Ekskursijos įspūdžių kraitelė...

Nužudyto iškilaus vyskupo, Lietuvos patrioto ir dvasinės stiprybės simbolio Vincento Borisevičiaus žvilgsnis...

Stabtelėjimas prie koplyčios-kolumbariumo

Tuskulėnų rimties parko edukacinėje klasėje mokiniai atlieka praktinę užduotį

Baigiantis mokslo metams, Kauno Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos 3 ir 4 klasių pradinukams surengėme gyvąją patriotinio ugdymo pamoką – išvyką į Vilnių. Lankėmės Tuskulėnų rimties parke, Signatarų namuose ir Prezidentūroje. Mokinius lydėjo pradinukų mokytojos – Jūratė Valatavičienė, Alma Murzienė bei Violeta Mickevičienė, nuolat besirūpinančios ne tik dalykinių žinių sklaida, bet ir mokinių dvasiniu augimu, sėjant jų jaunose širdelėse meilės sėklą savo namams, savo aplinkai, gyvajai savo Tėvynės istorijai.

Tuskulėnai – gyvo sovietinių okupantų žiaurumo liudijimo vieta. Šioje teritorijoje buvo užkasami 1944–1947 metais čekistinių budelių nužudyti žmonės. Jau atkurtos nepriklausomos Lietuvos archeologai, tyrinėję Tuskulėnų dvaro teritoriją, rado 45 duobes su 724 nužudytų žmonių palaikais. Nustatyta, kad tarp nužudytųjų buvo 249 partizaninio karo ir neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, 1941 metų Birželio sukilėliai. Nužudytų žmonių daugumą – 559 sudarė lietuviai. Čia rasti nužudytų iškiliųjų mūsų tautos dvasininkų – vyskupo Vincento Borisevičiaus ir kun. Prano Gustaičio, – keturių Marijampolės gimnazistų – antisovietinio būrelio narių Jurgio Bekampio, Alfonso Žukausko, Algimanto Gustaičio ir Vinco Barono – bei Žemaičių legiono vado partizano Jono Semaškos-Liepos bei kitų Lietuvos patriotų palaikai. Tūkstančiai Lietuvos patriotų už antisovietinę veiklą buvo kankinami, pasmerkiami kalėti Sovietų Sąjungos atšiauraus klimato koncentracijos stovyklose, buvo verčiami tik už duonos riekutę iki visiško išsekimo ir mirties dirbti vergiškus darbus, kęsti pažeminimą bei smurtą. Surinkti statistiniai duomenys rodo, kad iki 1956 metų sovietiniuose lageriuose, kalėjimuose buvo kalinta, kankinta ir nužudyta apie 90 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Sovietinis okupantas turėjo tikslą fiziškai sunaikinti mūsų tautą. Tai rodo vykę Stalino organizuoti kasmetiniai trėmimai, rusų kolonistų atsikraustymas į ištremtųjų vietą, vadinamos „tautų draugystės“ priedanga vykdoma atvira asimiliacija.

Tuskulėnuose mus sutiko vyresnioji edukologė Aistė Bajoriūnaitė. Ji, naudodama vaizdines priemones, mokinius supažindino su Tuskulėnų istorija. Dvaro teritorija nuo XVI amžiaus žinoma kaip karališko dvaro žemė, aptarnavusi Vilniaus pilį. Pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą 1825 metais pastatyti dvaro rūmai ilgoką laiką buvo Vilniaus kultūros židinys. Sovietiniais metais, valdžia, slėpdama savo žvėriškus nusikaltimus, ypač akylai saugojo šią teritoriją nuo pašaliečių akių. Pasakojama, vidaus patvoriais nuolat vaikščiodavęs apsiginklavęs šautuvu sargas, buvo bijoma net kokio nors gyvūnėlio žingsnių... Dvaro rūmuose kurį laiką vasarodavęs NKVD vadas Juozas Bartašiūnas, žinomas kaip Josifas Bartašiūnas, uoliai prisidėjęs prie mūsų tautos naikinimo proceso. Žmonės šią mirties teritoriją vadinę „Bartašiūno vila“... 2002 metais Lietuvos Vyriausybės nutarimu čia įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas. Mokiniams buvo pateiktos edukacinės užduotys, kurias dauguma mokinių sėkmingai išsprendė. Paskui apsilankėme įrengtame muziejuje ir koplyčioje-kolumbariume. Išorinė dalis turi pilkapio formą. Ji pastatyta pagal architektų Vytauto Čekanausko ir Algirdo Umbraso projektą  ir atidaryta 2004 metų Vėlinių dieną. Jos vidų juosia įrengtų kriptų galerija. Ten sudėti nužudytų žmonių palaikų karsteliai.

