2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Išeiviai kovoja už lietuvybės išsaugojimą

Prelatas Mykolas Krupavičius buvo ne tik VLIK'o vadovas, bet lietuvybės išlaikymo išeivijoje puoselėtojas

VLIK’as, vadovavęs politinei kovai už nepriklausomybę vokiečių okupacijos metais ir sovietinės okupacijos laikais, ėmėsi ir lietuvybės išlaikymo išeivijoje uždavinių. Didžiąją to siekio dalį turėjo vykdyti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB), kuriai pradžią davė nenuilstantis Mykolas Krupavičius. Ši bendruomenė, jau pirmąjį dešimtmetį po didžiosios emigracijos bangos padėjusi burti po visą pasaulį išsisklaidžiusius lietuvius pabėgėlius, siekė išlaikyti lietuvišką kultūrą svetimoje aplinkoje. VLIK’as, vadovaujamas prel. M. Krupavičiaus, pagelbėti PLB įsteigė Lietuvybės išlaikymo tarnybą (LIT). Emigracijoje sąlygos lietuvybei išlaikyti darėsi sudėtingesnės. Kaip lietuvybės išlaikymo darbas vyko pirmaisiais tremties metais, atskleidžia tuometinio VLIK’o vadovo, jo sudėtyje įkurtos LIT valdytojo M. Krupavičiaus 1952 m. liepos 12-osios bendraraštis Nr. 10, kuriame buvo išdėstyti nurodymai ir patarimai PLB vadovams, į ką būtina nukreipti į svetimus kraštus patekusius lietuvius. Dokumentas surašytas rašomąja mašinėle ant trijų lapų ir pasirašytas LIT valdytojo.

Istorija ir dabartis

Trys istorijos iš Dzūkijos kaimo

Alovėje su okupantais kovojo ne tik lietuviai

Margarita Bartkutė

Lietuvos savanoris Jurgis Bingelis

Pasipriešinimo judėjime prieš sovietinius okupantus dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir lenkų bei rusų kilmės Lietuvos piliečiai. Vieni čia savo sklypus įgijo po žemės reformos. Kiti (rusų kilmės) čia buvo likę nuo caro laikų, treti – naujakuriai, laisvą dvaro žemę gavę Lietuvos savanoriai. Taip gavęs 12 ha žemės į Raudonąją Alovę atsikėlė ordinu už narsumą apdovanotas Lietuvos savanoris Jurgis Bingelis (1901–1945). Tai buvo labiausiai apsišvietęs  ir karingiausiai prieš okupantus (fašistus ir sovietus) nusiteikęs kaimo žmogus. Jurgis organizavo kaimo vyrus ir kvietė nepasiduoti pavergėjams.

Laikas ir žmonės

Meras pasveikino partizaną

Rūta Averkienė

Juozas Jakavonis su žmona, dukromis ir vaikaite

Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas garbingo jubiliejaus proga aplankė ir pasveikino Kasčiūnų kaime šalia Merkinės gyvenantį Vyčio Kryžiaus ordininką, partizaną Juozą Jakavonį. Rajono vadovas jubiliatui dovanų įteikė padėką ir knygą „Šilų dzūkai“, palinkėjo tvirtybės ir sveikatos.

J. Jakavonis, bene vienintelis gyvas likęs tokio rango Merkinės apylinkių partizanas, su žmona Zose gyvena Kasčiūnų kaime. Pokario metais dvidešimtmečiui jaunuoliui buvo lemta būti legendinių Pietų Lietuvos partizanų vadų – Juozo Vitkaus- Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago ryšininku, o jo tėvų sodyboje buvo įrengtas bunkeris – partizanų vadavietė. Čia buvo spaustuvėlė, kurioje buvo spausdinami štabo dokumentai, leidžiamas partizanų pogrindinis laikraštis „Laisvės varpas“. Enkavėdistų suimtas J. Jakavonis buvo žiauriai kankinamas Merkinėje ir Varėnoje, nuteistas 15 metų lagerio ir tremties, išvežtas į Kolymos rūdynus. Netekęs sveikatos po trylikos metų sugrįžo į Lietuvą.

Atmintis

Paminklas partizanams buvusioje Girdvainių sodyboje

Albertas Ruginis

Laisvės kovų dalyviai įsiamžino prie paminklo

1944 m. rudenį Pievėnų klebonijos pastate  įsikūrė Tėvynės apsaugos rinktinė (jos pulkai ties Seda kovėsi su sovietų kariuomene). Apie tai byloja, tiesa, gerokai aptrupėjusi, memorialinė lenta ant buvusios klebonijos pastato.

1949 m. gruodžio 27-osios vakare pas Gaurylių kaimo gyventoją Joną Girdvainį atėjo partizanais apsimetę šeši agentai smogikai: „Ąžuolas“, „Siaubas“, „Dobilas“, „Vilius“, „Pantera“, vadovaujami Mažeikių MGB vyresniojo  operatyvinio įgaliotinio Mezjanovo. Vienas jų buvo aprištu kaklu, vaidino nekalbantį, sužeistą, matyt, blogai kalbėjo lietuviškai ir bijojo išsiduoti.  Atėjūnai namiškius suvarę į trobą lauke paliko sargybinį. Po pusiaunakčio pasirodė trys partizanai. Susitiko, tarėsi dėl  kito susitikimo. Išėję kieman atsisveikino, ir tada į nueinančių partizanų nugaras pasipylė šūviai... Taip žuvo Jeronimas Kačinskis-Taifūnas, g. 1921 m. Balenėlių k., Nevarėnų valsč., Telšių apskr., Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Karui pasibaigus, jis kurį  laiką dirbo Paventės apylinkės sekretoriumi, tačiau neištvėręs tarnybos okupantams 1948 m. gegužę įstojo į partizanų gretas.  Tapo „Alkos“ rinktinės Sedos kuopos partizanu. 1949 m. rugsėjo mėnesį  paskirtas Šatrijos rinktinės Nevarėnų kuopos vadu. Kartu su juo žuvo brolis Pranas Kačinskis-Ūkvedis, g. 1927 m., ir vokiečių kareivis Ugo  Šlichteris-Kaizeris, g. 1909 m.