„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2008 m. birželio 18 d., Nr.6 (17)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Sąjūdis ir KGB

(Pabaiga. Pradžia Nr. 4 , 5)

Be Lietuvos Sąjūdžio ir tuo laiku akty­viai veikusios išeivijos, Lietuvos KGB, kaip ir „centrinį" (SSRS) KGB, labai domino Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir jos požiūris į Sąjūdį bei jos santykiai su juo. Be jau mi­nėtų priemonių prieš Katalikų Bažnyčią, o ypač prieš Vatikano radijo lietuviškos re­dakcijos vadovą kun. V. Kazlauską (žr. „Slaptieji takai", Nr. 4) ir į Italiją dažnai atvykstančios žurnalistės, agentūriniu sla­pyvardžiu „Gražuolė" (ji apsistodavo Par­mos vienuolyne) panaudojimo skleidžiant dezinformaciją, Lietuvos TSR KGB ati­džiai stebėjo Bažnyčios požiūrį į „perest-roiką" ir Sąjūdį. KGB vadovas E. Eismun-tas savo pranešime-ataskaitoje vardinda­mas 1988 metais nuveiktus darbus konsta­tuoja, kad Katalikų Bažnyčios vadovybė, apskritai palaikydama Sąjūdžio idėjas ir tikslus, neina į atvirą konfrontaciją su so­vietinės valdžios organais, bet „išradingai" panaudodama susidariusią palankią padėtį pasiekia reikšmingų nuolaidų iš valdžios pusės: atidaryta antroji kunigų seminari­ja, statomos naujos, grąžinamos tikintie­siems senosios bažnyčios, į bendrojo lavi­nimo mokyklas įvestas fakultatyvinis reli­gijos dėstymas. Toliau savo ataskaitoje jis aiškina, kodėl pagerėjo komunistinės val­džios ir Bažnyčios santykiai. Pasak jį, Baž­nyčios vadovybės pozicija pasikeitė tikslin­gai paveikus jos hierarchus per operatyvi­nius šaltinius ir asmeninius KGB darbuo­tojų kontaktus su jais (t.y. hierarchais), ir tai leido atkirsti tikinčiuosius nuo antiso-cialistinių jėgų, kurios bandė įtraukti juos į negatyvią politinę veiklą. Per agentus „Dorą", „Arioną", „Kunigaikštį" (beje, pastarasis dar dirba Žemaitijoje kunigu ir buvo parašęs beveik 700 agentūrinių pra­nešimų apie kunigus bei patriotiškai nusi­teikusius lietuvius) buvo imamasi priemo­nių sukompromituoti prieš Vatikaną ir Lenkijos kunigus „reakcingai nusiteikusį" Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikėją „Fa­riziejų" (arkivyskupą J. Steponavičių). Eis-muntas giriasi, kad yra gauti duomenys, jog Romos kurija artimiausiu metu ketina jam pasiūlyti atsistatydinti. Be to, Eismuntas Maskvai raportuoja, kad trims dvasinin­kams dėl jų antikonstitucinių veiksmų pro­kuratūra pateikė oficialius perspėjimus.

