„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2009 m. sausio 30 d., Nr. 1 (11)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos



ARCHYVAS

2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kentėjo, bet nepalūžo

Benjaminas ŽULYS

Buvęs tremtinys Jonas Koklevičius
su savo padirbdintomis slidėmis

Patriotizmo sėmėsi iš tėvų

Įvairiuose tautiniuose, katalikiškuose renginiuose dažnai galima išvysti pusamžį vyriškį, laikantį ne Lietuvoje gamintas plačias, kailiu apdengtas slides. Tai – buvęs Sibiro tremtinys Jonas Vytautas Koklevičius. Jis turi ką papasakoti žmonėms apie savo ir savo bendraamžių, bendraminčių gyvenimą, pamąstyti apie Lietuvos ateitį. Jis yra vienas iš tų žmonių, kurie sovietinės priespaudos metais už savo patriotinius įsitikinimus 30 metų kentėjo Sibiro tremtyje, patyrė daug nuoskaudų ir neteisybės, bet visus sunkumus išgyveno, savo mintis kreipdamas į Dievą ir gimtąją šalį. Jis buvo ir tebėra įsitikinęs, kad viltis yra stipresnė už mirtį, tai jam padėjo išlikti, išvysti Lietuvos trispalvę.


Lietuva, tėvynė, laisvė – jos gyvenimo prasmė ir esmė

1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausiosios
Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdyje salėje
uždengus LTSR herbą politinė kalinė
Jadvyga Bieliauskienė (kalba tribūnoje)
įteikia per okupacijos dešimtmečius
Kauno istorijos muziejaus išsaugotą
senąjį Vyčio herbą
Jono Juknevičiaus nuotrauka

Sausio viduryje Jadvyga Bieliauskienė, sovietmečio disidentė, lagerių kalinė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos įkūrėja, ilgametė pirmininkė, Garbės pirmininkė, dabar Valdybos pirmininkė, šventė savo 80-ties metų jubiliejų. Jos pasveikinti atėjo buvę disidentai, bendraminčiai, Brolijos nariai: mons. Alfonsas Svarinskas, s. Nijolė Sadūnaitė, Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė Auksutė Skokauskienė, dr. Ona Cicėnienė ir kt. Daug kalbų, sveikinimų, linkėjimų... Bene labiausiai įsiminė doc. dr. Nijolės Šekštelienės žodžiai: „Į Lietuvą sugrįžote iškankinta lagerių, palūžusios sveikatos. Buvo skambutis prašant jus įdarbinti, daug skambučių, kad neverta įdarbinti. Priimama į darbą sakėte, kad esate silpnos sveikatos. Aš jums pasakiau: „Susirgusią – gydysime, išgijusi  – dirbsite“. Mes  žavėjomės ir žavimės jūsų nenugalimu ryžtu, stiprybe ir tikėjimu kovojant už Lietuvos Laisvę. Lietuva, Tėvynė, Laisvė – tai jūsų gyvenimo prasmė ir esmė. Mažas kupstas didelį vežimą verčia. Tamsiausios jėgos siaučia. O mažas kupstelis p. Jadvygos asmenyje pasipainioja ant kelio ir buldozeris sustoja“.


„Pro spygliuotas vielas matau dangų“

Taip vadinasi ką tik išleista Balio Gajausko knyga. Balys GAJAUSKAS – ilgametis sovietinių lagerių politinis kalinys,  po 37-erių kalinimo metų laisvę atgavęs jau bundant Lietuvai. Jis rašo: „Labai norėjau aprašyti mūsų kalinimo sąlygas ir sovietinę tikrovę bolševikinėje imperijoje. Tai buvo mano vidaus šauksmas. Tą kovą norėjau tęsti ir sunkiomis sąlygomis. Kučino lageryje buvome izoliuoti nuo pasaulio, todėl sąlygos rašyti buvo žymiai sunkesnės ir pavojingesnės negu Mordovijoje. Tokiam darbui reikėjo gerai pasiruošti. Pirmiausia sugalvojau švaraus ir prirašyto popieriaus slėpimo būdus. Nuo sugebėjimo paslėpti priklausė darbo saugumas ir sėkmė, todėl negalėjau padaryti klaidos. Kažkur turėjau laikyti prirašytas skiauteles ir popieriaus atsargas. Mažoje kameroje nedaug vietos slėpti, todėl atidžiai ištyrinėjau ją. Ieškojau plyšių grindyse, kameros kampuose, sienų įdubimuose. Geriausias ir saugiausias būdas – slėpti sienoje. Sienos tinke išgręždavau pieštuko storio aštuonių centimetrų gylio skylutę. Susukdavau lapelį į tūtelę, įkišdavau ją į skylutę, po to, susmulkinęs sauso tinko gabaliukus ir suvilgęs vandeniu, tuo skiediniu užtinkuodavau. Dantų pasta pabaltindavau tą vietą. Taip užtaisyta skylutė nesiskyrė nuo visos sienos.“  

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija