Kai pasibeldžia senatvė

Jos tikrai niekas nelaukia... Garbaus amžiaus žmogus jaučiasi esąs mažai kam reikalingas. Tačiau toji didžiulė gyvenimo patirtis jam neduoda ramybės. Taip ir norisi viską pamatyti, visiems patarti, daug kam padėti... Tačiau neretai jam dargi grubokai pasakoma: „Eik, seni, į savo kampą ir nekišk nosies ne į savo reikalus!..“ Tuomet būna labai skaudu, ypač kai vaikai savo senus tėvus, kurie jiems padėjo mokslus baigti, įsigyti specialybę, kaip sakoma, „pastatė ant kojų“, dabar, sunkiomis senatvės dienomis nebepriglaudžia po sava pastoge ir prievartos būdu išgrūda į senelių namus, visokias „prieglaudas“.

Daugiau kaip 30 metų dirbau mokytoju, dažnokai su savo auklėtiniais lankydavausi senelių globos namuose. Tam reikalui turėjau du tikslus – pradžiuginti senukus mūsų apsilankymais, mano mokinukų jiems padarytais įvairiais rankdarbiais, piešinukais, įskiepyti vaikų meilę bei pagarbą seniems žmonėms, juk ir jie kada nors pasens...

Gana niūrias ir skaudžias mintis išsakydavo ir senukai, guosdamiesi, kad juos retai beaplanko jų artimieji: broliai, seserys, vaikai, vaikaičiai... Net negauna iš jų laiškų, sveikinimų su vardadieniu ar gimtadieniu. Nesunku būdavo pamatyti jų veiduose liūdesį, o akyse žvilgančias skausmo ašaras...

Ačiū Dievui, yra ir tokių senelių globos namų, kuriuose skamba juokas, liejasi dainos, o Advento ir Gavėnios metu – tam skirtos giesmės, giedami Žemaičių Kalvarijos Kalnai, einamas Kryžiaus kelias, organizuojamos maldingos išvykos į Žemaičių Kalvariją, Kryžių Kalną, Šiluvą ir kitur.

Turėtume įsisąmoninti vieną svarbią tiesą: žmogus, visą gyvenimą triūsęs savo vaikų labui, privalo turėti orią senatvę. Tai – mūsų atlygis tiems, kurie mus užaugino, leido į mokslus. Susimąstykime apie tai ir nepamirškime, jog ir mes patys pasensime.

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Šilalė

© 2017 „XXI amžius“