Ėjimas yra tikėjimas

Sutvirtinimo sakramentą besirengiančio priimti
jaunimo piligriminis žygis Jonava–Šiluva

Pakeliui į Šiluvą

Gegužės 21–24 dieną vyko Jonavos Šv. Jokūbo parapijos šeštus metus organizuojamas piligriminis žygis į Šiluvą. Kaip ir kiekvienais metais Sutvirtinimo sakramentą besirengiantys priimti jaunuoliai kartu su juos lydinčiais savanoriais išsiruošė į keturių dienų ėjimo, bendrystės ir maldos vienybės žygį.

Gegužės 21-sios rytą susirinkęs Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriuje jaunimas draugiškai šnekučiavosi, apžiūrinėjo kuprines, pilnas energijos su nekantrumu laukė žygio pradžios ir, kaip įprasta, dar iki galo nesuprato, į kokią kelionę leidžiasi. Kartu išsiruošė ir klebonas kun. Audrius Mikitiukas bei buvęs parapijos vikaras kun. Žilvinas Zinkevičius, tiesa, galėjęs piligrimus lydėti tik pirmąją dieną. Trumpai pristatytos pagrindinės taisyklės, bendra malda, ir klebonas suteikė palaiminimą piligrimams.

Pamatyti, išgirsti, palyginti, dalintis įspūdžais

Prie Šv. Jurgio bažnyčios

Vieną gražų pavasario rytą Kėdainių mokyklos-darželio „Obelėlė“ antrokai su savo mokytoja Asta Jasiūniene, socialine pedagoge Lina Mindauliūte ir šių eilučių autore išsiruošė į išvyką po miestą, kad geriau susipažintų su Kėdainių miesto bažnyčiomis.

Pirmiausia apsilankyta Kėdainių Viešpaties Atsimainymo cerkvėje, kurioje buvo švenčiama Šventųjų Velykų savaitė. Cerkvės duris atvėrė klebono tėvo Nikolajaus Murašovo dukra Ksenija Murašova. Ji nuoširdžiai papasakojo šios cerkvės istoriją, apžvelgė tradiciją, parodė išlikusią ant vidinės cerkvės sienos seniausią autentišką tapytą freską, paaiškino cerkvės vidaus spalvinės gamos prasmę. Ksenija atskleidė savo tėvo pasišventimo bei įdomią tėvų meilės istoriją. Antrokai galėjo apžiūrėti cerkvės vidų, palyginti, kuo jis panašus ir kuo skiriasi nuo katalikų bažnyčios. Jie klausinėjo, o Ksenija mielai jiems atsakinėjo, net leido į rankas paimti, palaikyti ir pavartyti Šventąjį Raštą. Vaikų rankos vos išlaikė sunkiais viršeliais, įdomiai apipavidalintą šventąją knygą. Smalsučiai, matydami degančias žvakeles, ir patys panoro jas uždegti. Tada Ksenija išdalino visiems po žvakelę ir jie galėjo jas uždegti. Sustoję bendrai nuotraukai ir padėkoję Ksenijai, vėl drauge keliavo toliau.

Ekskursijos įspūdžių kraitelė...

Nužudyto iškilaus vyskupo, Lietuvos patrioto ir dvasinės stiprybės simbolio Vincento Borisevičiaus žvilgsnis...

Baigiantis mokslo metams, Kauno Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos 3 ir 4 klasių pradinukams surengėme gyvąją patriotinio ugdymo pamoką – išvyką į Vilnių. Lankėmės Tuskulėnų rimties parke, Signatarų namuose ir Prezidentūroje. Mokinius lydėjo pradinukų mokytojos – Jūratė Valatavičienė, Alma Murzienė bei Violeta Mickevičienė, nuolat besirūpinančios ne tik dalykinių žinių sklaida, bet ir mokinių dvasiniu augimu, sėjant jų jaunose širdelėse meilės sėklą savo namams, savo aplinkai, gyvajai savo Tėvynės istorijai.

Tuskulėnai – gyvo sovietinių okupantų žiaurumo liudijimo vieta. Šioje teritorijoje buvo užkasami 1944–1947 metais čekistinių budelių nužudyti žmonės. Jau atkurtos nepriklausomos Lietuvos archeologai, tyrinėję Tuskulėnų dvaro teritoriją, rado 45 duobes su 724 nužudytų žmonių palaikais. Nustatyta, kad tarp nužudytųjų buvo 249 partizaninio karo ir neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, 1941 metų Birželio sukilėliai. Nužudytų žmonių daugumą – 559 sudarė lietuviai. Čia rasti nužudytų iškiliųjų mūsų tautos dvasininkų – vyskupo Vincento Borisevičiaus ir kun. Prano Gustaičio, – keturių Marijampolės gimnazistų – antisovietinio būrelio narių Jurgio Bekampio, Alfonso Žukausko, Algimanto Gustaičio ir Vinco Barono – bei Žemaičių legiono vado partizano Jono Semaškos-Liepos bei kitų Lietuvos patriotų palaikai. Tūkstančiai Lietuvos patriotų už antisovietinę veiklą buvo kankinami, pasmerkiami kalėti Sovietų Sąjungos atšiauraus klimato koncentracijos stovyklose, buvo verčiami tik už duonos riekutę iki visiško išsekimo ir mirties dirbti vergiškus darbus, kęsti pažeminimą bei smurtą. Surinkti statistiniai duomenys rodo, kad iki 1956 metų sovietiniuose lageriuose, kalėjimuose buvo kalinta, kankinta ir nužudyta apie 90 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Sovietinis okupantas turėjo tikslą fiziškai sunaikinti mūsų tautą. Tai rodo vykę Stalino organizuoti kasmetiniai trėmimai, rusų kolonistų atsikraustymas į ištremtųjų vietą, vadinamos „tautų draugystės“ priedanga vykdoma atvira asimiliacija.