Kronika

Realybė taps atspindžiu vidinio pasaulio

Jolanta RAČAITĖ

Gabrielė Penčylaitė – jauna kūrėja, pristačiusi pirmąją savo parodą, rašanti miniatiūras, piešianti, vaidinanti ir tikinti menininkės pašaukimu

Nebanalus pozityvumas

Mano galvos pusdykumė šluojama vėjų. Jie nenori, kad vyrautų tyli ramybė, jie stengiasi pravaikyti mano taip geidžiamas miego iliuzijas. Taip, ateis diena, kai mano dykumoje bus išnešiotas visas smėlis ir aš rymosiu, bandydama pajusti jo kruopeles savo rausvuose delnuose ir po savosiomis pėdomis, tarsi eičiau ta pačia minčių dykuma, kurioje, jau po laiko, gros akapelinės giesmių nuotrupos, apnuoginančios mane, dūlejantį skeletą, sujuostą iliuzijų tankme, svyruojantį spindint klampiai pusdykumės interpretacijai, bandantį pajausti smėlio kruopeles savo grubiuose delnuose ir išvėdintuose plaučiuose. Tačiau pusdykumė dabar jau tuščia, tuščia, kaip dūlantys ūžesiai galvoje.

Šią miniatūrą jauna marijampolietė kūrėja Gabrielė Penčylaitė parinko kaip galbūt geriausiai apibūdinančią jos asmenybę bei vidinį pasaulį. Ir dar ji rašo, kad „mano sapnas yra mano realybė“, „karts nuo karto kopinėjame medų viršum debesų ir būname truputį laimingi“. Taigi Gabrielės miniatiūrose atsispindi ne naivus, tačiau pozityvus gyvenimo vertinimas, pastabumas grožiui ir gėriui, nors ir puikiausiai suvokiant, kad viskas toli gražu nėra vien rožinės spalvos... Destrukcija, kurios apstu jaunų (o ir ne vien jų) kūrybiniuose bandymuose, – ne šios kūrėjos savastis. Kadangi kaip tik neseniai Marijampolės kraštotyros muziejuje Gabrielė pristatė pirmąją savo miniatiūrų (pieštų ir rašytinių) parodą, jau pamatėme jos tyrumą skleidžiančio vidinio pasaulio išraišką. Ir galime džiaugtis: kas gražu, nėra banalu.

Supranta esanti menininkė

Gabrielė – labai jauna kūrėja. Šiemet ji baigė Marijonų gimnaziją. Save pristatanti dar ir kaip „nepataisomą fantastę“, yra labai meniškos prigimties ir sugeba ją sėkmingai išreikšti: piešia, rašo, vaidina. Vis dėlto studijuoti sako norinti aktorystę. „Nusprendžiau tobulinti būtent šiuos sugebėjimus, o kiti jau galės lavėti savaime“, – sako mergina. Apie pragmatiškesnę profesiją, kuri leistų tvirčiau jaustis gyvenime, sako, net nesvarstanti – tiesiog pernelyg gerai suvokianti, kad yra menininkė, mananti, kad kitos savybės – visuomeniškumas, komunikabilumas bei optimizmas – padės jai, kad pelnytų duoną iš savo meninių gebėjimų. „Gal tai – visiškas jaunatviškas maksimalizmas, tačiau nemanau, kad būsiu tiesiog nesuprasta menininkė“, – įsitikinusi pašnekovė. Yra pagrindo taip manyti – jau ir dabar sako turinti bendraminčių, kurie skaito ir tiki tuo, ką ji rašo. „Materializmas nėra labai svarbus dalykas, tiesiog noriu veikti tai, ko širdis šaukiasi.. O kai darai mėgstamus dalykus, tai vis kaip nors pragyvensi“, – Gabrielė dėl savo kelio sako esanti tikra. Tai kas, kad mokėsi moksliukų gimnazijoje, buvo gera mokinė. Vis tiek – menininkė. Mokyklos renginiuose Gabrielė sako būdavusi pagrindinė artistė, vaidino ir dramos studijoje. Gal ir retas savybių derinys – ir kūrėja individualistė, ir visuomenininkė, ir idėjų generatorė – kol kas neleido nusivilti. Reikia tikėti, kad taip bus ir toliau...

Iš vidinio pasaulio

Miniatiūros – ir rašytinės, ir pieštinės – gimsta iš Gabrielės vidinio pasaulio, iš to, kas tiesiog yra, – nereikia net kažkokių ekstremalių pojūčių ar įvykių. Mėgstanti pabūti su savo mintimis Gabrielė sako, kad tai – tarsi jos pačios susikurta privilegija – „izoliuotis nuo absurdiškai materialaus pasaulio“. Tarp dažniausiai besikartojančių jaunos kūrėjos temų – draugystė, dėmesys įvairiems gyvenimo mažmožiams (iš tiesų ir sudarantiems jo grožį), ilgesys kažko nežemiško... Jauna kūrėja jau dabar sugeba suvokti akimirkų prasmę, mėgautis kukliomis gyvenimo dovanomis. „Ir šiandien aš buvau truputį laiminga. Kodėl nedaug? Nes taip paprasčiau ir maloniau. Taip mano sekmadienis virto ypatingu. Aš pripildžiau jį ypatingumo“, – rašo miniatiūroje „Ypatingas sekmadienis“.

Nebijo būti savimi

Atrodo, didelis pagalbininkas kūryboje ir apskritai gyvenime Gabrielės ramus pasitikėjimas savo pasaulėžiūra. Mergina tiesiog nebijo būti savimi. Pati sako pastebinti, kad modernūs kūrėjai dažnai rašo brutaliai, labai realistiškai, poezijos viešuose skaitymuose, ypač jaunųjų, neretai tvyro destrukcija. O štai jos kūrinėliai – jautrūs, nostalgiški, mergaitiški, netgi sentimentalūs gerąja prasme. Tokią savo poziciją tikina net ir sąmoningai palaikanti, nes tiki, kad būtent šviesus požiūris atveda į gėrį. Žinoma, nusivylimų būna, bet... jie praeina, iš jų pagaliau galima pasimokyti.

Gabrielė sako nebuvusi nuolatinė literatūrinių konkursų laureatė, tik šiemet jaunųjų filologų konkurse užėmė trečiąją vietą. „Gal ne visi ir ne iš karto supranta mano siunčiamą žinutę, o juk ir suvokimas bei vertinimas – labai individualus reikalas“, – svarsto ji. Beje, kaip piešėja Gabrielė jau yra sulaukusi įvertinimo – 2011-aisiais laimėjo konkursą tautine tematika ir gavo specialų prizą už išreikštą lietuvių vienybę.

„Mano sapnas yra mano realybė“

„Ar tai, apie ką rašau yra utopiška? – kūrėja sako ne kartą kėlusi sau tokį klausimą. – Gal ir naivu, bet aš tikiuosi, kad realybė taps atspindžiu vidinio pasaulio. Juk rašiau: „Mano sapnas yra mano realybė“. Yra skaudulių, tačiau ir jie mano kūryboje šviesūs“. Žinoma, kad Gabrielė (nebūtų ji optimistė) tikisi prisibelsti į žmonių širdis – juk kiekviename yra tyrumo pradas... Be to, sako, jog jau pajutusi, kad atsakas yra...

Ar sunku meniškos sielos žmogui, idealistui, prisitaikyti gyvenime? Gabrielė tikina, jog jai tai bent jau iki šiol nebuvo problema. „Taip, neatitinku „standartinio formato, matau, kad į rėmus netelpu, bet.. kažkaip prisitaikau, savaip „apžaidžiu“ situaciją“, – juokiasi pašnekovė. Ir priduria, kad siekia nebūti tokia kraštutine individualiste, kuri gyva vien tik vidiniu pasauliu. Stengiasi būti visuomeniška, mato prasmę prisidėdama prie kai kurių projektų. Štai Marijampolėje menininkas R. Bartkus tapė pastatų sienas. Gabrielė buvo tarp tų, kurie jam padėjo, jai tai buvo įdomi patirtis, nors pripažįsta, kad savo požiūrį teko pasukti šiek tiek kitu, jai neįprastu kampu.

Pirmoji paroda

Pirmoji jaunos kūrėjos paroda „Šviesuliai, kopinėjantys viršugalviais“, kurioje buvo eksponuojamos pieštinės ir rašytinės miniatiūros, neliko nepastebėta – ji pradžiugino subtilumu ir pasaulėžiūros brandumu, originalių idėjų autorė ieškojo ir parodos pristatymui. Labai norisi palinkėti išsaugoti tai, kas yra jos savastis dabar, kad visą gyvenimą lydėtų tas nebanalus tyrumo pojūtis, kad skauduliai nenustelbtų besiliejančios šviesumo, pozityvumo energijos.

Marijampolė
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“