„Meilė – Įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 10)

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ

Jėzus pasakė: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų “ (Mt 18, 20). Šiandien Šiluvoje susirinkę ne du ir ne trys, bet tūkstančiai, todėl Jėzus tikrai yra tarp mūsų. Mūsų Viešpaties Jėzaus ir Šiluvos Dievo Motinos artumoje pamąstykime pačia aktualiausia tema žmogaus gyvenime, apie kurią apaštalas Paulius rašo: „Broliai! <...> Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą“ (Rom 13, 8).

Visa savo prigimtimi mes norime mylėti ir būti mylimi. Jeigu mylime ir esame mylimi, tuomet kaip gėlės žiedas išsiskleidžiame ir jaučiamės esą laimingi. Jeigu nesijaučiame mylimi, mūsų sielos padange pradeda plaukti niūrūs debesys. Jeigu vaikas nepatiria tėvų meilės, jis lieka sužeistas visam gyvenimui. Jau paauglystėje mes pradedame ieškoti ne tik tėvų, bet ir draugų meilės. Pamažu pradedame svajoti apie asmenį, su kuriuo galėtume būti laimingiausi žmonės pasaulyje.

Dievas meilės įstatymą įrašė ne tik į akmenines plokštes, bet ir į mūsų širdis. Jo didysis įsakymas skelbia: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu <...>, mylėk savo artimą, kaip save patį.“ Jėzus patvirtino šį meilės įstatymą ir vyrui, klausiančiam apie svarbiausią įsakymą, patvirtino, kad tai yra meilės įsakymas: „Tai daryk, ir gyvensi“ (Lk 10, 28).

Atrodo, viskas labai aišku – tik daryk, kas įrašyta tavo širdyje, ir būsi gyvas, būsi laimingas žmogus. Tačiau meilė patiria daug išbandymų. Kartais sutrinkame ir meile pradedame laikyti tai, kas nėra tikroji meilė. Blogiausia, kas gali nutikti, kai pradedame mylėti tik save pačius, kai vietoj meilės mumyse lieka tik savimeilė.

Pats didžiausias melas apie meilę yra dėmesio nukreipimas tik į seksą. Šia tema plačiausiai kalbama jaunimui skirtuose žurnaluose. Ši tema užpildo internetą ir socialinius tinklus. Mokyklas pasiekia švietimo programos, kurios jau nuo vaikų darželių pradeda mokyti, kaip patirti seksualinį malonumą. Ir Bažnyčios mokymas pripažįsta, kad atsakingai naudojamas ir gyvybei atviras seksualumas yra Dievo dovana ir pasitarnauja tarpusavio meilei ugdyti bei palaikyti, tačiau neatsakingas seksualumo naudojimas yra ne meilės, tik savimeilės išraiška ir nieko daugiau.

Labiausiai mylinti būtybė yra Dievas. Ką jis mylėdamas daro? Jis sukuria žmogų ir apdovanoja jį pačiomis brangiausiomis savybėmis: išmintimi, kūryba, meile ir laisve. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, mylėdamas žmones, už juos paaukoja savo gyvybę – miršta prikaltas prie kryžiaus; lieka Eucharistijoje, kad galėtų mus maitinti ir stiprinti. Štai kokia yra tikroji meilė. Mylėti – tai apdovanoti kitą tuo, ką savyje turime brangiausio. Aukščiausia meilės išraiška yra atiduoti už mylimus žmones savo gyvybę. O visa kita, kai žmogus ieško tik malonumo ar naudos, nemąstydamas, kokioje padėtyje palieka tariamai mylimą asmenį, yra ne meilė, bet didžiausia savimeilė ir egoizmas.

Dievas mus pašaukė mylėti. Pirmiausia mylėti šalia mūsų esančius artimiausius asmenis: tėvus, vaikus, bendramokslius, bendradarbius. Mes pašaukti mylėti žmones, su kuriais susietas mūsų likimas – savo tautiečius. Ir ne tik juos. Krikščioniui negali būti svetimų ir tolimų žmonių. Kai vargas beldžiasi į duris kur nors Afrikos ar Azijos žmonėms, turime atminti, kad jie yra mūsų broliai. Gražiausias meilės veidas – mūsų ištiesta ranka silpnam ir kenčiančiam žmogui. Kai 1990 metais paskelbėme Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos ir kai mums buvo paskelbta ekonominė blokada, tada organizacijos TFP (Tradicija, Šeima, Nuosavybė) nariai surinko ir Sovietų Sąjungos vadovui Gorbačiovui nugabeno per penkis milijonus parašų, reikalaudami Lietuvai laisvės. Rinkdami parašus du žmonės žuvo. Aš savo akimis mačiau šiuos žmones, Vašingtone renkančius tuos parašus. Tai krikščioniškos meilės gražiausias pavyzdys.

Ten, kur yra tikroji meilė, nelieka vietos abejingumui. Tuomet nemąstome: tegu kiti kenčia, dejuoja, verkia, svarbu, kad man nieko netrūktų. Šitoks egoizmas yra toliau nuo tikrosios meilės, nei Žemė iki Saulės.

Šiandien meldžiamės už tautiečius, kurie gyvena ne Lietuvoje. Vienus jų toli nuo Tėvynės nubloškė karo audra, kitus – vargas, trečius – noras gerai ir saugiai gyventi. Tėvynė ne visuomet būna kaip gera motina. Kartais ji nepajėgia būti tokia, kartais mes, jos vaikai, sudarkome Tėvynės veidą. Kartais mes iš jos per daug norime, nesusimąstydami, ką mes patys galėtume jai duoti. Tačiau dauguma mūsų tautiečių, gyvendami net labai toli nuo Tėvynės, jos neužmiršo ir rūpinosi jai padėti. Per visą okupacijos metą visais įmanomais būdais jie žadino didžiųjų valstybių vadovus, kad neužmirštų pavergtos Lietuvos.

Šiais metais daug mąstome apie santuoką ir šeimą: kas yra šeima, kokia turėtų būti šeima ir kaip pasiruošti šeimos gyvenimui. Beveik visi sukuria šeimas, ir tik nedidelė jaunimo dalis pasirenka kunigystės ar Dievui pašvęstojo gyvenimo kelią. Noriu besiruošiančius šeimos gyvenimui paraginti būti budrius ir nepatikėti kalbomis, kad bet koks, net ir labiausiai neatsakingas gyvenimas kartu jau yra šeima. Šeima – tai santuokos priesaika patvirtintas įsipareigojimas gyventi drauge, puoselėti tarpusavio meilę, užauginti Dievo duotus vaikus ir viskuo dalytis iki mirties. Tokiai santuokai gražiausiai subręstama išsaugant skaisčias širdis.

 Homilžija pasakyta Šiluvoje rugsėjo 7-ąją

© 2014 „XXI amžius“