„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2005 m. lapkričio 11 d., Nr. 11 (72)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Per Europą – darbo ieškoti

Julė KILČIAUSKIENĖ

Grįžtu namo. Traukinyje
susidraugavau su gražia italiuke

Virtuvė. Priekyje – Ilmos
globėja Marija, už jos sinjorita

(Tęsinys. Pradžia Nr. 7, 8, 9, 10)

...Miegojau lig ryto. Kai pabudau, paukščiai tylėjo.

Kodėl? Gal jų čia nėra? O gal nebėra manęs?

Mama, gelbėk!

Ilgi grublėti pirštai stveria mano rankas ir su didžiule jėga tempia per apgriuvusią mūro sieną. Noriu ištrūkti, spyriuos visu kūnu, bet tie gniaužtai plėšia mano gyvastį. Labai baisu. Ir ne dėl to, kad rankos tos geležinės, o dėl to, kad jaučiu, kieno jos. Sprogstu pagalbos šauksmu: „Mama, gelbėk!“ Jau nežinau, kelintą kartą ją šaukiu iš visų likusių jėgų, nežinau, ar suvokiu, kad ji labai toli, už debesų, bet vis šaukiu. Įsiterpia kitas šauksmas: „Kie?“ (kas). Jis irgi pasikartoja ir pažadina...

Atmerkiu akis. Sinjorita Ilma užsidegusi lempelę sėdi savo lovoje ir žiūri į mane. Bijau pajudėti, bijau ką sakyti. Kiek palaukusi ji keliasi, eina pro mano lovą, sustoja ir žiūri tylėdama. Aš dar sustingusi nuo baisaus sapno – tai jos rankas mačiau, jos rankos tempė per sieną. Nežymiai sujudu. Ji nušlepsena į tualetą.

* * *

Taip, tai antroji prižiūrimoji... 87 metų panelė, mažytė, man iki krūtinės, švepla, apykurtė, serganti didžiule neuroze. Sinjorita Ilma iš vienuolikos – penktas vaikas. Pakalbinta išvardijo visų gimimo ir mirimo datas, vardus. Namuose, garbingiausioje vietoje, – tėvo portretas. Prie jo visą laiką dega lemputė. Yra dar šventųjų ir kitokių paveikslų. Mokėsi nuo 7 iki 14 metų, paskui iki 80-ies dirbo mezgėja. Svetainėje stovi dvejos didžiulės mezgimo staklės. Dar gyvos seserys: Lilijana, Evelina ir Marija. Pirmosios dvi nuoširdžios, o jauniausioji, Marija, buvusi pradinių klasių mokytoja, yra Ilmos globėja ir panašaus charakterio. Kai panelės paklausiau, kodėl neištekėjo, ji pradėjo šaukti: „Paure, paure!“ (Bijojau, bijojau). Nors Ilma save vadina didžiausia katalike, turėjau progos suabejoti jos krikščioniškumo nuoširdumu. Jei pirmoje darbo vietoje man baimę kėlė visiškas kalbos ir italų papročių nepažinimas, čia pajutau pagiežą. Sinjorita Ilma labai niekina pas ją dirbančias, laiko alkanas ir moka mažą algą. Ukrainietės, kurios ją „pažinojo“, reiškė man užuojautą. Nenorėjau taip lengvai pasiduoti, tikėjausi šią „panelę“ kiek „apšlifuoti“, gaila buvo pinčiukės: kas mėnesį vis nauja slaugytoja, nemokanti itališkai... Taigi sąmoningai pasirengiau aukai svetimoje šalyje: „Būsiu, neišeisiu iki atostogų“. Gal nepamatuotas buvo šis sprendimas. Paskui norėjau jį keisti, bet jau nebesileido išjudinamas.

Na, ir šokdino ji mane! Virpėjo kojų pirštai, diegė širdį. Buvo nepaprastai ilgu tėviškės, jaučiausi kaip kalėjime. Ne – baisiau, nes kalėjime sėdi kameroje su panašiom, ir tiek, o čia tave tampo į visas puses, neatsisėsi, neatsigulsi pavargusi. O kai apsipratau, kai išmokau pagrindinius, buityje reikalingus žodžius ir jos „sistemą“, nebesileidau žeminama. Ji pasakė, kad aš pasikeičiau... Žinoma, juk nebesu naujokė! Stebėjosi, kodėl neišeinu kaip kitos. Jau likau antram mėnesiui, nors susitarusi su Marija nusuko man 50 eurų nuo algos. „Čiuožiau ledu...“ Antrą mėnesį visus 450 eurų paniekinamai išblaškė ant virtuvės stalo... Tai jau pažanga, nenuvogė. Trečią mėnesį priverčiau sumokėti kultūringai. Bet ji jau siuto, kad aš vis dar dirbu, gal noriu jos butą užgyventi?..

Jau po kiek laiko sugrįždama, randu čia ne tik sunkų darbą, betgi ir įdomų, kartais juokingą. Pavyzdžiui, panelė, baigdama valgyti, dantis išsirakinėdavo su šakute. Truputėlį nusisuka nuo manęs, dar prisidengia ranka ir ima kita darbuotis. Stebėjausi ir džiaugiausi, kad ne peiliu tai daro. Tačiau kartą, o varge, panelė nusitvėrė peilį ir juo ėmė darbuotis savo burnoje...

Skalbimas

Lavatričė – tai skalbimo mašina. Ją mėgsta Ilma. Vakare iš vonios spintelės atrenkame skalbinius, dėmėtus „pažymi“ stipriu „detersyvu“ ir eiliuoja mašinoje pagal svarbą. Pripila ploviklio į specialius indelius skalbimo mašinoje ir nakčiai uždaro ją. Rytą, po pusryčių, prijungiu mašiną prie elektros tinklo, panelė įjungia mašiną ir ji jau dirba. Kadangi Ilma labai mėgsta visokius plovimus su stipriais „detersyvais“, tai ir į mašiną pila jų be proto, kol visai sugadina mašiną ir putotas vanduo ima veržtis per visus mašinos tarpelius, per viršų ir apačią... Pakvietus meistrą, šis paima dešimt eurų, kiek pakrapšto ir mums liepia vis šluostyti skudurais tą vandenį... Šluostome (baisu, kad nenutrenktų elektros srovė) vieną ir kitą plovimą, panelei tai nusibosta ir ji vėl kviečia meistrą. Šis vėl paima dešimt eurų, vėl kiek pasikrapšto ir iškilmingai pareiškia, kad ši mašina nebepataisoma, reikia pirkti naują „lavatričę“.

Panelė įsigijo naują „lavatričę“ už 340 eurų. Tas pats meistras jai ilgai aiškino, kaip mašiną įjungti, kaip išjungti. Ji pati dar ilgiau skaitė instrukciją ir pagaliau laiminga pradėjo savo mėgstamą skalbimą su nauja „lavatriče“. Vanduo nebesiveržė nei per viršų, nei per apačią, rodos, viskas gerai, bet kai reikėjo atidaryti mašiną – niekaip nesisekė... Krapštė sinjorita savo ilgais lakuotais nagais, pavargo... Atsinešė peiliuką – ne ką geriau... Kol, gal kankinamas pavargęs, dangtis pats savaime atšoko. Lengviau atsidususi, panelė išėmė dalį skalbinių, tų, kuriems skyrė ypatingą dėmesį, – savo marškinėlius ir kelnaites, – liepė juos nunešti į vonią, pripilti kibirą šilto vandens ir daug „ace“ niurkyti. „Ace“ man graužia akis ir rankas, aš nepatenkinta niurnu, panelė irgi, kad nerūpestingai plaunu jos svarbiausius skalbinius. Paskui perplauname antrą, trečią ir ketvirtą kartą (abi kartu) ir vėl nešu į „lavatričę“. O varge! Ji nebeužsidaro! (Aš nekišu nagų, nes soti kaltinimais.) Ilma ir iš lėto, ir staigiai mėgina uždaryti dangtį – jis vis tiek žiojasi... Netekusi kantrybės ji ima jį trankyti, o jis nepavargdamas viepiasi. Sinjorita siunta vos ne taip, kaip ant manęs. Žvilgsnis nuožmėja... Bijau, kad nesiimtų aštresnių veiksmų (pavyzdžiui, plaktuko) prieš vargšę naująją „lavatričę“, prieinu ir uždarau dangti. Bet panelė vis tiek nepatenkinta. Jau išsausintus skalbinius traukia, liepia ir man kartu traukti – neįtinku. Liepia džiaustyti, vėl nepataikau, ne toje vietoje, ne tos spalvos segtukais prisegu... Kitam skalbimui ji užmiršta atsukti vandens čiaupą ir plauna penkias valandas be vandens... Vėl kviečia meistrą, ant jo pyksta, šis kantriai klausosi ir pagarbiai viską aiškina iš naujo... Tiesa, kai anksčiau ateidavo meistras, toks garbanotas milžinas, ji visaip stengėsi mane pažeminti, kad nesuprantu nieko, o meistras tik juokėsi. Tai dabar atsigriebiu. Panelė ant jo rėkia, o aš stoviu už jų nugarų ir pusbalsiu džiaugiuosi: „Gerai gerai jums, juk iš manęs tai juokėtės!“ Meistras norėtų atsisukti ir kartu pasijuokti, bet sinjorita spygauja vis garsiau... Tai tik šyptelėja ir toliau jai iš naujo viską aiškina. Tačiau išleisdama pro duris vis dėlto spėju paskųsti, kad sinjorita skalbė be vandens ir sugadino mašiną. Meistras nusijuokia ir numoja ranka - jis žino, kokia ji...

Dar daug buvo nesusipratimų su naująja skalbimo mašina, bet panelė ją vis dėlto įveikė. Be „lavatričės“, yra ir daugiau plovimo, nes ji mėgsta chemikaluose „maudytis“ ir vonioje praleidžia vos ne pusę dienos... Taip, ji labai švari, kai kuriuos savo drabužius keičia kelis kartus per dieną ir labai chemiškai plauna. Dėl to jos rankelės melsvai raudonos nuo „detersyvų“ žaizdom žaizdelėm sukraujuoja. Kai aš parodžiau savo kremą rankoms, Ilma pasišiaušė: kam man kremas? Tačiau, giminaitėms patarus, ir ji leido nupirkti kremą, juo pradėjo gydytis ir greitai jau nebereikėjo pleistrų.

Sinjoritos Velykos

Didžiąją savaitę, trečiadienį, panelė telefonu išsikviečia kirpėją. Šis savo mašina nuveža mus abi į kirpyklą. Labai šiltai sutikta ji sėda į krėslą, jaunutė kirpėja patrumpina jos penkis plaukus, nudažo violetine spalva juos ir tą galvos odos dalį, kur auga plaukai (kad nešviestų plikė), padaro cheminį šukavimą. Ilma jaučiasi pagražėjusi, pavasariška, už šį malonumą palikdama 35 eurus.

Didįjį ketvirtadienį panelė iš namų niekur neišeina.

Didysis penktadienis ypatingas. Vidurdienį pasipuošusios išeiname iš namų. Sukame Romos gatve centro link. Pakeliui užsukame į nedidukę bažnyčią toje gatvėje. Ten sinjorita kalba rožinį, palieka auką, pasikalba su pažįstamomis senutėmis. Toliau, aplenkdamos San Sosio bažnyčią, einame į Trento gatvėje, irgi už keliolikos žingsnių, esančią bažnytėlę. Ir čia visą valandą ji kalba rožinį, palieka centinę auką. Man jau gerokai šalta. Bet kur dingsi, reikia laukti, kol baigs. Užsukame į parduotuves, ji pasikalba su vienu, kitu pardavėju, kažką nusiperka. Pagaliau sukame į trečią San Sosio bažnyčią - pačią didžiausią Fratamadžiorėje. Ji nenori, kad vesčiau už parankės ir viena žygiuoja prie altoriaus į pirmą suolą, sėdasi prie krašto taip, kad aš netilpčiau šalia, nors suolas pustuštis.

Po šv. Mišių, ant bažnyčios laiptų pamačiusi dekaną, kalbantį su parapijiečiais, ir ji prieina. Man liepia stovėti toliau. O dekanui, saboniško sudėjimo pusamžiam vyrui, mandagiai linktelėjusi, Ilma puola prie jo ir apkabina kojas. (Aukščiau ir nepasiekia panelė…) Žmonėms juokas, o ką saboniškajam kunigui daryti? Jis teatrališkai pasilenkia ir, suėmęs už pažastų mano sinjoritą, ima kilnoti aukštyn – žemyn. Žmonės ploja. Visiems linksma. Kunigui pastačius Ilmą ant žemės, ši vėl ima kabinti jo kojas… Ir vėl iškyla jos menkas kūnelis galingo dekano rankose aukštai virš minios, o kai leidžia žemyn, panelė apsiveja rankomis jo kaklą ir stipriai prisiglaudžia prie krūtinės. Tai kulminacija… ir atomazga…

Pastatyta ant žemės, sinjorita jau nebekabina kunigo kojų, rami ateina prie manęs, įsikimba į parankę ir mes žingsniuojame namo. Einame ne bet kaip, o Romos gatvės viduriu, neužleisdamos vietos mašinoms – čia daugelis pažįsta sinjoritą Mosco, gali palaukti.

Paklausiau panelės, kodėl ją dekanas kilnojo ir kodėl ji prie jo taip aistringai glaudėsi. Ilmos akys suliepsnojo nežemiška ugnimi (iš kur ji tokio amžiaus?) ir linksmai atsakė: „Broliškai, broliškai…“.

Buvo Didysis šeštadienis, buvo ir pačios Velykos, bet sinjorita į bažnyčią jau nėjo, meldėsi namuose, nes dienos ne tokios šiltos, žmonių galybė susigrūs, kas gi ten pastebės mažytę panelę Mosco…

Mano pokštai

Kada panelė imdavo labai garsiai klykti, girdėdavo ir kaimynai. Man išėjus į balkoną nusiraminti, italės šypsodavosi ir rodydavo, kad Ilmos galva nesveika, neverta išgyventi. Turėdama šią užuovėją sugalvojau gynybą. Kai tik Ilma ima spiegti, aš išsigandusi jos klausiu: „Kas atsitiko, sinjorita, kokia nelaimė? Kas, maras ar karas? Koks, pilietinis ar pasaulinis?“ Panelė suprato, kad šaipausi, bet ji turbūt suprato, kad tai girdi ir kaimynės, nes tuojau apsiramindavo.

Kiekvieną šeštadienį ji mane siųsdavo į San Sosio bažnyčios zakristiją pirkti žurnalo ir sekmadienio šv. Mišių konspekto. Ten susipažinau su kunigais. Dekanas mokėjo prancūziškai. Taigi, nusibodus klausinėti apie karą, sukūriau naują versiją: „Klebonas ir visi kunigai sakė, kad jūs, sinjorita, esate ne paprasta, o šventa Ilma, nes jūs skaisti panelė, netekėjusi. Jie labai jus gerbia. Jūs šventa, o šventai taip rėkti negalima“. Savaime suprantama, mūsų pokalbis vykdavo panašaus garsumo balsu, nes klausos aparatą ji įsidėdavo tik atsisėdusi prieš televizorių. Tai kaimynės vis „prisimindavo“, kad Ilma yra labai šventa... Jos irgi džiaugėsi...

Tačiau viskam yra riba. O jei laiku nesustoji – ji peržengiama. Tada blogai...

Kartą taip panelei užsispiegus: „Aš komandyrius!“, ir vis kartojant tai, aš nesusivaldžiau, o gal pats raguotasis pastūmėjo – kaip stovėjau už jos, taip švelniai ir patapšnojau panelei per sėdynę, tyliai pridėdama: „Tuto voi comandiro“. Sinjorita atsisuko. Niekada jos neprisiliesdavau, net sveikindamasi – viskas per atstumą. Ir še tau! Jos akys stovėjo stulpu, veidas persikreipė, ėmė mojuoti savo trumpomis, bet stipriomis rankelėmis. Buvau labai kalta ir turėjau nusižeminti, atsiprašyti, gal net atsiklaupti prieš ją, bet, kaip sakiau, nežinau, kas man darėsi – tiesiog buvo juokinga...

Taip baigėsi mūsų sutarimas. Panelė ėmė keršyti. Laimė, kad jau buvo sukrautas lagaminas, rengiausi grįžti namo. Kai tai pasakiau, ji atslūgo, tapo švelnesnė, nebeklykė. Išleido su bučiniais ir šypsena, kokios nemačiau visus keturis su puse mėnesio.

Tuo ir baigiu šį „serialą“, kurį aš pati buvau pavadinusi „Opa opa į Europa“ ir šią temą svetur dar tikiuosi pratęsti. Juk Europa dabar – „Mūsų namai“.

Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija