Viltingu solidarumo keliu

Popiežiaus Pranciškaus palinkėjimai jauniesiems kubiečiams

Atvykusį į Kubą Šventąjį Tėvą pasitiko vaikai. Šalia – prezidentas Raulis Kastro

Susitikime su kubiečių studentais Popiežius palaimino jų atneštą krusifiksą

Pranciškus laimina jaunąjį maldininką

Kubiečių vienuolės giedodamos laukia Popiežiaus

Jaunieji Kubos katalikai entuziastingai pasitiko Šventąjį Tėvą

Popiežius Pranciškus suteikia Komuniją jaunai katalikei per Havanoje aukotas šv. Mišias

Gerai žinoma, kad popiežiaus Pranciškaus apaštalinėse užsienio kelionėse vieni iš gyviausių įvykių visada būna jo susitikimai su vietos jaunimu. Dėl Šventojo Tėvo gebėjimo spontaniškai bendrauti su jaunais žmonėmis, nepaisant jo gana solidaus 78 metų amžiaus, tokie susitikimai susilaukia didelio populiarumo ir dėmesingai išklausomos mintys, kadangi esminiai dalykai perteikiami paprastai ir suprantamai, netgi dialogo forma, paliečiančia kiekvieno jaunuolio protą ir širdį. Be to Popiežius dažnai kalba ekspromtu, atsiliepdamas į prieš tai išsakytus liudijimus, nors iš anksto parengtos kalbos tekstas irgi būna išdalijamas susitikimo dalyviams. Kaip tik taip atsitiko ir vizito Kuboje metu, kai rugsėjo 20 dieną sostinės Havanos Felikso Varelos kultūros centre Šventasis Tėvas susitiko su naujus mokslo metus pradėjusiais studentijos atstovais, entuziastingai išreiškusiais savo jaunatvišką džiaugsmą Katalikų Bažnyčios vadovo apsilankymu. Prieš apžvelgiant esminius publikuotos jo kalbos bruožus, norisi priminti, kad minėtas kultūros centras pavadintas XVIII–XIX amžiuje gyvenusio kubiečio kunigo Felikso Varelos (Felix Varela), kuris ne tik laikomas vienu iš Kubos valstybinės nepriklausomybės tėvų, bet ir visoje Lotynų Amerikoje gerbiamas kaip išsivadavimo iš kolonijinės priespaudos skelbėjas, vardu. Dabar vyksta šio tremtyje Niujorke (JAV) gyvenimą ir kunigišką tarnystę baigusio dvasininko, kuris išgarsėjo šventu pamaldumu, kanonizacijos bylos tyrimas, ir visada, prieš popiežiams atvykstant į Kubą (1998 metais joje lankėsi Jonas Paulius II, o 2012 metais Benediktas XVI), reiškiama viltis dėl greitesnio jo iškėlimo į Bažnyčios altoriaus garbę. Popiežius Pranciškus savo kalboje Havanos studentams patvirtino Dievo tarno kunigo Felikso Varelos įžvalgą ir patirtį kaip visiems brangų dvasinį ir moralinį paveldą.

Mindaugas Buika

Didingi idealai ir svajonės

Pokalbio, kuris buvo sutelktas į jaunimui aktualią vilties ir su ja susijusių svajonių bei idealų temą, pradžioje Šventasis Tėvas pastebėjo, kad šiuo atžvilgiu jauni žmonės Kuboje niekuo nesiskiria nuo kitų bendraamžių pasaulyje. „Viltis mums kalba apie troškimų ir siekių, apie gyvenimo išsipildymo ilgesį, norą pasiekti didelius dalykus, kas papildo mūsų širdis ir pakelia dvasią link aukštųjų idealų, tokių kaip tiesa, gėris, grožis, teisingumas ir meilė“, – aiškino popiežius Pranciškus ir pripažino, kad jaunoms sieloms yra iškilę nemaži pavojai, siekiant kuo greitesnės savireguliacijos, laimėjimų pripažinimo, gerovės, kai nelengva atsispirti netikros laimės pažadų vilionėms per savanaudišką malonumą, greitą įgūdžių patenkinimą, saugų „plaukimą pasroviui“. Tai galiausiai širdyje palieka tik liūdesį, kartėlį ir beprasmybę. O juk tikroji viltis yra drąsi, skatina ryžtą, aukojimąsi dėl aukštesnių idealų, kviečia žvelgti toliau už asmeninius patyrimus ir prisitaikėliškumą, kažkokias menkas karjeros darymo kompensacijas, už padlaižiavimą, „nesikišimą“ ir kartu pasmerkimą likti vidutinybe, priverstinai siaurinant savo gyvenimo akiratį. Tik vilties palaikymas gali atverti širdį ir protą didiesiems idealams, kurie gali gyvenimą padaryti tikrai gražų ir vertingą nepaisant visų sunkumų. „Ar jūs esate pasirengę taip veikti ir netgi rizikuoti dėl to, kas yra tikrai kažkas didinga“? – retoriškai klausė Šventasis Tėvas jaunųjų klausytojų. Jis pastebėjo, kad dabar neretai tarp jaunuolių vyrauja asmeniško bejėgiškumo nuostatos, skatinančios pasitenkinti menkais dalykais, netgi prasilenkiančiais su bendražmogiškos etikos principais. Daugelis galėtų pasakyti turį didelį potraukį idealams, jaučią jų paskatą, jų grožį ir jų šviesų spindėjimą savo širdyse, tačiau esą pernelyg silpni ir nepasirengę žengti tuo vilties keliu. Taigi, idealai gražūs, bet jėgų nepakanka, todėl gal geriau būti realistais, imtis to, kas čia pat, ką galima tuoj pat pasiekti, įsigyti ir turėti, kas gal nėra didinga, bet apčiuopiama.

„Aš galiu suprasti šią reakciją, – pripažino popiežius Pranciškus. – Juk yra normalu jausti sunkių ir reiklių dalykų naštą“. Tačiau jis perspėjo, kad toks savęs menkinimas, nusivylimo savimi pagunda, gali savotiškai paralyžiuoti jauno žmogaus intelektą ir valią, sukelti apatiją, sąlygoti perdėtą pesimizmą dėl ateities. Toks nusistatymas galiausiai veda arba į bėgimą nuo tikrovės į tuščias, dirbtines utopijas, kažkokio žemiško rojaus siekį, arba į savanaudišką izoliavimąsi, cinišką negirdėjimą teisingumo, tiesos ir žmogiškumo šauksmo, kuris iškyla aplinkoje ir mumyse pačiuose.

