Kryžių kalnas – Tytuvėnai

Liepos 27 dieną Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis vyko į Kryžių kalną ir sutiko žygiui į Porciunkulės atlaidus pasiruošusius jaunuolius.

Pasibaigus pasiruošimo atgailos žygiui rekolekcijoms, kartu su broliais pranciškonais keliaujantys jaunuoliai atėjo į Kryžių kalną šv. Mišių aukai. Liturgijai vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Šv. Mišios aukotos rekonstruotoje Šv. Jono Pauliaus II koplyčioje.

Pranciškoniškas atgailos žygis iš Kryžių kalno į Tytuvėnuose vyksiančius Porciunkulės atlaidus organizuojamas pirmą kartą. Jam ryžosi per 50 jaunų žmonių iš įvairių Lietuvos miestų. Žygeiviai nesineša maisto, pinigų, iš anksto nesirūpina nakvyne, patikėdami save Dievo meilei ir žmonių širdžių atvirumui. Tokiam žygiui reikia pasiruošti. Rekolekcijos vyko Kryžių kalne liepos 25–27 dienomis. Apie žygį, laukiančius iššūkius ir prasmę pasakoja Virginija Mickutė OFS.

Pranciškoniškų atgailos žygių, kurie prasidėjo sulig Lietuvos Nepriklausomybės atgavimu, pradininkai buvo mažesnieji broliai pranciškonai. Labai greitai prie jų prisijungė jaunimas, o pamažu susikūrusios pranciškoniškojo jaunimo struktūros ilgainiui perėmė ir žygių organizavimą.

Šie atgailos žygiai visuomet buvo atviri visiems, kurie trokšta išgyventi tikėjimo ir pasitikėjimo Dievo meile mokyklą ir nešti Evangelijos žinią Lietuvai. Todėl net jei šis žygis pranciškoniškas, jame dalyvauja tikrai ne vien pranciškoniškasis jaunimas. Žygio dalyviai labai įvairūs, jaunų žmonių tikėjimo patirtys labai skirtingos, tačiau jaunimas visada atviras, ieškantis, keliantis sau maksimalius tikslus ir nebijantis drąsiai svajoti… Būtent toks atvirumas yra esminis, ieškant Dievo valios savo gyvenime. Iš atgailos žygio visada grįžtame kitokie. Nebijau sakyti, kad tai yra gyvenimą keičianti, jį formuojanti patirtis. Turime pavyzdžių, kaip jauni žmonės šiuose žygiuose atpažino savo pašaukimą pašvęstajam gyvenimui.

Šiais Pašvęstojo gyvenimo metais mūsų žygis iš Kryžių kalno į Tytuvėnus sujungs ne tik Kryžių kalno ir Porciunkulės atlaidus, bet ir Kryžių kalno mažesniųjų brolių vienuolyną ir buvusį Tytuvėnų bernardinų vienuolyną, pakeliui aplankysime brolių benediktinų vienuolyną Palendriuose ir melsimės už pašaukimus į pašvęstąjį gyvenimą.

Šis atgailos žygis iš tiesų yra kitoks. Piligrimai nesineša maisto, pinigų, iš anksto nesirūpina nakvyne. Visa tai priklauso nuo Dievo meilės ir nuo žmonių, kurie tai meilei atveria savo širdis. Patiriame didelių malonių, įžengdami į konkrečius žmonių gyvenimus, surinkdami jų maldos intencijas, dalydamiesi tikėjimu ir išgirsdami nuostabių tikėjimo liudijimų, prašydami nakvynės, duonos ir vandens… Žygyje nuolat meldžiamės savo intencijomis, už sutiktus žmones, už Lietuvą. Laiminame miestelius, per kuriuos einame, ir žmones, kuriuos sutinkame. Šis žygis turi ir evangelizacinę misiją – visuose miesteliuose, kuriuose sustojame, vyksta šv. Mišios ir maldos vakarai, kurių metu giedamos šlovinimo giesmės, sakomi mokymai ir liudijimai, jaunimas rodo evangelizacines dramas, broliai meldžiasi užtarimo malda už žmonių poreikius. Maldos intencijų visada labai daug, visada yra už ką daryti atgailą. Mūsų, pranciškonų, pašaukimas yra būti atgailos broliais ir seserimis. Kasdien labai konkrečiai ir praktiškai atsiversti, visu savo gyvenimu atsigręžti į Kristų.

Prieš žygį piligrimams yra reikalingos rekolekcijos, tam tikras pasiruošimo laikas ne vien tam, kad jau iš anksto melstumės už būsimas misijas, bet ir kad susipažintume, susidraugautume, sužinotume apie žygio specifiką. Šiemet į žygį jau užsiregistravo daugiau kaip 50 jaunų žmonių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Kretingos, Skuodo, Palangos, Rietavo, Vėžaičių, Jonavos, Mažeikių ir kitų Lietuvos miestų. Kartu su Lietuvos jaunimu keliaus ir viena viešnia iš Nyderlandų.

