Šv.Valentino laiškai

Raseiniai. Jau tradiciniu tampantis Raseinių parapijos ir Kultūros centro renginys „Šv.Valentino laiškai“ vasario 13-osios vakarą kvietė kalbėtis apie Meilę gal kažkam naujai, gal pamirštai, gal taip, kaip norėtume išgirsti, kitaip, nei kalba pasaulis, televizija, interneto portalai ar į kairę ir dešinę dalinamos raudonos širdutės. „Šv.Valentino laiškai“ jau treti metai kalba apie meilę, kuri dalinasi, aukojasi, yra kantri, maloninga, nepavydi…

Kaip surasti savo antrąją pusę, kas yra toji Meilė, kaip jos dėka tapti laimingiems ir padaryti laimingus šalia esančius? Trys šeimos – Žanas ir Lina Talandžiai, Saulius ir Danutė Mockai, Ramūnas ir Danutė Aleksos – liudijo apie savo gyvenimą, apie ieškojimus, sunkumus ir džiaugsmus, suradus iš Dievo malonės vienas kitą. „Meilė – sunkus kasdienis darbas. Reikia, kiekvieną rytą atsikėlus, padėkoti Dievui už naują dieną ir pažiūrėjus į savo antrą pusę iš naujo mokytis ją mylėti kasdien vis stipriau ir stipriau…“

Šiluvos parapijos klebonas kun. Erastas Murauskas katechezėje dar kartą pabrėžė, kad laimingoje šeimoje turi būti kryžius, į kurį kreiptume mintis tiek sunkumuose, tiek ir džiaugsmuose; stalas, kuris jungtų šeimą bendrystėje, ir lopšys, kad namai visada būtų pilni gyvybės… Liudijusias šeimas Dievas gausiai apdovanojo: penki, aštuoni, keturi vaikai. Jie – laimingi vaikai, nes jie tikrai kasdien mato vienas kitą mylinčius tėvelius…

„Šv.Valentino laiškus“ padėjo rašyti raseiniečių dainininkių Ingos Šatkauskienės ir Austėjos Krivickaitės bei Ingridos Ručinskienės su draugais iš Šiaulių muzika ir giesmės. Renginį vedė „Svajoklio“ teatro aktoriai Eglė ir Domas. Po renginio šeimos bendravo agapėje ir dar ilgai nesiskirstė.

Kelių dalyvių mintys:

Man šešiolika ir vis pagalvoju, kaip reikės atrasti savo tikrąją antrą pusę. Kai išgirdau, kaip šeimos meldėsi ir prašė Dievo pagalbos, net nustebau nuo tokios minties. O paskui pagalvojau, juk jeigu Dievas mus sukūrė, tai Jis ir geriausiai žino, kas mums geriausiai tiks į porą… (Gabrielė)

Esu kilusi iš daugiavaikės ir tikinčios šeimos, tai galbūt todėl labiausiai žavėjausi pasisakiusiais žmonėmis, kurie sugebėjo pakilti po visokių negandų, susilaukti po penkis ar aštuonis vaikučius, juos išlaikyti, dorai išugdyti ir dar viešai pripažinti savo klaidas. Šio renginio metu supratau jau, atrodo, žinomą tiesą: tikėjimas be sveikos nuovokos tėra fanatizmas, o sveika nuovoka be tikėjimo tėra racionalizmas. Gyventi tikėjime reiškia derinti abu dalykus (Inga).

Visą naktį paskui varčiausi neužmigdamas. Tas žmogus [Žanas] pasakė, kad jei tau patinka mergina, reikia eiti į bažnyčią ir už ją melstis. Kad gautų geresnį vyrą, nei aš… O juk tiek aš, tiek kiti vaikinai dažniausiai susipažįstame su gražiomis merginomis tam, kad jiems patiems būtų smagu. Pirmą kartą pagalvojau, ar man patinkančiai merginai tikrai yra gera su manimi? Ar aš galėčiau ją padaryti laimingą? (T.)

Džiaugiuosi, kad yra tokių gražių renginių, dėkoju ir palaikau maldoje tuos žmones, kurie stengiasi ir kuria kažką gražaus… (Mindaugas iš Nemakščių)

Smagu, kad galėjome kažkuo padėti (savanorės Gabrielė B., Justina K., Gabrielė T., Gerda M., Marta S., Salomėja ir Julita, visą renginį praleidusios su dešimčia liudijusių šeimų vaikų).

Likau sužavėta laiškų nuoširdumu, tikrumu ir poveikiu. Prisilietimas prie žmogaus sielos, jausmų, tikėjimo, meilės, atjautos, supratimo, bendrystės… atrodo, nieko nekainuoja, bet labai dažnai tai būna nepasiekiama aukštuma. Dėkoju vakaro dalyviams ir rengėjams už parodytą kelią šių aukštumų link. Buvo nuostabu. AČIŪ (Jolanta).

Irena Dambrauskaitė

© 2014 „XXI amžius“