|
|
Laikas ir žmonės
Savo giminės šaknis
surado Kunigiškiuose
Vytautas Bagdonas
|
|
Galbūt šis išlakus ąžuolas, augantis
Kunigiškių I kaime, buvusios pradžios
mokyklos, dabar muziejaus, kaimynystėje,
šalia kurio fotografavosi giminės
šaknų ieškojęs ir jas suradęs Rimantas
Greičius, augo jau ir tada, kai čia
mokytojavo Jonas Kuzmickis, o jo šeimoje
gimė Rimanto motina Marijona (Aldona)
Vlado GAUDIEŠIAUS nuotrauka
|
Šią vasarą iš Klaipėdos krašto atvažiavęs
buvęs pedagogas, žurnalistas, rašytojas, šešių knygų autorius Rimantas
Greičius Svėdasų seniūnijoje ieškojo savo giminės šaknų. Kunigiškiuose,
Vaitkūnuose ir kitur jis teiravosi sutiktų žmonių, ar šie nieko
nežinantys apie Kuzmickų (ar Kuzmickių) šeimą, ieškojo kokių nors
duomenų ir bibliotekoje. Tačiau nieko taip ir nesužinojo, visi tiktai
gūžčiojo pečiais, skėsčiojo rankomis. Tiktai kai klaipėdietis užsuko
į Kunigiškių I kaime jau tris dešimtmečius veikiantį Svėdasų krašto
(Vaižganto) muziejų, garbaus žmogaus akyse suspindėjo džiaugsmo
ašaros. Juk šiame pastate, kur įkurdintas muziejus, dar nuo carizmo
laikų iki pokario metų veikė Kunigiškių pradžios mokykla. Čia mokytojavo
ir Rimanto Greičiaus senelis Jonas Kuzmickis, mokyklos patalpose
įrengtame mokytojo bute gyveno gausi jo šeima. Čia gimė, augo ir
Rimanto motina Marijona Kuzmickaitė. Apžiūrinėdamas muziejaus vitrinas,
ekspozicijas, sukauptus eksponatus, garbusis svečias džiaugėsi,
kad čia išsaugotas ir kai kurių garsių Kuzmickių šeimos atžalų atminimas
(beje, kai kurių šios šeimos narių pavardės rašomos skirtingai:
vienų Kuzmickiai, kitų Kuzmickai)...
|
|
|
Laikas ir žmonės
Eiliavimas tremtinei
atgaiva sielai
Bronius VERTELKA
 |
|
Ramongalių poetė ir Sibiro
tremtinė Emilija Urbonienė
|
Gegužę Ramongaliuose gyvenančiai Emilijai
Urbonienei sukako 77 metai. Ji gimusi dar laisvoje Lietuvoje, bet
po mėnesio jos gimtinę kaip skėriai užplūdo rusai okupantai. Aiškų
protą ir puikią atmintį turinti senjorė užaugino penkis vaikus,
sulaukė aštuonių vaikaičių. Energijos nestokojanti sodietė noriai
vyksta į Ariogaloje, Dubysos slėnyje, organizuojamus tremtinių susitikimus,
stengiasi nepraleisti renginių Biržuose ir Vabalninke.
Postūmį eiliuoti suteikė Sąjūdis
Kunkuliavo Lietuva, trokšdama laisvės. Tąkart Emilija
iš bažnyčios ėjo su tokia Bronyte. Pakeliui bendramintės sprendė,
kaip iškilmingiau pasveikinti susikūrusią Vabalninko Sąjūdžio grupę.
Kad tai visiems ilgam įstrigtų. Bronytė ir sako Emilijai: Tu sukurk
eilėraštį, o aš namuose iš ruginių miltų iškepsiu duonos. Grįžusi
namo Emilija niekam neprasitarė, jog jos laukia ypatingai sunkus
ir atsakingas darbas. Juk niekada nebuvo rašiusi eilių. Užsidariusi
savo kambaryje patyrė sunkias kūrybos kančias, bet širdyje buvo
šviesu, linksma: Tėvynė atsisako Rusijos globos. Neskaičiavo, kiek
prirašytų, bet suglamžytų popieriaus lapų sukišo į krosnį! O dienos
bėgo. Kai skaitė savo eilėraštį Tamsoje sušvitę žiburėliai, salėje
buvo tylu. Po to nugriaudėjo plojimai. Mažyčiais gabalėliais, kaip
kokią Komuniją, susirinkusieji ragavo Bronytės keptą duoną. Atsikandusi
kąsnelį, ši pripuolė prie Emilijos: Duona neturi jokio saldumo,
šitaip dar niekada man nėra pasitaikę. Tačiau to lyg niekas ir
nepastebėjo. Linksmybės vyko iki paryčių. Nesinorėjo skirstytis.
