Apie meilę Dievui ir varganam žmogui

Studijų savaitgalio „Iš tamsybės – tik kelias teisybės“ dalyviai

Kalba prof. dr. Vytautas Rad˛vilas Organizatorių nuotraukos

„Vyskupo Motiejaus Valančiaus ganytojiška veikla buvo lietuviškoji dvasinė Vandėja“, – mano filosofas, Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, hab. dr. Vytautas Radžvilas. Tokią mintį jis išsakė Kaune vykusiame jaunimo sambūrio „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjungos organizuotame studijų savaitgalyje „Iš tamsybės – tik kelias teisybės“, kuriame svarbiausių šių dienų Lietuvos problemų sprendimų ieškota nagrinėjant M. Valančiaus idėjas. „Atrodytų, kad vyskupas Valančius nekalba apie jokią lietuvių valstybę ir iš viso nekelia specifiškai tautinių politinių reikalavimų. Ir vis dėlto paradoksas tas, ir tai ne kartą yra pažymėję istorikai, kad net caro administracija jautė, jog Valančiaus valdoma Žemaičių vyskupija yra kažkas daugiau negu grynai religinis administracinis vienetas, visi jautė, kad už šitos tarsi nekaltos blaivinamosios, šviečiamosios, kažkiek kultūrinės veiklos slypi kažkas fundamentaliai politiško“, – pranešime teigė V. Radžvilas. Pasak profesoriaus, vysk. M. Valančius sprendė problemą, su kuria susiduriama ir šiandien: „Valančiaus genialumas tas, kad jis suprato, jog žmonės nori likti žmonėmis, o ne perdarinėjamais padarais, kuriems formą suteiks, kas tik nori“. V. Radžvilo teigimu, norint kalbėti apie tautos laisvę, pirmiausia reikia kalbėti apie žmogiškumą, apie bandymus jį sunaikinti ir apie tai, kaip nuo to apsiginti. Todėl anaiptol ne atsitiktinumas, kad tiek antisovietinėje rezistencijoje, tiek ir atkuriant Lietuvos valstybę, lemiamą vaidmenį vaidino būtent katalikiški sluoksniai. „Valstybė, kuri kartu nestato dangiškojo miesto, tegali būti smėlio pilis, nes tai – valstybė, kurią kuria ne žmonės, o žmonių šešėliai, žmonių karikatūros. Šitą karikatūrą galima sukurti žaidžiant filologija, fiktyviais istoriniais pasakojimais apie nebūtus aukso amžius, bet visos šitos fikcijos subyra, nes neturi tvirto pagrindo. Valančius tautą vedė į amžinybę“, – sakė V. Radžvilas.

Studijų savaitgalyje įžvalgomis dalijosi Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, literatūrologas, VU Filologijos fakulteto docentas dr. Regimantas Tamošaitis, publicistas, rezistentas Petras Plumpa, istorikas Antanas Kavaliauskas.

Vysk. J. Kauneckas apžvelgė M. Valančiaus asmenybės bruožus ir jo santykį su ganomaisiais. „Po dvylikos vyskupavimo metų jis rašė popiežiui: „Pašventinau 333 kunigus, sutvirtinau 581 tūkstantį žmonių, lankydamas bažnyčias Dievo žodį visur patsai skelbiau“. Jis buvo pirmasis žemaičių vyskupas, ėmęs rašyti ganytojiškus laiškus, juose jis tėviškai kreipėsi į savo tikinčiuosius „vaikai mano“, pasakojo vysk. J. Kauneckas. Jis priminė, kad XIX amžiaus viduryje pasaulio kalbininkai manė, kad lietuvių kalba sparčiai nyksta, ypač po 1863 metų sukilimo uždraudus lotyniškus rašmenis, todėl skubėta užrašyti paskutinius, jų supratimu, žodžius ir dainas. „Mokslininkai ragino: to jau nebesulaikysi, todėl reikia tik rinkti kalbos faktus. Taip, visiems pasaulio veikėjams gal tai jau buvo neįmanoma, tik ne Valančiui, kuris gyveno vien meile Dievui ir varganam žmogui“, – kalbėjo vyskupas J. Kauneckas.

Istorikas A. Kavaliauskas iš Žemaičių vyskupystės muziejaus Varniuose pasakojo apie vysk. M. Valančiaus veiklą blaivinant tautą. „Alkoholio gamyba ir pardavimas buvo viena pelningiausių carinės valdžios veiklos sričių. Mokesčiai už alkoholio gamybą ir realizaciją 1859–1863 metais sudarė apie 46 proc. viso carinės Rusijos iždo“, – sakė istorikas. Todėl nesunku įsivaizduoti, kodėl vysk. M. Valančiaus blaivybės judėjimas, į kurį įsitraukė net 83 proc. jo vyskupijos tikinčiųjų, buvo dar viena priežastis, dėl kurios carinė valdžia vysk. M. Valančiaus asmenyje matė savo priešą.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. R. Tamošaitis studijų savaitgalio dalyviams pasakojo apie vysk. M. Valančiaus literatūrinės kūrybos idėjas ir jo darbais teigiamą gyvenimo filosofiją. Jis atkreipė dėmesį, kad vysk. M. Valančiaus kūriniuose, ypač svarbiausioje, unikalioje apysakoje „Palangos Juzė“, veikia savimi pasitikintis ir savarankiškas žmogus. „Žmogus čia yra racionalus, blaiviai mąstantis. Racionalumo principai reiškia kažkokį pasaulio universalumą – kad mes visur randame tuos pačius dėsnius, ir kiek veikiame protingai, tiek esame stiprūs ir laisvi. Valančiaus ir didaktinės literatūros žmonės yra stiprūs, jie nebijo pasaulio, yra savarankiški“, – sakė R. Tamošaitis.

Rezistentas ir publicistas P. Plumpa vysk. M. Valančiaus vaidmenį formuojantis lietuvių politinei tautai nagrinėjo pabrėždamas, kad tautos laisvės pagrindas – žmonių ir visuomenės dora. „Nedora tauta negali nei įsigyti nepriklausomybės, nei jos išlaikyti“, – kalbėjo P. Plumpa. Jis atkreipė dėmesį, kad tai galiojo tiek dedant pamatus tautiniam atgimimui ir Vasario 16-osios Lietuvai, tiek dabar. „Tam tikras moralinis lygis yra būtinas tautos laisvei ir nepriklausomybei išsaugoti“, – sakė P. Plumpa, pastebėdamas, kad tai ypač aktualu šiandien, kai kadaise krikščionišką Europą yra nugalėjęs gundymas turtu.

Vysk. M. Valančiaus dvasios ir krikščioniškos moralės svarbą stiprinant lietuvių tautą savo pamoksle pabrėžė ir šeštadienio vakarą šv. Mišias aukojęs Punsko parapijos vikaras kun. Marius Talutis.

Studijų savaitgalio metu vyko simpoziumas „Keturios Valančiaus idėjos šių dienų Lietuvai“, kuriame sambūrio „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjungos nariai svarstė, kaip M. Valančiaus principus būtų galima pritaikyti sprendžiant socialines ir politines šiuolaikinės Lietuvos problemas. Simpoziume dalyvavo Santa Kančytė, Linas Braukyla, Martynas Darškus ir Paulius Kruopis.

Savaitgalis užbaigtas Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje kun. Arūno Simonavičiaus aukotomis tradicinėmis lotyniškomis šv. Mišiomis – tokiomis, kokios buvo aukojamos nuo pirmųjų krikščionybės amžių, ir kokias aukodavo ir pats vysk. M. Valančius.

2015 metais minimos 140-osios vysk. M. Valančiaus mirties metinės.

Propatria.lt informacija

© 2015 „XXI amžius“