Pagarba kitaip mąstantiems

„Tad ką daryti?“ – užduoda Šventasis Tėvas permanentinį klausimą, kartu pateikdamas tris siūlymus gyvos vilties išlaikymui tiek asmeniniame gyvenime, tiek valstybėje ir pasaulyje. Pirmiausia, reikia žinoti, kad viltis yra atminties ir įžvalgos kupinas kelias, kuriuo einame ne dėl kokio malonumo ar susižavėjimo, bet turėdami aiškų praktinį tikslą, nušviečiantį visą mūsų gyvenimą. Todėl viltis ir turi būti palaikoma atmintimi, žvelgiant į ateities perspektyvas remiantis praeities pamokomis ir šiandienos patirtimi. Kad žinotume, kur norime eiti ir ko siekti, turime suprasti, kas esame, iš kur atėjome, žinoti savo žmogiškojo tapatumo pagrindus bei remtis dvasiniu bei moraliniu paveldu. Reikalinga objektyvi padėties analizė, atvirumas tikrovei, kad ji būtų priimta be baimės, prietarų, išankstinio nusistatymo. „Dalinis arba ideologinis požiūris čia nenaudingas, nes tik iškraipo tikrovę, bandant užduotis pritaikyti kažkokioms iš anksto nustatytoms schemoms, kurios visada galiausiai sukelia nepasitenkinimą ar netgi neviltį“, – aiškino popiežius Pranciškus. Todėl tik atmintimi, tvirtais etiniais bei moraliniais kriterijais besiremianti įžvalga gali padėti suvokti, kas yra gera ir kas bloga. Kitas būdas, anot Šventojo Tėvo, tikrai vilčiai išlaikyti yra ne uždarumas, bet bendruomeniškumas. Jis pateikė afrikiečių patarlę: „Jei nori eiti greitai, eik vienas, o jei nori eiti toli, eik kartu su kitais“. Taigi, kitų atmetant, nusišalinant nuo kitų vargų ir siekių, negalima kurti ateities, nes vilties kelias kviečia ugdyti susitikimo, dialogo kultūrą, nes priešingu atveju lieka konfliktai, bevaisė konfrontacija. Popiežius sakė, kad kuriant tą bendravimo kultūrą gyvybiškai svarbu susipažinti su kitokiais mąstymo būdais ir juos priimti ne kaip pavojų, bet kaip bendrą augimą skatinantį turtą. „Pasauliui reikia šios susitikimo kultūros, jos ypač reikia jauniems žmonėms, kurie nori pažinti ir mylėti vieni kitus, savo šalies atnaujinimo kelyje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas jauniesiems kubiečiams, puikiai žinodamas, jog šiai įvairovei Kuboje kliudo vis dar valdantis vienpusiška ideologija besiremiantis totalitarinis komunistų režimas.

Pagaliau pristatydamas trečiąjį siūlymą Popiežius sakė, kad viltis yra kelias, kuriuo žengiama vystant bendrystę. Solidarumas yra tikroji stiprybės versmė visų kliūčių įveikimui ir be jo neįmanoma kalbėti apie patikimą šalies ateitį. Labui svarbu, kad socialinė draugystė, pavojingas internetinis susvetimėjimas, nesantaika, priešiškumas neatvestų prie katastrofiškų pasekmių – valstybės griūties ar netgi brolžudiško kelio. Todėl visuose svarstymuose bei interesuose turi glūdėti supratimas, kad kiekvienas žmogus gali mąstyti savaip, turėti kitas idėjas, bet būti geras žmogus, su kuriuo galima žengti kartu. Ir čia nepakanka paprastos tolerancijos, bet reikia įveikti bet kokį įtarumą, nepasitikėjimą, gynybinę poziciją ir pereiti prie nuoširdaus bendradarbiavimo, konkrečios tarnystės, veiklos ir pagalbos. „Svajojate, kad galite pakeisti pasaulį, ir šis gražus troškimas reikalauja pagarbos tiems, kurie mąsto kitaip negu mes“, – dar kartą pabrėžė popiežius Pranciškus, ragindamas nebijoti solidarumo, pasitarnavimo, pagalbos rankos ištiesimo bendrame gyvenimo ir istorijos kelyje, nušviestame aukščiausios vilties, kuri yra gimusi iš mūsų tikėjimo į Kristų. Jis pats yra tapęs bendrakeleiviu šiame kelyje, ne tik mus padrąsindamas, bet ir ištikimai lydėdamas, draugiškai ištiesdamas ranką, būdamas mūsų pusėje visuose sunkumuose ir prieštaringumuose. „Tikėjimas Dievo Sūnaus buvimu greta, pasitikėjimas Jo draugyste ir meile dar labiau sustiprina mūsų vilties kupinas svajones“, – baigdamas aiškino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, jog tai dar labiau įgalina suprasti tikrovę, bendradarbiauti su kitais, jiems padėti šiame solidarumo kelyje. Juk jeigu pats Dievas įžengė į istoriją įsikūnydamas Jėzuje, priimdamas žmogišką silpnumą ir nuodėmių naštą, tai tuo labiau nereikia baimintis drąsių svajonių dėl viltingos ateities. „Tegu viltis į Kristų, jūsų Draugą, visada veda jus gyvenimo kelyje“, – linkėjo popiežius Pranciškus, prašydamas jaunus žmones prisiminti jį maldoje.

© 2015 „XXI amžius“