Amžina monsinjoro Alfonso Svarinsko kova

Santa Kančytė

Povilo Šimkavičiaus nuotrauka

Mano seneliai mirė anksti ir neturėjau progos gerai jų pažinti. Pažinti galėjau Aneliutę, jai dabar devyniasdešimt ketveri. Dešimtį metų ji stovyklavo Sibire. Pažinti galėjau Marytę. Jai devyniasdešimt šešeri. Septynerius metus ji nežinojo, ar jos vyras ir dukrelės tėvas yra gyvas ar miręs. Vėliau, patyrusi, jog karo sūkuriuose jis per Vokietijos DP stovyklas atsidūrė Amerikoje, Dievui padedant, išvyko stovyklauti ten. Grįžo su vyru Lietuvon tik pastaraisiais metais. Monsinjoro Alfonso Svarinsko lagerio bičiulis Kazimieras Lukoševičius atsiminimuose rašo, kad Stalinui nudvėsus paleidžiamus politinius kalinius lagerio viršininkas palydėjo žodžiais: „Gana, pasisvečiavote, o dabar važiuokite namo...“ („Kalinio nr. Č-931. Užrašai“. Nemunas, nr. 9, 1991, 24).

Monsinjorą Svarinską pažinau irgi tik jo senatvėje. Tik iš tiesų žodis „senatvė“ netinka nei Aneliutei, nei Marytei, nei mons. Alfonsui. Sensta tik jų kūnas, o jų prote, širdyje ir valioje vis labiau ryškėja jaunatvės dvasia – toji pati, kuri padėjo jiems nepalūžti tremtyje, egzilyje, kalėjimuose. Sendami jie jaunėja, nes toks yra atpildas už ištikimybę tiesai. Tvirtai tikiu, po mirties jie gers vandenį – o mons. Alfonsas tai jau daro – iš Amžinojo Jaunystės Šaltinio. Tad kodėl pradedu nuo kalbėjimo apie senatvę? Todėl, kad mano karta, jaunimas, gyvai turėjo progos sutikti monsinjorą Svarinską jau sename jo kūne. Ir todėl čia slypi pavojus galvoti, jog tarp mūsų ir jo glūdi praraja – kiti laikai, kitokie žmonės, kiti principai, iššūkiai, kad tai, kas tiko ir vedė mons. Svarinską, nebetinka mums. Turime darsyk, šįkart nuoširdžiai, paklausti: kas jūs, monsinjore Svarinskai? Man monsinjoras Svarinskas pirmiausia yra mokytojas, išmokęs trijų pamokų. Pirma – kova nesibaigia. Vladimiro lageriuose miręs kitas lietuvių tautos ganytojas, arkivyks. Mečislovas Reinys, savo kameros draugui šv. arkangelo Mykolo šventės proga kalbėjo: „Kovojančio archistratego dvasia, nugalėjusi apokaliptinį slibiną, turėtų būti gyva ne tik Rytų Bažnyčioje, bet ir pas mus, krikščionis, kurie iš nežinojimo dažnai tarnauja Dievui klaidingu keliu, nuolat kartodami: „taika, taika“, kai tuo tarpu nėra jokios taikos“. Kova, kurią pasirinko mons. Alfonsas, nėra pasibaigusi, nes tai nebuvo tik kova prieš Sovietų Sąjungą ir Lietuvos okupaciją, tai buvo kova prieš kiekvieną Melo imperiją ir prieš patį melo tėvą. Kas šios kovos nemato, jau yra žuvęs.

Antra – pergalė šiame kare ir kiekviename mūšyje turi savo kainą. Kas bijo ją mokėti, nevertas pergalės ir jos nepasieks. Mūsų tėvų ir senelių kartos ją jau mokėjo. Lietuva išpirkta kankinių krauju. Nuo Kražių skerdynių iki kiekvieno kentėjusio kalėjimuose, lageriuose, tremtyje, egzilyje, netekusio darbo, turėjusio apleisti savo namus, Lietuva išpirkta tųjų krauju, kurie nebijojo mokėti kainos. Mons. Alfonsas su šypsena mokėjo baudas už Vėlinių procesijas, sakydamas, kad M. Valančiui dar ne tiek teko; jis priėmė trigubo kalėjimo kainą; galiausiai jau Nepriklausomoje Lietuvoje jis nesvyruodamas mokėjo jam tekusios paniekos kainą, kuomet į jį žvelgta kaip į tą, kuris nesupranta, kad kova jau pasibaigusi. Mūsų karta turi suprasti, jog ir mums teks mokėti kainą; kad nė mes neliksime nekentėję už tiesą; jog nebus pergalės be aukos.

Galiausiai trečia – monsinjoro Svarinsko jėgos šaltinis buvo jo neapsakomas nuolankumas, pasidavimas Kristui. Jis mano kartą turi išmokyti, jog stiprūs yra ne tie, kurie prieš nieką nesiklaupia. Stiprūs yra tie, kurie klaupiasi prieš tikrąjį Karalių. Mons. Svarinsko bute Odminių gatvėje mano akis pirmiausia patraukė ne daugybė jam skirtų austinių juostų, o jo altorėlis. Juk ir sutikus sesę Moniką, giliausią įspūdį paliko ne tai, ką ji iškentėjo dėl Lietuvos, o tai, kad Šventąją Komuniją visuomet priima atsiklaupusi. Mažytė, liesa sesuo klaupiasi prieš savo Karalių. Ir mons. Svarinskas yra pagarbios Dievo baimės pavyzdys.

Būtent pagarbi Dievo baimė ir meilė Jam monsinjorą Svarinską darė tikru geruoju ganytoju. Jis visur ėjo paskui savo avis. Štai todėl Aneliutė, dešimtį metų gyvenusi tremtyje ir kunigą Svarinską sutikusi tik žiloje senatvėje, jau Nepriklausomoje Lietuvoje, sutiko jį kaip savą žmogų, kaip tą, kuris „buvo su mumis“. Toks pats savas monsinjoras Svarinskas turėtų būti ir mano kartai, kad eidami į kovą jaustume jį einant greta, kaip jis ir žadėjo. Kunigas Svarinskas mirė sulaukęs senatvės, bet jis žuvo kovodamas tą kovą, kuri dar nėra pasibaigusi ir nesibaigs iki šio pasaulio galo.

Pro Deo et Patria

Kalba, pasakyta liepos 18-ąją Didžiosios Kovos partizanų apygardos parke
minint pirmąsias mons. A. Svarinsko mirties metines

© 2015 „XXI amžius“