Popiežius apie jaunimo katechizavimo užduočių svarbą

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas kalba Tarptautinio katechetų suvažiavimo dalyviams

Kova dėl tikėjimo

Dar vienas jau besibaigiančių Tikėjimo metų įvykis – Romoje švęsta Katechetų diena – galbūt buvo vienas aktualiausių, atitinkančių šių metų dvasią, žinant svarbųjį naujosios evangelizacijos kontekstą, ypač jaunosios katalikų kartos ugdymo prasme, ir esant besiplėtojančiam „religiniam neraštingumui“. Šia proga rugsėjo 26–29 dienomis pravestų renginių ir kitų Tikėjimo metų įvykių pagrindinės organizatorės Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Salvatorė Rinas Fizikela (Salvatore Fisichella), pristatydamas jų programą, neatsitiktinai paminėjo, kad „tikėjimo krizė, kurią stebime dabar, pirmiausia pasireiškia dideliu žinių apie mūsų tikėjimo esmę ir pagrindinius jo elementus stygiumi. Šios problemos aptarimui ir Katalikų Bažnyčios katekizmo paskelbimo 20-ųjų metinių paminėjimui svarbia Katechetų dienos programos dalimi tapo Vatikane vykęs Tarptautinis katechezės kongresas, kuriame dalyvavo daugiau kaip pusantro tūkstančio delegatų iš 50 šalių – vyskupų konferencijų evangelizavimo komisijų atstovų, nacionalinių arkivyskupijų katechezės centrų vadovų.

Šio kongreso dalyviai, tarp kurių buvo ir gana solidi 15 asmenų grupė iš Lietuvos, rugsėjo 27 dieną susitiko su popiežiumi Pranciškumi, kuris vadovavo ir kitiems pagrindiniams Katechetų dienos renginiams, įskaitant rugsėjo 29-ąją Šv. Petro aikštėje aukotas sekmadienio šv. Mišias. Iš viso pasaulio atvykę Katechetų dienos dalyviai turėjo progą maldingoje procesijoje aplankyti apaštalo kapą Vatikano bazilikoje, įvairiose Romos bažnyčiose klausytis įvairiomis kalbomis vyskupų teminių pokalbių, atlikti išpažintį, dalyvauti Švč. Sakramento adoracijoje. Rugsėjo 25 dieną į savo posėdžius rinkosi prieš 40 metų (1973-iaisiais) popiežiaus Pauliaus VI įkurta ir pernai atnaujinta Tarptautinė katechezės taryba, kurios uždavinys – ištirti tikybos mokymo padėtį pasaulyje, keistis patirtimi, iškelti naujus katechezės planų siūlymus nacionalinėms arkivyskupijoms, atsižvelgiant į dabartinę naujojo evangelizavimo plotmę.

Nurodęs pagrindinę Katechetų dienos temą – „Katechetas – tikėjimo liudytojas“ – arkivyskupas S. Fizikela paminėjo, kad būtent toks religinio švietėjo tarnystės suvokimas iškelia didelę asmeninio gyvenimo liudijimo atsakomybę, kad tikėjimo perdavimo misija būtų patikimai įgyvendinta. Į Romą susirinkę katechetai ir jų dvasiniai vadovai, ganytojai diskutuodami ir pasikeisdami patirtimi patvirtino, kad katechezė nėra koks nors privatus reikalas, bet visos tikinčiųjų bendruomenės įsipareigojimas. Katechetai, kurių pasaulyje yra daugiau kaip 3 milijonai, visiškai sąmoningai prisiima jaunųjų katalikų ugdymo bendruomenėje Bažnyčios vardu atsakomybę. Ir būtent todėl privalu vertinti ir palaikyti jų kovą dėl tikėjimo, kurią katechetai ištikimai tęsia, nepaisydami daugybės sunkumų, kuriuos iškelia nukrikščionėjusios kultūros aplinka su visais jos prieštaringumais.