Paskui pasukome į Signatarų namus, kuriuose 1918 m. vasario 16 d. pasirašytas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktas. Jo reikėjo laukti net 123 metus, kada po trečiojo Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo 1795 metais Lietuvą prarijo Rusijos imperijos nasrai. Iš žemėlapio buvo išbrauktas Lietuvos vardas, tačiau jos gyvybingosios dvasios okupantai neįstengė numarinti. Ji gyvavo pasiaukojusių knygnešių dalinamose knygelėse, slaptose mokyklose, paprastuose kaimo sodžiuose, išlaikiusiuose gimtąją kalbą, kovose dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose, dėl lietuvių kalbos bei rašto teisių, „Varpo“ dūžių šauksme: „Kelkite, kelkite...“

Signatarų namuose mokinius lydėjusios gidės supažindino su pastato paskirtimi ir jame esančia ekspozicija, su istorinį Aktą pasirašiusių žmonių gyvenimu, veikla, dailininko Rimgaudo Žebenkos nutapytais jų portretais. Mokiniams į akis krito rodomi dr. Jono Basanavičiaus relikviniai daiktai – skrybėlė, lazda, kelioninės skrynios, jo įsigytas pirmasis pasaulyje garso įrašymo prietaisas – Tomo Edisono fonografas – bei skulptūrėlės, paveikslai, JAV lietuvių angliakasių dovanotas suvenyras... Ir štai Lietuvos Respublikos Prezidentūra. Pasipuošėme savo batus melsvomis šlepetėmis ir po kruopštaus patikrinimo įžengėme į ilgą, jaukia šviesa nušviestą vidaus koridorių. Mokinukai vis klausinėjo, ar mes pamatysime Prezidentę. Tačiau šį kartą prezidentę Dalią Grybauskaitę pamatėme tik nuotraukoje. Su ja pačia gal pabendrausime kitą kartą... Šį kartą bendravome su mus pasitikusiu simpatišku gidu.

Lietuvos Prezidento instituciją įkūrė Valstybės Taryba 1919 metais ir balandžio 4 dieną išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos Prezidentu. 1920 metų birželį paskelbtoje Laikinoje Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos Prezidentą renka Seimas (dabar Prezidentą renka visi Lietuvos piliečiai). Pirmuoju konstituciniu Prezidentu buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis, Valstybės vadovu išbuvęs iki 1926 metų birželio. Trečiasis Seimas 1926 metų birželio 7 dieną Prezidentu išrinko Kazį Grinių, kuris gruodžio 17 dieną buvo priverstas atsistatydinti. Gruodžio 19 dieną Prezidentu antrą kartą išrenkamas Antanas Smetona.

Ketvirtuoju konstituciniu Lietuvos Prezidentu Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. kovo 12 dienos Deklaracija pripažino su okupacija kovojusios Lietuvos vadovą Joną Žemaitį-Vytautą. Prezidentūros posėdžių salėje kabo Lietuvos Prezidentų portretai, tačiau savo gyvybę paaukojusio Lietuvos labui Prezidento Jono Žemaičio portreto nėra. „Kodėl?“ – klausiame mus lydinčio gido. Šis atsakė, kad čia – tik išrinkti Lietuvos prezidentai... Tarsi pamirštama, kad J. Žemaitis irgi buvo išrinktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kaip su sovietiniu okupantu kovojančios Lietuvos vadovas. Tai pripažino Seimas ir įstatymu įtvirtino 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją. Tikime, kad J. Žemaičio-Vytauto portretas taip pat prasmingai papuoš Prezidentūros salę.

Žiūrėdami Prezidentūroje dailininko Jono Mackevičiaus sukurtus išraiškingus ir įtaigius paveikslus „Vytautas Didysis prie Juodųjų jūrų“ ir „Lucko suvažiavimas“, mokiniai tarsi pakartojo kai kurias pradines Lietuvos istorijos žinias, gautas mokyklos klasėje. Dabar bus įsimintinesnis ir Vytautas Didysis bei jo nuveikti darbai stiprinant Lietuvos valstybę.

Greitai baigėsi diena. Į namus mokiniai grįžo su didelių įspūdžių kraitele, kurią žadėjo išdalinti ir savo tėveliams, kad su jais dar kartą drauge pasklaidytų Lietuvos istorijos puslapius. Linkime, kad šie puslapiai būtų visada gyvybingi, šviesūs.

Zigmas Tamakauskas,
Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas

© 2015 „XXI amžius“