|
Likimai
Žuvęs už Bažnyčią ir
Lietuvą
Prisimenant vyskupo Vincento Borisevičiaus auką
|
Vyskupas Vincentas Borisevičius
KGB kalėjime 1946 metais
|
Matydami senas nuotraukas, jose regėdami
mums pažįstamus, mažai pažįstamus ar visai nepažįstamus veidus,
sunkiai suvokiame, kad tie žmonės tikriausiai ėjo sunkius gyvenimo
ir netgi kančių kelius, dažnai tai būna okupacijos laikais žuvusių
patriotų, paprastų žmonių veidai. Tad žiūrėdami į nuotraukas iš
prieškario nepriklausomybės laikų, matome ne tik mūsų istorijos,
mūsų tautos žmonių, visų mūsų gyvenimus ir džiaugsmus, bet ir jų
tragedijas, klystkelius ir suprantame okupacijų atneštas kančias.
Prieš 70 Lietuvoje nebuvo nė vieno kaimo, nė vienos sodybos, nė
vienos šeimos, nepatyrusios skausmo ir kančių ar nukentėjo jis
pats, ar kaimynas, ar artimas giminaitis, ar šeimos narys. Niūrų
tik mirusiųjų vėlėms prisiminti skirtą lapkritį buvo sušaudyta daug
mūsų garbingų, tėvynei ir jos žmonėms atsidavusių žmonių (aišku,
mūsų patriotai šaudomi buvo ir kitais mėnesiais, ir kitais metais).
Prieš 59 metus, 1957 metų lapkritį, buvo sušaudytas paskutinis partizanų
vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, prieš 70 metų, 1946 m. lapkričio
18-ąją, buvo nužudyti kun. Pranas Gustaitis ir vyskupas Vincentas
Borisevičius, o po kelių dienų, 1946 m. lapkričio 27-ąją, buvo sušaudyti
patriotai Antanas Šilius bei Petras Brazauskas, įsiskverbę į okupacinio
saugumo irštvą NKVD, tapę sovietinio saugumo (NKGB) karininkais,
kad slapta padėtų pogrindžio aktyvistams ir persekiojamiems žmonėms.
Kaip tik vyskupui V. Borisevičiui pagelbėjo A. Šilius, saugojo nuo
enkavedistų pasalų, o paskiau ir likvidavo okupantams dirbusį čekistą
Juozą Petkevičių, persekiojusį kunigus ir vysk. V. Borisevičių.
1946 metų pavasarį partizanai A. Šiliui pavedė įvykdyti mirties
bausmės nuosprendį vienam svarbiausių Žemaitijos partizanų persekiotojų,
MGB bylų sudarytojui, vedusiam apie 400 inteligentų bylų, vykdžiusiam
operacijas prieš Telšių vyskupijos dvasininkus (ir pasiuntusiam
į mirtį daug Lietuvos patriotų, tarp jų ir vyskupą V. Borisevičių
vien už pagalbą maistu alkstantiems partizanams), MGB vyr. ltn.
J. Petkevičiui. Pagaliau prieš 35 metus, 1981 metų lapkričio 24-osios
vakarą, keistomis aplinkybėmis žuvo kunigas Bronius Laurinavičius
Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje, KGB suorganizuotoje
eismo avarijoje. Lapkritis ne tik mirusiųjų pagerbimas, net tik
Vėlinių diena, bet ir daugumą mūsų žmonių ištikusių žūčių mėnuo.
Nuolat prisiminkime juos...
|
|
Likimai
Uoliai ėjęs pašaukimo
keliu
|
Kun. Bronius Laurinavičius
|
Prieš 35 metus, 1981 m. lapkričio 24-osios
vakarą, žuvo tikinčiųjų teisių gynėjas kunigas Bronius Laurinavičius.
Nuo 1972 metų aktyviai bendradarbiavęs su Lietuvos Katalikų Bažnyčios
kronika, 1979 metais mirus kunigui Karoliui Garuckui, tapo Lietuvos
Helsinkio grupės nariu. Sovietų valdžiai į Maskvą ir Vilnių kunigas
siuntė pareiškimus apie Konstitucijos ir tikinčiųjų teisių pažeidimus,
neteisėtą Lietuvos okupaciją, lietuvių tautos rusinimą, pavergtų
sovietų tautų interesų nepaisymą. Nužudytas 1981 metų lapkričio
24 dieną Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje KGB suorganizuotoje
eismo avarijoje. Jo gyvenimo kelias liudija neblėstančią tikėjimo
ir kovos už laisvę prasmę.
Gimęs 1913 metais Gervėčių parapijoje, katalikiškoje
lietuvių žemdirbių šeimoje, įskiepijusioje meilę gimtajam žodžiui
ir Lietuvai, Bronius Laurinavičius lankė lietuvių švietimo draugijos
Rytas mokyklą ir Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Tarnaudamas lenkų kariuomenėje Lodzėje, suprato, kad nori būti kunigu.
1937 metais baigęs Vilniaus gimnaziją, įstojo į Vilniaus kunigų
seminariją, o 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas į kunigus.
Dvasininku tapti pasiryžo 1927 metais, kai Vilniaus krašto lietuviai
patyrė persekiojimus: buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos, susipratę
Vilniaus krašto kunigai įkišti į Lukiškių kalėjimą, tarp jų Gervėčių
dvasininkas Ambraziejus Jakavonis (vėliau nužudytas lenkų AK partizanų).
1944 metais paskiriamas vikaru Švenčionyse, 1945 metais klebonu
Ceikiniuose, 1948 metais klebonu Kalesninkuose.
|
|
Kariuomenė kūrėsi prieš
lapkričio 23-ąją
Kariai pirmūnai Rusijoje
Dabar kai kam iš mūsų jaunųjų gali susidaryti įspūdis,
kad Lapkričio 23-ioji (1918) yra Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės
užuomazgos diena. Tada Vilniuje išleistas pirmasis įsakymas Lietuvos
kariuomenei buvo tiktai pastangų ir lietuvių karių, tarnavusių carinės
Rusijos kariuomenėje, kraujo aukų rezultatas.
Mat 1917 metais Rusijoje kilus revoliucijai, įsigalėjusi
Kerenskio valdžia buvusiems caro armijos kariams leido burtis į
savus tautinius dalinius. Tada ir lietuviai sukruto telktis į batalionus:
Vitebske, Smolenske, Rovne ir net Sibire, tikėdamiesi organizuotai
grįžti tėvynėn. Tačiau valdžią pagrobę bolševikai apsižiūrėjo, kad
su tokiais tautiniais daliniais jiems nepakeliui, pastaruosius likvidavo,
išblaškė. Tad lietuviams kariams beliko jau tiktai atskirai, kaip
kas išmanė, įvairiais keliais ir būdais grįžti tuo metu dar vokiečių
okupuoton Lietuvon. Čia vėl jų tykojo okupantai, gaudė ir vežė (ypač
karininkus) į belaisvių stovyklas Vokietijon.
|
|
Laisvė, ginklu įgyta,
ginklu ir išsaugojama
Respublikos prezidento Antano Smetonos kalba, pasakyta
Karo muziejuje per iškilmingą yčio Kryžiaus kavalierių posėdį 1938
m. lapkričio 23 d.
|
Amžina garbė kritusiems
dėl Lietuvos laisvės
Ievos Budzeikaitės (KAM) nuotrauka
|
Iškilmingai nusiteikę sutinkame savo tautos šventes.
Ko iš jų laukiame? Laukiame, kad, atsiminę didžiuosius Tėvynės žygius,
taptume tvirtesni. Taip ir šiandien ypatingai šiandien, kada visą
pasaulį, taigi ir mūsų kraštą, kamuoja taikos netikrumas, švenčiame
jau dvidešimtą mūsų atgijusios ginklo galios sukaktį. Tai didi šventė
visai Lietuvai. Jos metu mūsų akimis darosi vėl regimi nepriklausomybės
kovų veidai, mūsų atminčiai aiškiau prisistato praeities laimėjimai
ir jų vertė mūsų tautai. Atkutę, atgaivinę savo dvasią, mes didžiuojamės
geriausiais Tėvynės vaikais, ginklu jai skynusiais laisvės kelius,
ir dėl to jiems seikėjame skoliną padėką, pagarbą ir meilę. Nežinomo
Kareivio kapas yra virtęs mūsų šventove. Jį lankydami, ties juo
sustodami, sutelkiame savo doriausius jausmus. Tai mūsų religinis
nuolankumas tiems, kurie yra garbingai žuvę kovoje dėl šventos mūsų
krašto bylos. Nežinomojo Kareivio kapas, mirties ženklu atžymėtas,
yra gyvenimo versmė, gaivinanti mūsų jaunimą, kad būtų pasiruošęs
didiems žygiams. Takai, kurie veda į tą kapą, bus visų kartų vaikščiojami.
|
|
|