Popiežius apie jaunimo katechizavimo užduočių svarbą

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas kalba Tarptautinio katechetų suvažiavimo dalyviams

Kova dėl tikėjimo

Dar vienas jau besibaigiančių Tikėjimo metų įvykis – Romoje švęsta Katechetų diena – galbūt buvo vienas aktualiausių, atitinkančių šių metų dvasią, žinant svarbųjį naujosios evangelizacijos kontekstą, ypač jaunosios katalikų kartos ugdymo prasme, ir esant besiplėtojančiam „religiniam neraštingumui“. Šia proga rugsėjo 26–29 dienomis pravestų renginių ir kitų Tikėjimo metų įvykių pagrindinės organizatorės Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Salvatorė Rinas Fizikela (Salvatore Fisichella), pristatydamas jų programą, neatsitiktinai paminėjo, kad „tikėjimo krizė, kurią stebime dabar, pirmiausia pasireiškia dideliu žinių apie mūsų tikėjimo esmę ir pagrindinius jo elementus stygiumi. Šios problemos aptarimui ir Katalikų Bažnyčios katekizmo paskelbimo 20-ųjų metinių paminėjimui svarbia Katechetų dienos programos dalimi tapo Vatikane vykęs Tarptautinis katechezės kongresas, kuriame dalyvavo daugiau kaip pusantro tūkstančio delegatų iš 50 šalių – vyskupų konferencijų evangelizavimo komisijų atstovų, nacionalinių arkivyskupijų katechezės centrų vadovų.

Ruduo, Šarnelė poetas ir mes

Elena GUBOVIENĖ

Akmenės gimnazijos dvyliktokai prie poeto Vytauto Mačernio kapo

Ruduo. Jau ilgesio gėlė
Auksiniais lapų tonais žydi,
Kaip paskutinis vasaros sudie
Prieš atsisveikinimą didį.

O melsvuma dangaus švelni,
Liūdna kaip Dieviškasis Niekas,
Neradusioj kažko širdy
Kaip atminimas lieka.

Skamba poeto Vytauto Mačernio (1921–1944) „Rudens sonetas“ galvoj ir širdy, kai saulėtą, bet vėsoką rugsėjo pabaigos dieną Akmenės gimnazijos dvyliktokai su mokytoja patraukė ieškoti poeto. Ieškojo jo Šarnelėje, Plungės rajone, už kelių kilometrų nuo Žemaičių Kalvarijos. Paslaptinga tai žemė, apgaubta pasakojimais, sakmėmis apie dingusius dvarus, apie nepaprastus ten gyvenusius žmones, apaugusi kalvomis, kalniukais, piliakalniais, kurie Šarnelės laukais brenda per pelkynus, raistus, duburius. Užkopi ant kurio nors kalvagūbrio ir gali dairytis į žemaičių gyvenimus, išsimėčiusius tarp tų laukų, miškų ir raistų, į gyvenimus atkaklių, tvirtų, užsispyrusių žemaičių, kurie iki šiol gražiai gyvena savo protėvių sodybose, jas tvarko, gražina, puoselėja, kurie prie savo namų stato kryžius, koplytstulpius, tuo paliudydami savo tvirtą, iš protėvių perimtą tikėjimą Pasaulio Karaliumi. Juk ir Šarnelės žemės vaikas V. Mačernis viename savo eilėraščių rašė: „Šiandieną mylime Tave mes, Kristau, / nes su Tavim gyvent lengviau.[...] Nebus Mesijo mums, ir Pranašo nebus mums kito, / ir niekas niekad nepakeis Tavęs“. Kad tai įaugę į šarneliškių širdis, patvirtina ir tai, jog šio kaimo žmonės iki šių dienų Advento, Gavėnios metu renkasi vieni pas kitus kalbėti Rožinį, giedoti Kalnus... Ir tai vyksta šiais, atrodo, tokiais sekuliarizuotais laikais...

Jaunimas renkasi emigraciją ir laisvesnį gyvenimą

Lietuvos statistikos departamento ir Jaunimo reikalų departamentų duomenimis, kas antras emigruojantis iš Lietuvos asmuo – jaunuolis iki 29 metų, o kas antras Lietuvos įkalinimo įstaigose kalintis vyras – irgi jaunuolis. Nevyriausybinių organizacijų veikloje dalyvauja vos 9 proc. jaunimo, o net 63 proc. nesidomi jokių šalies partijų veikla. Net 28 proc. 14–29 metų jaunuolių sakosi nesportuojantys ir vis daugiau laiko praleidžiantys prie kompiuterių.