Šiemet jaunimą žygyje lydės Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo nacionalinis dvasinis asistentas br. Antanas Blužas OFM, broliai Carlo Bertagnin OFM ir Paulius Vaineikis OFM. Pirmadienį prie žygeivių vienai dienai turėtų prisijungti visi Kretingos vienuolyno bendruomenės broliai.

Natūralūs žygyje kylantys iššūkiai yra fizinis nuovargis ir skausmas, troškulys ir pūslės… Bet turbūt kur kas daugiau jėgų kainuoja išmokti paklusti žygio vadovams, atsisakyti savo nuosavo teisumo, kad, ištuštinęs savo širdį, galėtum į ją priimti Jėzų. Tai ir yra pats brangiausias susitikimas, kurio jaunimas niekada nepamirš. Žygio tikslas nėra tiesiog eiti. Tikslas – eiti pas Jėzų. Kiek bebūtų nueita ta linkme, reikia kasdien dėti dar ir dar vieną žingsnį.

Keliaujame į Porciunkulės atlaidus. Porciunkulė (arba „dalelytė“, išvertus iš italų kalbos) – Italijos mieste Asyžiuje esanti mažytė Švč. Angelų Marijos bažnytėlė, kurią savo rankomis atstatė šv. Pranciškus. Čia jis išgirdo Evangeliją ir suprato savo pašaukimą, priėmė savo pirmuosius brolius ir naujo gyvenimo trokštančią Klarą, iš čia jis brolius po du išsiuntė misijoms, iš čia jis ir pats iškeliavo į Dangiškojo Tėvo namus. Taip nedidelė Asyžiaus pakelėje stovėjusi koplyčia tapo pranciškonų širdimi, kuriai šv. Pranciškus iš popiežiaus Honorijaus III išprašė visuotinių atlaidų malonę, švenčiamą kasmet rugpjūčio 2 dieną. Porciunkulė mus, pranciškoniškąją šeimą, visada kviečia į susitaikinimą su savimi, su kitais, su kūrinija ir su Dievu.

*

Rugpjūčio 2 dieną jaunimas iš visos Lietuvos kartu su pranciškoniškuoju jaunimu atžygiavęs iš Kryžių kalno į Tytuvėnus, šventė Porciunkulės, Marijos, Angelų Karalienės, atlaidus Tytuvėnų bažnyčioje, kuri iki 1863 metų priklausė broliams pranciškonams.

Brolių pranciškonų Antano Blužo, Pauliaus Vaineikio ir Karlo Bertagnin lydimi žygio dalyviai pakeliui aplankė Ginkūnus, Aukštelkę, Kurtuvėnus, Šaukėnus, Laikšes, Palendrius, Kelmę, Liolius, Lyduvėnus ir Šiluvą. Dienomis jaunimas lankė žmones rinkdamas maldos intencijas ir maistą, o vakarais kvietė gyventojus į šv. Mišias, adoraciją ir užtarimo maldą.

Žygio dalyviai negalėjo atsistebėti ir nuolat dėkojo Dievui už Lietuvos žmonių širdžių dosnumą. Nors pasitaikydavo visokių iššūkių, nebuvo dienos, kad žygeiviai liktų alkani ar be pastogės nakvynei. Žmonės su meile ir pasitikėjimu atverdavo savo namų duris, padėdavo ant stalo viską, ką turėdavo geriausio, nebijodavo atverti širdis, pasidalinti savo skausmais, išgyvenimais, likimais. Nors daugelyje miestelių yra skaudi alkoholizmo problema, teko įsitikinti, jog blogis ir uždarumas neturi paskutinio žodžio.

Sustoję Palendriuose piligrimai susipažino su broliais benediktinais ir per Švč. Sakramento adoraciją meldėsi už pašaukimus į pašvęstąjį gyvenimą. Nuėję į Šiluvą žygeiviai dalyvavo išgydymo pamaldose, kuriose įvyko daug Dievo stebuklų, žmonės liudijo apie pasitraukusius negalavimus, kankinusius juos daug metų. Net 16 piligrimų nakvoti Šiluvoje priėmusi Viktorija liudijo, kad ją pačią prieš 16 metų Viešpats išgydė nuo skrandžio vėžio, nors gydytojai buvo jai davę geriausiu atveju metus, o vieninteliai jos vaistai, kuriuos naudojo, buvo šv. Mišios, adoracija ir dalyvavimas atlaiduose.

Nuėję į Tytuvėnus piligrimai kvietė žmones į pamaldas ir per naktį adoravo Švč. Sakramentą. Laimėję atlaidus, žygeiviai vėl pasklido po Lietuvą, pasiryžę tęsti atgailos gyvenimą ir apaštalavimą kasdieniame gyvenime.

© 2015 „XXI amžius“