Sąjūdžio įsikūrimo dienomis plk. Kari-nauskas SSRS KGB vadams rašė apie Va­tikane apsilankiusių agentų „Jono", „Ge­dimino", „Valdo", „Gintauto" ir „Stasio" (visi jie tuomet buvo aukšti Lietuvos Ka­talikų Bažnyčios vadovai) surinktą infor­maciją. Agentai teigė, kad popiežius Jonas Paulius II daugkartinių privačių pokalbių metu sakė, jog dėl demokratizacijos SSRS Lietuvos vyskupams tapo lengviau dirbti ir tikėtina, kad Ukrainoje, Baltarusijoje ir Kazachstane gali būti sukurti atskiri kata­likiški centrai. Popiežius toliau išsakė ke­tinimus aplankyti Lietuvos TSR, kaip ir ko­munistinę Lenkiją. Popiežius ir kiti Romos kurijos atstovai (A. Kazarolis, A. Silvest-rinis, A. J. Bačkis) privačiuose pokalbiuo­se su Lietuvos Bažnyčios atstovais (tarp ku­rių buvo minėti agentai) pabrėždavo, kad „dabar nėra reikalo eiti į konfliktą su vie­tiniais valdžios organais ir visus klausimus reikia spręsti dialogo keliu". Jie taip pat nepritaria „kai kuriems" dvasininkams, ku­rie atsisako nuo kontaktų su valdžia ir kon­fliktuoja su ja. A. J. Bačkis klausinėjo Lie­tuvos episkopato atstovų, „ar ne per kate­goriškai Vatikano radijas pasisako dėl re­ligijos persekiojimo SSRS". Jo žodžiais, lietuviškos redakcijos vadovas V. Kazlaus­kas ne kartą buvo perspėtas, kad laidose būtų mažiau politikavimo, bet kadangi pas­tarasis šiuos įspėjimus ignoravo, todėl da­bar ieškoma kandidatų jį pakeisti. Priva­čiame pokalbyje A. J. Bačkis taip pat pažymėjo, kad Katalikų Bažnyčios vadovybė objektyviai vertina „nacionalistų veiklą" ta­rybų Lietuvoje ir mano, kad savo veiksmais jie kenkia Bažnyčiai. (Karinausko raportą Maskvai, rašytą 1989 metų pradžioje, apie „aršaus antisovietčiko" prelato V. Kazlaus­ko išmetimą iš Vatikano radijo lietuviškos redakcijos vadovo pareigų jau minėjome. Galime dar priminti ir kai ką pridurti. Iš to raporto matyti, kad Lietuvos KGB tai pa­darė per į Vatikaną siunčiamą agentūrą ar per atvykusius į Lietuvą Romos kurijos at­stovus. Taip Jonui Pauliui II ir jo artimai ap­linkai nuolat būdavo teikiama „informaci­ja", esą eiliniai tikintieji ir Lietuvos katali­kų dvasininkai nepatenkinti radijo laidų Lietuvai turiniu. Karinauskas pamini, kad šiame „darbe" aktyviai dalyvavo ir jo vado­vaujamo 1-ojo skyriaus agentai. Taip „ben­dromis pastangomis" prelatas buvo pašalin­tas iš pareigų. Karinauskas taip pat prane­ša, kad prel. V. Kazlauskas, kalbėdamasis su vienu aukščiausių Lietuvos Katalikų Baž­nyčios atstovu, pastebėjo, kad „dėl jo atlei­dimo yra kalti Lietuvos vyskupai ir eiliniai tikintieji, nuolat kreipęsi pas Popiežių su skundais dėl jo". Taip sakydamas prel. V. Kazlauskas nežinojo, kad vadinamieji skun­dai dėl jo darbo radijuje atsirasdavo ne „Lietuvos eilinių tikinčiųjų" ar vyskupų dė­ka, bet įvairiausio lygio agentų apgaulės dė­ka. (Verta paminėti, kad panašūs metodai tiek patriotiškai nusiteikusių kunigų atžvil­giu, tiek ir kitų veiklių katalikų atžvilgiu „veiksmingai" daromi iki šių laikų).

SSRS KGB vadai savo depešose Lietu­vos kagėbistams nurodydavo, į kuriuos klausimus turėdavo savo dėmesį nukreipti į Vatikaną siunčiami agentai. Religiniai klausimai nelabai domino saugumiečius -jiems labiau knietėjo įtikinti Romos kuri­jos atstovus („realistines jėgas Romos ku­rijoje") Sovietų Sąjungos „taikingumu", įrodyti, kad katalikai turi kovoti už „nusi­ginklavimą" (tuo laiku sovietiniai vadovai, jausdami savo pralaimėjimą ginklavimosi varžybose, siekė įtikinti Vakarų vadovus stabdyti tas varžybas, bet jokiu būdu ne nu­siginkluoti, kaip stengėsi įtikinti pasaulio viešąją nuomonę), sureguliuoti „Afganis­tano problemą" ir pan. Ypač atidžiai buvo stebimas popiežiaus Jono Pauliaus II „po­litinis" kursas, ypač vadinamoji Rytų poli­tika Ostpolitik, kuri buvo realizuojama „pa­dedant" sovietiniams agentams. Panaudo­jant agentus, kurijos atstovams, ypač Vati­kano deleguojamiems į įvairius tarptauti­nius pasitarimus, buvo diegiama mintis skatinti perestroikos politiką SSRS, pritar­ti sovietinės valdžios „taikingai" politikai. 1989 metų pradžioje Karinauskas rapor­tuoja Maskvai, kad Lietuvos KGB pavyko per savo agentą, aukšto rango Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovą, kard. V. Sladke­vičiaus pavedimu dalyvavusį Madride vy­kusioje Europos vyskupų konferencijoje, šios sesijos vadovams pristatyti anksčiau iš Maskvos atsiųstas tezes, kuriomis turėtų būti įtikinti Bažnyčios vadovai. „Be to, pri­vačiuose pokalbiuose agentas objektyviai nušvietė mūsų šalyje vykstančias permai­nas, teigiamus poslinkiusdemokra­tizuojant visuomenę/.../". Karinauskas ra­portuoja, kad agentas akcentavo būtinybę Europos šalių Katalikų Bažnyčių vadovams „teisingai žiūrėti" į tarybinės vyriausybės pastangas (ypač Lietuvos TSR), ir aukštieji dvasininkai jam pritarė.

Remdamasis agentų iš aukštų Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovų pranešimais, Karinauskas 1989 metų vasarį rašo, kad „šv. sosto" valdininkai kreipia Sladkevičių ir kitus Bažnyčios episkopato vadovus veik­ti laipsniškai, kad neperaugtų į atvirą kon­frontaciją su vyriausybe. Jam rekomenduo­jama, remiantis Sąjūdžio politika, palaikyti kontaktus su valdžios organais. Karinaus­kas cituoja Vatikano hierarchą Tulabą, ta­riamai pasakiusį, kad „duok Dieve, kad vis­kas duotų tikrai pageidaujamų rezultatų. Kunigai neturi stoti į pirmas eiles, jiems reikia atsargiai stovėti kaip patarėjams už tikinčiųjų frontą. Reikalingas didelis atsar­gumas ir atidumas, nes ateitis dar nepati­kima". Jeigu Tulabos žodžiai agento paci­tuoti teisingai, tai prelatas nė nenumanė, kad jis paprasčiausiai išsakė kito agento (ar kitų agentų) jam įteigtą mintį. Ir ne tik jis vienas. Kiek anksčiau, 1988 metų gruodį, Karinauskas gavo iš Maskvos nurodymus per savo agentūrą paskleisti tarp Vatikano vadovybės tokią informaciją (tiksliau dez­informaciją, siekiančią daryti spaudimą): jeigu LKB atstovai palaikys radikalųjį Są­jūdžio sparną, jeigu nemažai kunigų daly­vaus šioje organizacijoje, jeigu bus bando­ma atkurti krikščionių demokratų partiją, tai reikštų faktišką Bažnyčios įsikišimą (prieš jos kanonų reikalavimus) į politinį respublikos gyvenimą. Taip klostantis įvy­kiams esą negali būti ir kalbos apie Tary­bų Sąjungos ir Vatikano santykių gerinimą ir ginčijamų klausimų sureguliavimą abi­pusiai priimtu pagrindu, praranda prasmę pokalbiai apie Romos popiežiaus vizitą į SSRS, gali komplikuotis santykiai tarp Bažnyčios ir vietos valdžios, pablogėti san­tykiai su lenkų dvasininkais Lietuvoje (KGB išradingai tam naudojo Vilniaus ar­kivyskupijos įjungimo į Lietuvą klausimą). Nesunku suprasti, kad Popiežiaus vizitas į SSRS (Lietuvą) buvo rengiamas esant to­kiam dezinformaciniam spaudimui, kai ku­nigams buvo draudžiama įsijungti į tauti­nį išsivadavimo judėjimą. Ne veltui 1989 metų gegužę tiesiai iš Romos pagal gautusagentūrinius duomenis SSRS KGB užsie­nio rezidentūra tiesiogiai pranešė Eismun-tui, kad Vatikanas, nenorėdamas kompli­kuoti santykių su SSRS, ketina atsiriboti nuo Lietuvoje galimų „ekstremistinių" rei­kalavimų dėl respublikos autonomijos.

