Gydytojas ir gimtojo krašto puoselėtojas

Dr. Gediminas Kaluina

Kovo 11 dieną mirė medicinos mokslų daktaras Gediminas Kaluina. Jis gimė 1929 m. vasario 16 d. Petrošiškių k. Alizavos parapijoje, šviesioje ūkininko ir pašto tarnautojo Albino ir jo žmonos Valės – kaimo šviesuolės – šeimoje. Vėliau šeima persikėlė į Laukminiškių k. Gediminas mokėsi Lebedžių ir Virbališkių pradžios mokyklose, Kupiškio gimnazijoje. 1945 m. rugpjūčio 8 d. enkavedistai sudegino Kaluinų sodybą, o Gedimino tėvą suėmė. Jam teko nutraukti mokslus Kupiškyje ir persikelti į Kauną, vėliau į Panevėžį. Ten jis gavo brandos atestatą. Mokytis Lietuvoje ir siekti išsvajotos gydytojo specialybės buvo beveik neįmanoma. Teko pasirinkti kitą kelią. Gediminas pašaukiamas į sovietų kariuomenę ir čia jam pavyksta įstoti į Charkovo karo medicinos akademiją. 1952 metais jis baigia akademiją įgydamas karo chirurgo specialybę. Šešerius metus G. Kaluina tarnavo armijoje dirbdamas chirurgu. Po to jam pavyko grįžti į Lietuvą. Čia jis dirbo chirurgu, chirurginio skyriaus vedėju Antakalnio klinikose, Pirmoje tarybinėje ligoninėje. Bedirbdamas studijavo aspirantūroje ir 1973 metais apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją. Vėliau dirbo Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje, Naujamiesčio poliklinikoje, Elektrėnų ligoninėje. Jo stažas Lietuvoje – net 50 metų.

Prasidėjus Atgimimui daktaras įsijungė į visuomeninę veiklą, tapo veikliu Sąjūdžio organizatoriumi ir nariu, dalyvavo įvairiose sueigose, mitinguose, siautėjant okupantams budėjo prie įvairių valstybinių institucijų. Kaip gydytojas organizavo komandą piliečių sveikatai tikrinti, nusamdytu autobusu išeiginėmis dienomis važinėjo po kaimiškas Vilniaus apylinkių vietoves. Tapo itin veikliu Vilniaus medikų sąjūdžio klubo nariu, rinko lėšas V. Kudirkos ir Lietuvos himno paminklui. Jis buvo pastatytas, o statytojų rūpesčiu, Černiachovskio aikštė buvo pervardinta V. Kudirkos aikšte.

G. Kaluina subūrė Vilniaus kupiškėnus šeštadieninėms talkoms Kupiškio krašte bei tapo vienu iš Vilniaus kupiškėnų klubo steigėju. Nuvykę nuosavais automobiliais, talkininkai tvarkė senas apleistas kaimų kapines, Pirmojo pasaulinio karo kapines prie Alizavos, Jodinių piliakalnyje, ir prie buvusio Zasinyčių dvaro, Bajorų kaime prie Skapiškio, Švedukalnyje, prie Skapiškio, suomių karių kapines. Atskiros kelionės buvo ąžuolų žymiems žmonėms sodinimas. Prie Kupiškio marių buvo pasodintas 107 ąžuolų Atgimimo ąžuolynas.

Drauge su laukminiškiečiu Algimantu Zolubu, pastačius kryžių tragiškai žuvusiems gimtojo kaimo gyventojams, prasidėjo G. Kaluinos veikla statant paminklinius ženklus okupantų sudegintoms sodyboms, sunykusioms mokykloms (Vėžionių, Virbališkių, Lebedžių kaimuose, Alizavoje, Kupiškyje). Jo rūpesčiu buvo pastatytas paminklas dviem Laukminiškių partizanams ir sudegintoms Rasiulių šeimos moterims, paminklinis riedulys jo paties sudegintai sodybai. Paskutinis svarus Gedimino indėlis buvo sutelktas paminklui partizanams Stuburų kaime.

Ypač reikia paminėti organizacinius Gedimino gebėjimus. Nuvykus į vietą, kur reikėdavo daugiau darbo rankų, jis per mokyklas ar per pažįstamus sugebėdavo organizuoti talkas, dalyviams įterpdavo šviečiamąsias valandėles, moksleiviams pasakodavo apie vykdomų darbų prasmę, istorinės atminties išsaugojimo reikšmę. Ir jam tarsi lengvai viskas sekėsi, nes vietiniai, sužinoję, kad atvykėliai neatlygintinai naudoja asmeninį laiką ir lėšas, noriai padėdavo, net pakviesdavo vakarienės ar nakvynės. Talkininkai, sužinoję, kad Gediminas yra chirurgas, jam pasakodavo savo negalavimus, o jis dažną vietoje apžiūrėdavo, rašė receptus, ne vieną jų pakvietė į Vilnių, guldė į ligoninę, operavo.

Išskirtinai mylintis Kupiškio kraštą G. Kaluina veiklus visuomenininkas ir Vilniuje. Jis asmeniškai surinko ir padovanojo daugybę knygų Vilniaus apskrities lietuviškoms mokykloms, vykdavo drauge su žmona ir jos vadovaujamais skautais į mokyklas švenčių minėti.

Vertas paminėjimo charakteringas jo visuomeniškumo faktas. Privačios kelionės metu į JAV pas giminaitį, jis užmezgė kontaktus su ten dirbančiais medikais lietuviais, o pastarieji iš mediciniško solidarumo, pagal Gedimino vardinamą ligoninėms reikalingą inventorių, ortopedinius reikmenis, siuntė Vilniaus ir kitoms ligoninėms neatlygintinai lovas, ramentus, patalynę.

Savo pavyzdžiu G. Kaluina paskatino ne vieną statydinti atminimo ženklus. Taip R. Skaistis greta buvusios gimtosios sodybos pastatė atminimo paminklą Stuburų kaime, A. Zolubas melioracijos nukeltos sodybos vietoje pats pagamino ir pastatė kryžių Laukminiškių kaime, Ž. Simonaitis suprojektavo ne vieną paminklą įžymiems Kupiškio krašto žmonėms, suprojektavo ir statydino „Kančių kelio“ memorialą Plokščiuose.

G. Kaluina buvo aktyvus visuomenininkas: Vilniaus miesto medikų sąjūdžio pirmininkas, Lietuvos Piliečių chartijos narys, Vilniaus kupiškėnų klubo, Lazdynų mikrorajono sąjūdžio klubo, TS-LKD partijos narys.

Gediminas buvo nenuilstantis Kupiškio rajono kultūrinio ir istorinio paveldo įamžinimo entuziastas, palikęs kelias dešimtis jo rūpesčiu pastatytų paminklų šiame krašte.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ kandidatų vertinimo komisija atkreipė dėmesį į G. Kaluinos kultūrinę veiklą, skatinimą išsaugoti atminimą apie sunykusias mokyklas, etnografinius objektus, apdovanojo entuziastą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

Palikęs gilų paveldo įamžinimo pėdsaką, kurio užmaršties dulkės jau neužneš, pats įsiamžino. Tesaugo Velionio atminimą tėviškė ir Jo numylėta Lietuva.

Gedimino Kaluinos bendražygiai

© 2018 „XXI amžius“