Pašaukimas visam gyvenimui

Šių problemų akivaizdoje buvo svarbios popiežiaus Pranciškaus išsakytos mintys Tarptautinio katechezės kongreso dalyviams suteiktoje audiencijoje. Kalbos pradžioje paminėjęs, jog katechezė yra „kolona, kuria remiasi visas katalikiškas švietimas, Šventasis Tėvas dėkojo katechetams už jų atsakingą tarnystę Bažnyčiai. Juk tikėjimas yra pats brangiausias paveldas, kurį galime perduoti ateities kartoms, pagalba vaikams, paaugliams, jaunimui ir suaugusiems, kad jie galėtų pažinti ir mylėti Viešpatį, vienas pačių kilniausių viso švietimo ir auklėjimo proceso bruožų. Dėl šios priežasties reikia kalbėti ne apie katecheto darbą ar pareigas, bet apie ypatingą pašaukimą, apimantį visą jo egzistenciją. „Būti katechetu reiškia liudyti ir skelbti tikėjimą su visu reikiamu asmeninio gyvenimo nuoseklumu“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis pripažino, kad tai nėra paprasta, tačiau būtina, kadangi Bažnyčia auga savo aktyvių narių, ypač Evangelijos skelbėjų gyvenimo pavyzdžio patrauklumu. Taigi, būti katechetu ir pedagogu reiškia pirmiausia būti pavyzdingu krikščioniu su stipria meile Kristui ir Jo žmonėms, kurią Šventasis Tėvas savo kalboje įvardijo evangeliškai, kaip šventą tautą.

Tos stiprios meilės artimui negalima nusipirkti ar kitaip įgyti, nes ji yra veltui duodama Kristaus dovana, kurios priėmimui reikalingas ypatingas artumas Viešpačiui pirmiausia maldoje. Pats save apibūdinęs kaip katechetą, popiežius Pranciškus sakė, kad prasmingam tos užduoties įgyvendinimui jam yra svarbi malda prieš Tabernakulį. Tada „jauti Viešpaties buvimą ir leidi Jam pažvelgti į tave, tai sušildo širdį, palaiko nuolatinės draugystės ugnį“. Šventasis Tėvas pripažino, kad toks dažnas ilgesnis maldingas susitelkimas Švč. Sakramento adoracijoje pasauliečiams nėra prastas, ypač tiems, kurie turi šeimas, vaikus ir daug kitų gyvenimo rūpesčių. Tačiau yra „svarbu, kad kiekvienas surastų tinkamą būdą pasilikti meditacijoje su Viešpačiu, ir tai įmanoma kiekviename kasdienių reikalų tarpsnyje“. Kitas katechetui svarbus visko pradėjimo nuo Kristaus bruožas yra Viešpaties statymas į tikėjimo mokymo proceso centrą, pačiam atitinkama iš to centro pasitraukiant, neprimetant savo asmeniškų ambicijų. Iš tokio nuolankumo seka reikiamas atsivėrimas kitiems, išėjimas iš savęs, kad džiugiai sutiktume kitus ir juos mokytume Kristaus vardu.

„Katecheto paskirtis – nuolat žengti į priekį iš meilės Jėzui ir žmonėms, nešti Jėzaus liudijimą, kalbėti apie Jėzų ir skelbti Jį“, – aiškino popiežius Pranciškus. Anot jo, tikras katechetas suvokia, kad tikėjimą priėmė kaip dovaną, ir ją turi perduoti kitiems, nieko sau nepalikdamas, negalvodamas apie kokius nors pajamų „procentus“ ir pelną. „Tai – ne komercija! Tai – ne biznis! Tai – gryna dovana: kaip veltui priimta, taip veltui ir atiduodama“. Pagaliau kaip trečią pilnavertiško tikybos mokymo bruožą Šventasis Tėvas vėl nurodė būdingą jo doktrinos elementą: nebijoti eiti į gyvenimo periferijas atsisakant įprasto komforto, standartinių schemų, rodant reikiamą kūrybingumą tikėjimo sklaidai net pačiomis sudėtingiausiomis priešiško nusistatymo aplinkybėmis. „Kūrybingumas yra tai, kas mus, katechetus, palaiko“, – sakė popiežius Pranciškus, kuris pats išgarsėjo nestandartiniu priėjimu prie apaštalavimo klausimų.