Karinauskas toliau rašo, kad Lietuvos episkopatas, vykdydamas Popiežiaus nuro­dymus, suvienija su Sąjūdžiu savo pastan­gas dvasiniam ir nacionaliniam atgimimui, įtraukdamas į jo ir į Seimo Tarybos sudėtį kunigus, taip pat aplink save suburdamas tikinčiuosius. Lietuvos dvasininkams Ro­mos kurija kelia uždavinį tiesiogiai nesi­kišti į politiką ir kartu rekomenduoja tak­tiškai patarti eiliniams tikintiesiems, ko­kius žingsnius daryti vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Tarp kita ko, neretai iš ku­nigų pasigirsta raginimai „nelipti ant kul­nų priekyje einantiems sąjūdistams", siek­ti iš vyriausybės išsikovoti galimybę refe­rendumo keliu pasirinkti visuomeninę san­tvarką Lietuvoje ir laisvai spręsti klausimą dėl išėjimo iš Tarybų Sąjungos sudėties, ta­čiau tą vykdyti demokratišku keliu, išsau­gant ramybę, pakantumą ir pasmerkiant ekstremistinius kai kurių neformalių susi­vienijimų veiksmus.

Ir „persitvarkymo" metu KGB domino užsienyje veikiančios lietuvių išeivijos ka­talikiškos institucijos. Tačiau kartais per sa­vo agentūrą ieškodamas informacijos apie jas KGB padarydavo ir klaidų. Pavyzdžiui, 1988 m. liepos 12 dieną į Maskvą plk. Ša-rovui rašytame laiške Lietuvos KGB 1-ojo skyriaus viršininkas pulkininkas V. Kari­nauskas, taisydamas anksčiau iš jo gautą pranešimą, ištaiso jame padarytas klaidas apie Šv. Kazimiero kolegiją Romoje. To­kiu būdu jis nurodo, kad kolegija nėra Va­tikano radijo lietuviškos redakcijos „pro­pagandinis centras", o tik vaidina kunigų seminarijos išeivijoje vaidmenį. Šarovo pa­minėti S. Lozoraitis ir S. Kubilius nėra dva­sininkai: S Lozoraitis yra „nepriklauso­mos" (taip savo pranešime rašo Karinaus­kas) Lietuvos atstovas prie Šv. Sosto (nuo 1987 metų Lietuvai atstovauja ir Vašing­tone), o S. Kubilius tik mokėsi kolegijoje, tačiau vėliau iš jos buvo pašalintas. Vysku­pas P. Baltakis nėra Romoje atidaryto Ame­rikoje veikiančio Lietuvos informacinio cen­tro filialo vadovas. Šiam 1987 metais atida­rytam Romos LIC vadovauja prelatas A. Bartkus. Vargu ar P. Baltakis, lietuvių ka­talikų emigracijoje vyskupas, Karinausko nuomone, daro kokį nors poveikį Bartkui: nepaisant P. Baltakio nuostatos kovoti už „nepriklausomą" Lietuvą ir prieš „tiltų tie­simą" į tarybų Lietuvą, prel. Bartkus laiko­si kitos nuomonės -jis keturis kartus su tu­ristais lankėsi Lietuvoje ir teigiamai atsilie­pia apie Lietuvos TSR gyvenimą. Karinaus­kas taip pat patikslina, kad Vatikano radijo lietuviškos redakcijos vadovo V. Kazlausko tris valandas trukęs telefono pokalbis su di­sidente N. Sadūnaite neužfiksuotas. Apie prieštaravimus tarp Popiežiaus ir lietuvių iš­eivių kunigų, pasak Karinausko, kalbėti ne­galima, nes Popiežius yra Bažnyčios galva, o kardinolų skyrimas yra Popiežiaus prero­gatyva, todėl išeivių įtaka Popiežiui šiuo klausimu mažai įtikinama.

Taigi, Lietuvos Sąjūdžio pakilimo me­tais KGB siekė dezinformuoti Katalikų Bažnyčios vadovybę ir patį Popiežių (sėk­mingai panaudodamas agentus iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios aukštųjų atstovų), ta­čiau tai ne visada pavykdavo. Galų gale, jau priverstinai demokratizavus „tarybinę" santvarką, Lietuvos Katalikų Bažnyčia sėk­mingai atgavo visas teises ir laisves. Tiesa, tie laimėjimai nebuvo pilnai išnaudoti, ir atgimimo laikotarpiu išaugęs tikėjimo ly­gis po kurio laiko krito net žemiau sovietų okupacijos metų lygio.

Parengė E. Š

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija