2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Paskutinieji arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo metai

Arkivyskupas Teofilius Matulionis

Teofilius Matulionis, s. Jurgio, gimė 1873 06 22, 1900 03 04 įšventintas kunigu. 1900–1901 m. – Varaklianų (Latvija) katalikų parapijos vikaras, 1901–1910 m. – Bikavos Švč. Jėzaus Širdies (Latvija) katalikų parapijos klebonas. 1910–1929 m. gyveno Sankt Peterburge (1914–1924 m. – Petrogradas, nuo 1924 m. – Leningradas). 1910 m. dvasininkas skiriamas Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru, jam pavesta organizuoti Švč. Jėzaus Širdies parapiją ir rūpintis bažnyčios statyba. 1923 m. kun. T. Matulionis su vyskupu Jonu Ciepliaku ir 15 kitų Petrogrado katalikų kunigų nuteisiamas trejus metus kalėti. Sutrumpinus bausmės laiką kun. Teofilius 1925 m. grįžo į parapiją Leningrade. 1928 12 08 popiežius Pijus XI nominavo T. Matulionį tituliniu Matregos vyskupu, 1929 02 09 jis slapta konsekruotas vyskupu. 1930 m. vyskupas dešimčiai metų ištremtas į Solovkų salas Baltojoje jūroje, paskui perkeltas į Leningrado kalėjimą, išsiųstas į prie Ladogos ežero esančią vietovę (Ledianoje Pole), 1933 m. vyskupas perkeltas į Maskvos kalėjimą.

Du arkivyskupai: garbingasis Teofilius Matulionis ir Mečislovas Reinys

Arkivyskupas Teofilius Matulionis

Lietuvos vyskupai paskelbė garbingojo Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus, sekmadienį vyks jo beatifikacijos iškilmė. Pravartu atsakyti į daugybę klausimų: kuo T. Matulionis aktualus mums, kokią reikšmę jo auka turi šiandienos Lietuvai... Kartu yra galimybė prisiminti ir kitas iškilias Lietuvos asmenybes, kurioms šiuo metu yra pradėtos beatifikacijos bylos. Svarstau pirmiausia lygindamas, pažymėdamas ir tam tikra prasme pats atrasdamas, kad šios dvi asmenybės, du ganytojai arkivyskupai – Mečislovas Reinys ir Teofilius Matulionis – kraštiečiai, kilę iš Rytų Aukštaitijos. Abu juos jungia Utenos kraštas – Teofilius Matulionis gimė 1873 metais Alantos parapijoje ir netrukus, po kelerių metų, persikelia į Daugailių parapiją, kur 1884 metais gimė M. Reinys. Abu kraštiečiai. Abu dvasininkai.  Pasirinkę šį kelią, jie tvirtai liudijo evangelijos tiesą. Arkiv. T. Matulionis net tris kartus buvo kalinamas Sovietų Sąjungos kalėjimuose. Todėl dera jį vadinti ir tikėjimo kankiniu. Kelis kartus sovietiniuose kalėjimuose buvo kalinamas ir Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys. Nagrinėdami garbingojo arkiv. T. Matulionio biografiją, sužinome, kad šis ganytojas paskutinio savo kalinimo metu kurį laiką kalėjo Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjime, kuriame paskutines savo gyvenimo dienas praleido ir Dievo tarnas arkiv. M. Reinys. Tiesa, dar prieš patekdami į Vladimiro kalėjimą, šie asmenys jau buvo ragavę sovietinių kalinių duonos.

Kad nemirtų praeitis

Partizanų Petro, Vytauto, Antano ir Lionės Videikų atminimui

Savanoris, partizanų ryšininkas Antanas Videika

Rūstūs pokario metų išbandymai smarkiai palietė mano mamos, o kartu ir mano šeimą. Savo kuklų pasakojimą skiriu partizanų Petro ir Vytauto Videikų bei partizanų ryšininkų Lionės Videikaitės ir Antano Videikos atminimui (Antanas Videika – mano senelis, mamos Birutės Videikaitės-Šimelionienės tėvas, Petras, Vytautas ir Lionė – dėdės ir teta – du mamos broliai ir sesuo). Šį pasakojimą skiriu ir savo močiutei Anelei Videikienei, 1949 metais palaidojusiai du sūnus ir dukrą, ir savo mamai Birutei Videikaitei-Šimelionienei, kurios vaikystė ir jaunystė prabėgo ne saugiuose namuose ir ne mokslo įstaigose, o besislapstant ir nuolat kaitaliojant gyvenamąją vietą. Ir šiandieną ją dar dažnai prisiminimai panardina į skaudžius gyvenimo laikotarpius.

Mano vaikystėje ir jaunystėje, sovietmečiu, šia tema buvo kalbama labai mažai. Mokykliniuose vadovėliuose partizanai buvo vadinti banditais ir kaltinti nekaltų žmonių žudymu. Šitaip falsifikuojant faktus buvo siekta ištrinti iš atminties partizanų žygius. Nei mano senelis Antanas Videika, nei močiutė Anelė Videikienė nesulaukė nepriklausomos Lietuvos, todėl daug kas taip ir liko apgaubta nežinios. A. Videika, išsekintas netekčių, susirgo ir mirė 1953 metais, būdamas vos 55-erių. Močiutė mirė 1974 metais. Mano mama Birutė Videikaitė tuo metu, kai žuvo jos sesuo Lionė ir broliai Petras ir Vytautas, buvo 11 metų vaikas, taigi, ji ne viską prisimena. Jai nepasimiršo tik tokie dalykai, jog kiekvieną to laikotarpio dieną lydėjo siaubas ir baimė. Giliai atminty išlikęs vaizdas, kai į jų trobelę Navikų kaime ateidavo partizanai ir, pasidėję šautuvus kampe, valgydavo, prausdavosi. O ji su savo trejais metais vyresne sese Irena turėdavo žiūrėti pro langus (viena į – Alytaus pusę, kita – į Leipalingio) ir stebėti, ar nepasirodys stribai. Buvo baisu, paslaptinga ir gal netgi savotiškai įdomu.

Kai mus gaudė ir šaudė

Ilgai ir sąžiningai, kaip būdinga lietuviško kaimo žmogui, triūsė Kazys Radzevičius, užsieniuose liejo prakaitą karštose plieno liejyklose, fabrikuose, kad galėtų sugrįžęs į Tėvynę nusipirkti žemės pėdą, tapti jos šeimininku. Be trobesių, Pagirių valsčiuje Gumbių kaime, pirko užmirkusios, krūmais apaugusios žemės. Nemažai įdėjo triūso, kol pastatė trobas, išrovė kelmus, sukultivavo žemę. Atrodė, kad netrukus ateis tas tikrasis išsvajotas gyvenimas. Šeši prakutę vaikai pradėjo krutėti ūkyje. Vyriausiam Petrui – jau dvidešimt dveji, jauniausiai dukrai – dešimt.

Dingo Lietuvos valdžia, pradėjo valdyti kita valstybė, keikti gražiau, turtingiau gyvenančius, tremti juos į Sibirą. Šeimos galva jautė besiartinantį pavojų. Visos trobos dengtos cinkuota skarda. Nors nuplėšk stogus ir denk šiaudais – būtų ramiau. Nelengva viską palikus trauktis iš ūkio su tokia gausia šeima.