Išeina į kiemą, ir čia skamba dainos, jungiasi į ratelį. Kaip kokios
jauniklės krykštavo Emilija su savo drauge, apsirengusios iš bažnyčios
skolintais tautiniais rūbais.
|
|
|
Parapijos šviesuolis
Teresė PLISIENĖ
 |
|
Vytautas Šulskis (centre)
su grupe parapijiečių ir klebonu
kun. Gintautu Jankausku
|
Gruodžio 10 dieną 10 valandą Ariogalos Šv. arkangelo
Mykolo parapijos bažnyčioje vyko dviguba šventė. Sumos šv. Mišios
aukotos ne tik Advento antrajam sekmadieniui švęsti, bet ir nusipelniusio
mokytojo Vytauto Šulskio 90-osioms gimimo metinėms paminėti. Po
Šv. Mišių aukos naujoji, Kauno arkivyskupo metropolito Liongino
Virbalo SJ patvirtinta pastoracinė taryba bažnyčioje susirinkusios
bendruomenės akivaizdoje davė priesaiką. Bažnyčioje vyravo pakili
ir šventinė nuotaika. Ir žmonių susirinko gal dvigubai daugiau.
Džiaugiamės, kad Ariogaloje gyvena toks šviesuolis,
mielas ir geras žmogus Vytautas Šulskis. Mūsų klebonas kun. Gintautas
Jankauskas pakvietė mokytoją dalyvauti šv. Mišių aukoje ir atsisėsti
presbiterijoje. Klebonas supažindino mus su jo biografija, išsamiai
papasakojo apie V. Šulskio literatūrinę veiklą, išleistas poezijos
ir prozos knygas. Klebonas sakė: Miela ir graži Ariogalos žemė.
Tai dulkelė Lietuvos, tai mažutis žemės lopinėlis, prigludęs
prie gražuolės Dubysos. Ir šiame krašte gyveno ir gyvena talentingų
bei šviesių žmonių. Tiesa, vieni iš jų jau nuėję į amžinuosius Viešpaties
namus, kiti ir dabar tęsia jiems Dievo skirtą misiją. Vienas iš
jų garbingas žmogus, įžengęs į 90-uosius metus, praktikuojantis
katalikas, mokytojas Vytautas Šulskis. Jis gimė 1927 metais Gižiemių
kaime, Pernaravos valsčiuje, Kėdainių apskrityje. Baigęs Pernaravos
pradinę, įstojo į 4-ąją Ariogalos gimnazijos klasę. 1949 metais,
baigęs gimnaziją, įstojo į VPI (dabar LEU) ir baigė 1957 metais.
Dirbo Žaiginio, Šimkaičių, Šatės, Girkalnio mokyklose. Pirmą knygutę
išleisti jį priragino jaunystės draugas. Pirmieji eilėraščiai pasirodė
Raseinių literatų kūrybos rinkinyje Atminties žiedai 1994 metais.
Yra išleidęs šias knygutes: Apie žmones (1995); Requiem (2002,
išėjus sūnui); Dubysos šaltinis (2005), Ariogalos mažoji enciklopedija
(2005), Mūsų kiemas (2005), Ašarų druska (2005, išėjus žmonai),
Žiedai ir šalnos (2006, jo ir žmonos kūrinėliai).
|
|
|
Kai pasibeldžia senatvė
Jos tikrai niekas nelaukia... Garbaus amžiaus žmogus
jaučiasi esąs mažai kam reikalingas. Tačiau toji didžiulė gyvenimo
patirtis jam neduoda ramybės. Taip ir norisi viską pamatyti, visiems
patarti, daug kam padėti... Tačiau neretai jam dargi grubokai pasakoma:
Eik, seni, į savo kampą ir nekišk nosies ne į savo reikalus!..
Tuomet būna labai skaudu, ypač kai vaikai savo senus tėvus, kurie
jiems padėjo mokslus baigti, įsigyti specialybę, kaip sakoma, pastatė
ant kojų, dabar, sunkiomis senatvės dienomis nebepriglaudžia po
sava pastoge ir prievartos būdu išgrūda į senelių namus, visokias
prieglaudas.
Daugiau kaip 30 metų dirbau mokytoju, dažnokai
su savo auklėtiniais lankydavausi senelių globos namuose. Tam reikalui
turėjau du tikslus pradžiuginti senukus mūsų apsilankymais, mano
mokinukų jiems padarytais įvairiais rankdarbiais, piešinukais, įskiepyti
vaikų meilę bei pagarbą seniems žmonėms, juk ir jie kada nors pasens...
|
|
|
Šimtai sekmadienių giesmėmis
dėkojant Viešpačiui
Janina BAGDONIENĖ
 |
|
Vargonininkė Viktorija Morkūnienė
|
Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, prie vargonų,
ant natų ir giesmynų spintos durų, yra vos matomas įrašas pieštuku:
1992 m. lapkričio 22 d. Bažnyčios vargonininkė Viktorija Morkūnienė
su šypsena prisimena, kad taip pirmą naujos vargonininkės sekmadienį
bažnyčioje pažymėjo ją sutikę choristai. Per 25 metus buvo šimtai
sekmadienių, tūkstančiai eilinių savaitės dienų su malda ir giesme
šioje bažnyčioje. Girdėdama giesmę užaugo ir mamos keliu pasuko
dukra Ieva, tapusi vargonininke, pedagoge, chorvede.
Carito patalpose esančiame repeticijų kambaryje
su vargonininke V. Morkūniene grįžtame į pačią pradžią.
Esu labai dėkinga tėvams, kurie man įskiepijo
tikėjimą Dievu be šito nieko nebūčiau padariusi, kalba Viktorija
ir prisimena vaikystę.
|
| |
|