Pasak Popiežiaus, Dievas irgi yra kūrybingas, Jis nėra uždaras, niekada nebūna griežtas ir nelankstus. Jis pirmas išeina mus pasitikti, mus priima ir mus supranta, rodydamas absoliutų gailestingumą. Todėl būti Jam ištikimu reiškia būti švelniu ir kūrybingu, gebėti keistis ir prisitaikyti prie net nepalankių situacijų, kuriose turime skelbti Evangelijos mokymą.

Viešpats eina pirma mūsų

Katechetas, pasak Šventojo Tėvo, turi vengti trijų blogybių: bailumo, paviršutiniškai lengvo formalaus požiūrio dėstydamas tikybą, kad nebūtų kaip muziejinė statula ir vengtų perdėto griežtumo, kuris yra sausas ir bevaisis. Popiežius priminė, kad visuose krikščioniško ugdymo misijos reikaluose katechetas nepaliekamas vienišas: Jėzus visuomet pabrėžia savo artumą ir netgi visada žengia apaštalavimo reikaluose pirma mūsų net ir laiko atžvilgiu. Todėl pačiose ekstremaliausiose dvasinio skurdo ir priešiškumo situacijose nereikia išsigąsti, nes Viešpats jau ten yra. „Jėzus mūsų laukia mūsų brolių ir seserų išsiilgusiose širdyse, jų sužeistuose kūnuose, jų rūpesčiuose, jų tikėjimo stygiuje“, – aiškino Šventasis Tėvas katechetams, ragindamas juos tiesti naujus Evangelijos skelbimo kelius Dievo tautos piligrimystėje.

Katechetų pašaukimo ir uždavinių esmę popiežius Pranciškus apibendrino rugsėjo 29 dienos, sekmadienio, šv. Mišių homilijoje, per pagrindines Katecheto dienos pamaldas Šv. Petro aikštėje. Jose dalyvavo beveik 100 tūkstančių piligrimų. Katechetai yra „tie, kurie saugo ir puoselėja gyvą Dievo atminimą, saugo savyje ir geba gaivinti tai kituose“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis nurodė sektiną pavyzdį Švč. Mergelės Marijos, kuri, matydama nuostabius dalykus, kuriuos Dievas padarė jos gyvenime, negalvoja apie garbę, prestižą ar turtus, neužsidaro savyje, bet skuba dalintis šiuo džiaugsmu su kitais. Katechetas irgi yra ištikimas Kristaus išpažinėjas ir mokinys, kuris įgyvendina skelbimo tarnystę „ne tam, kad būtų matomas ir svarbus, ne tam, kad kalbėtų apie save, bet kad skelbtų Dievą, kalbėtų apie Jo meilę ir ištikimybę, kalbėtų ir perduotų visa tai, ką Dievas apreiškė“, kad perduotų Kristaus ir Jo Bažnyčios mokymą nieko neatmesdamas ir nieko nepridėdamas, nieko nesupaprastindamas, bet perteikdamas visiems suprantamu būdu.

Pagaliau katechetas lieka Dievo atminimo žmogumi, jeigu palaiko nuolatinį gyvą ryšį su Viešpačiu ir savo artimu, jeigu yra nuolat pasikliaujantis Dievu tikėjimo žmogus, jeigu myli kitus kaip savo brolius ir seseris, jeigu jis kantrus ir atkaklus sunkumų, išbandymų ar net nesėkmių akivaizdoje, išlaikydamas ramybę ir viltį Viešpatyje. „Tai – rimta užduotis! Tai užduota visam gyvenimui!“ – baigdamas homiliją tvirtino popiežius Pranciškus, melsdamas Dievą, padėti katechetams išlaikyti savyje gyvą Dievo atminimą ir žadinti jį kitų žmonių širdyse.

© 2013 „XXI amžius“