Ruduo, Šarnelė poetas ir mes

Elena GUBOVIENĖ

Akmenės gimnazijos dvyliktokai prie poeto Vytauto Mačernio kapo

Į Šarnelės piliakalnį

Akmenės gimnazijos dvyliktokai Vytauto Mačernio muziejuje Žemaičių Kalvarijoje

Ruduo. Jau ilgesio gėlė
Auksiniais lapų tonais žydi,
Kaip paskutinis vasaros sudie
Prieš atsisveikinimą didį.

O melsvuma dangaus švelni,
Liūdna kaip Dieviškasis Niekas,
Neradusioj kažko širdy
Kaip atminimas lieka.

Skamba poeto Vytauto Mačernio (1921–1944) „Rudens sonetas“ galvoj ir širdy, kai saulėtą, bet vėsoką rugsėjo pabaigos dieną Akmenės gimnazijos dvyliktokai su mokytoja patraukė ieškoti poeto. Ieškojo jo Šarnelėje, Plungės rajone, už kelių kilometrų nuo Žemaičių Kalvarijos. Paslaptinga tai žemė, apgaubta pasakojimais, sakmėmis apie dingusius dvarus, apie nepaprastus ten gyvenusius žmones, apaugusi kalvomis, kalniukais, piliakalniais, kurie Šarnelės laukais brenda per pelkynus, raistus, duburius. Užkopi ant kurio nors kalvagūbrio ir gali dairytis į žemaičių gyvenimus, išsimėčiusius tarp tų laukų, miškų ir raistų, į gyvenimus atkaklių, tvirtų, užsispyrusių žemaičių, kurie iki šiol gražiai gyvena savo protėvių sodybose, jas tvarko, gražina, puoselėja, kurie prie savo namų stato kryžius, koplytstulpius, tuo paliudydami savo tvirtą, iš protėvių perimtą tikėjimą Pasaulio Karaliumi. Juk ir Šarnelės žemės vaikas V. Mačernis viename savo eilėraščių rašė: „Šiandieną mylime Tave mes, Kristau, / nes su Tavim gyvent lengviau.[...] Nebus Mesijo mums, ir Pranašo nebus mums kito, / ir niekas niekad nepakeis Tavęs“. Kad tai įaugę į šarneliškių širdis, patvirtina ir tai, jog šio kaimo žmonės iki šių dienų Advento, Gavėnios metu renkasi vieni pas kitus kalbėti Rožinį, giedoti Kalnus... Ir tai vyksta šiais, atrodo, tokiais sekuliarizuotais laikais...

Taigi, iš šitokios žemės, iš tokių žmonių giminės atėjo pas mus poetas. Jo pėdsakų ieškota gimtojoje sodyboje (gimė 1921 m. birželio 5 d.), Šarnelės piliakalnyje, jo amžinojo poilsio vietos kalnelyje prie namų. Eita miško takais, brista per nurudusių šiurkščių žolių prižėlusias, drėgnas ir rudenėjančias Šarnelės pievas, kopta į kalvas. Susibūrus prie poeto kapo, deklamuoti jo sonetai, vizijos, kalbėta apie žmogaus gyvenimo prasmę, jo būties šioje žemėje trapumą, apie Poeto mums paliktą turtą – eilėraščius (jų parašė daugiau kaip 200), laiškus, pamąstymus. Ir stebino dvyliktokus tai, kad jis, būdamas toks jaunas (išgyveno tik 23 metus ir 133 dienas), ne ką vyresnis už juos, tiek daug padarė. Beje, beveik visi jo eilėraščiai parašyti čia, Šarnelėje, jo įkvėpimo žemėje, iš kurios jis niekur nebeiškeliavo, pasiliko joje amžiams. Apvaikščiojus Šarnelę, grįžta į Žemaičių Kalvariją tuo pačiu keliu, kuriuo V. Mačernis 1944 metų spalio 7-ąją keliavo į paskutinę šios žemės kelionę. Kažkur griaudė frontas, nors aplinkui kelyje į Žemaičių Kalvariją lyg ir ramu buvo... Tik pačiame miestelyje, prie Šv. Veronikos koplyčios, poetą pasitiko mirtis. Kažkur netoliese sprogo iššautas vienintelis tą dieną Žemaičių Kalvarijoje artilerijos sviedinys ir jo skeveldra mirtinai sužeidė poetą...

Žemaičių Kalvarijoje aplankytas Vytauto Mačernio muziejus, peržiūrėtos išlikusios nuotraukos. Iš kai kurių žvelgia didelės, pilnos susimąstymo ir kažkokio sunkiai nusakomo begalinio liūdesio poeto akys, žvelgia jo laiko artimų ir tolimesnių žmonių veidai. Apžiūrėti iš Mačernių namų atkeliavę daiktai, išleistos poeto knygos, skaitinėti įvairių žmonių pasisakymai apie V. Mačernį ir jo kūrybą. Ir labiausiai sužavi, kelia mūsų pasididžiavimą italų filologo, vertėjo, prof. P. Dinio įvertinimas: ,,Jūs patys nesupratote, kokį genijų turėjote“. Taigi turėjome ir turime. Turime jo kūrybą, kurią skaitome ir žavimės, turime jo Šarnelę, kurioje tebetvyro Poeto dvasia, kurios apgaubti tylūs ir susimąstę grįžtame namo...

Akmenė–Šarnelė–
Žemaičių Kalvarija

© 2013 „XXI amžius“