkdavo...

Išpopuliarėję Trečiojo amžiaus universitetai (TAU) padeda pagyvenusiems žmonėms burtis į bendruomenes, plėsti savo akiratį, augti savo dvasia. Akmenės TAU pradėjo trečiuosius savo veiklos metus. Universiteto klausytojai dalyvavo sekmadienio šv. Mišiose, kurias aukojo Akmenės Šv. Onos bažnyčios klebonas kan. Egidijus Zulcas. Po šv. Mišių įvyko įspūdingas koncertas. „Įvyko“ – per paprastas žodis apibūdinti tai, kas buvo... Gal būtų tiksliau: „Nugriaudėjo, nuaidėjo, nuskambėjo...“ Juk valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras ,,Trimitas“ ir Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“ – prestižiniai kolektyvai, kurių sulaukti savo miestelyje – ir laimė, ir garbė. O kūriniai pasirinkti atlikti irgi įspūdingi. Tai – du vieno iš populiariausių pasaulyje šių laikų kompozitorių anglo Džono Ruterio (John Rutter) kūriniai – „Gloria“ ir „Magnificat“. „Gloria“ – šlovės himnas Aukščiausiajam. „Magnificat“ – Švč. Mergelės Marijos giesmė, kurią ji gieda, lankydama Elžbietą. Kūrinys skirtas atlikti sopranui (atliko Operos ir baleto teatro solistė Irena Zelenkauskaitė), mišriam chorui ir orkestrui. Lyg stebuklingas fontanas liejosi bažnyčios erdvėse ir šlovinantys, ir ramybę nešantys muzikos garsai, pripildydami klausytojų širdis džiaugsmo, gėrio ir padėkos už patirtas akimirkas. Ir norėjosi su Marija kartu giedoti: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“... Tikras to sekmadienio stebuklas – šis koncertas. Kūriniai, kurių klausosi pasaulio elitas garsiausiose didingiausiose šventovėse, didžiausiose pasaulio salėse, nuskambėjo mūsų bažnyčioje...

Kitą sykį visus patraukė poezija. Ir pasirinktas buvo Vytautas Mačernis – poetas, gyvenęs trumputį gyvenimą, bet tapęs mūsų literatūros klasiku. Jo kūryba žavi ir jauną, ir seną... Juk tikras menas, išsiveržęs iš talento gelmių, lieka amžinai gyvas ir reikalingas... O keliavome netoli – į gretimus rajonus, į vietas, kuriose dar sklando poeto dvasia. Šarnelė – V. Mačernio gimtinė, jo įkvėpimo šaltinis ir, galima sakyti, kūrybos bei amžinojo poilsio vieta. Juk iš 207 jo parašytų eilėraščių net 200 sukurti Šarnelėje. Tas miškų ir pelkių, kalvų ir piliakalnių kraštas, nusidriekęs po ūkanotu dangum, užaugino mums didį poetą. Seda ir Žemaičių Kalvarija – V. Mačernio mokymosi vietos, nedideli miesteliai teritorija, gyventojų skaičiumi, bet dideli savo istorija, spinduliuojantys charizma, kurta čia gyvenusių ir, drįstu sakyti, dabar gyvenančių žmonių. Tai patvirtina žmonės, kurie šiuose miesteliuose mus pasitiko, lydėjo ir pasakojo taip šiltai, įspūdingai, profesionaliai, kad nė vieno negalėjo likti abejingo tam, ką išgirdo. Tai – buvusi ilgametė Sedos mokyklos direktorė, dabar Sedos TAU rektorė Genoveita Gricienė, Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos vikaras kun. Vidmantas Daugėla ir M. Valančiaus gimnazijos geografijos mokytojas, „Gardų“ bendruomenės pirmininkas Bronius Kleinauskas. Šių žmonių dėka ir poeto Vytauto Mačernio poezija bei gyvenimas, ir aplankytos vietos atsivėrė naujais rakursais, dar nepatirtais įspūdžiais. Viso to įkvėpti šios kelionės dalyviai skaitė poeto eiles, dienoraščių ištraukas, vaizdelius. Tikra poezijos ir meno šventė buvo tada, gaudžiant vėjo vargonams Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje, Šarnelės miškuose ir kalvose, siaučiant lietučio šuorui, švystelint saulei, dangaus pakrašty nusidriekiant vaivorykštei, kaip didžiajam Sandoros ženklui...

Ir tokių susitikimų, prisilietimų, atradimų žmonės, susibūrę į šią bendruomenę, patiria ne vieną. Už tai norisi dėkoti Akmenės TAU vadovei Vilgerminai Stonienei už rūpestingumą, sumanumą, sugebėjimą vadovauti, rasti rėmėjų šioje prasmingoje veikloje ir melsti Aukščiausiąjį palaimos jai ir visiems, kurie rūpinasi į kitų žmonių būtį ir buitį įnešti daugiau šviesos.

Akmenė
Aniceto Lupeikos ir autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija