Viltingu solidarumo keliu

Popiežiaus Pranciškaus palinkėjimai jauniesiems kubiečiams

Atvykusį į Kubą Šventąjį Tėvą pasitiko vaikai. Šalia – prezidentas Raulis Kastro

Gerai žinoma, kad popiežiaus Pranciškaus apaštalinėse užsienio kelionėse vieni iš gyviausių įvykių visada būna jo susitikimai su vietos jaunimu. Dėl Šventojo Tėvo gebėjimo spontaniškai bendrauti su jaunais žmonėmis, nepaisant jo gana solidaus 78 metų amžiaus, tokie susitikimai susilaukia didelio populiarumo ir dėmesingai išklausomos mintys, kadangi esminiai dalykai perteikiami paprastai ir suprantamai, netgi dialogo forma, paliečiančia kiekvieno jaunuolio protą ir širdį. Be to Popiežius dažnai kalba ekspromtu, atsiliepdamas į prieš tai išsakytus liudijimus, nors iš anksto parengtos kalbos tekstas irgi būna išdalijamas susitikimo dalyviams. Kaip tik taip atsitiko ir vizito Kuboje metu, kai rugsėjo 20 dieną sostinės Havanos Felikso Varelos kultūros centre Šventasis Tėvas susitiko su naujus mokslo metus pradėjusiais studentijos atstovais, entuziastingai išreiškusiais savo jaunatvišką džiaugsmą Katalikų Bažnyčios vadovo apsilankymu. Prieš apžvelgiant esminius publikuotos jo kalbos bruožus, norisi priminti, kad minėtas kultūros centras pavadintas XVIII–XIX amžiuje gyvenusio kubiečio kunigo Felikso Varelos (Felix Varela), kuris ne tik laikomas vienu iš Kubos valstybinės nepriklausomybės tėvų, bet ir visoje Lotynų Amerikoje gerbiamas kaip išsivadavimo iš kolonijinės priespaudos skelbėjas, vardu. Dabar vyksta šio tremtyje Niujorke (JAV) gyvenimą ir kunigišką tarnystę baigusio dvasininko, kuris išgarsėjo šventu pamaldumu, kanonizacijos bylos tyrimas, ir visada, prieš popiežiams atvykstant į Kubą (1998 metais joje lankėsi Jonas Paulius II, o 2012 metais Benediktas XVI), reiškiama viltis dėl greitesnio jo iškėlimo į Bažnyčios altoriaus garbę. Popiežius Pranciškus savo kalboje Havanos studentams patvirtino Dievo tarno kunigo Felikso Varelos įžvalgą ir patirtį kaip visiems brangų dvasinį ir moralinį paveldą.

Mokykloje nėra nė vieno mokinio, vartojančio svaigalus, rūkančio

Naisių mokyklos direktorius Vytautas Šimkus

Kiekviena mokykla tikriausiai turi problemų su mokiniais, kurie linkę į žalingą elgesį, pradeda vartoti svaigalus. Šių metų mažosios kultūros sostinės – Naisių (Šiaulių r.) – mokyklos direktorius Vytautas ŠIMKUS gali pasidžiaugti ir didžiuotis, kad jo vadovaujamoje mokykloje nėra nė vieno mokinio, vartojančio svaigalus, rūkančio. Direktorių kalbina Živilė VYŠTARTAITĖ.

Naisiai – mažoji šių metų Lietuvos kultūros sostinė. Ką šis mažas miestelis gali duoti ir duoda jaunam žmogui?

Įdomus yra gyvenimas Naisiuose, nesvarbu, kokio amžiaus esi. Mokiniai lankosi „Naisių vasaros“ spektakliuose, koncertuose, renginiuose, dalyvauja archeologiniuose kasinėjimuose. Turi galimybę mokytis groti gitara, lankyti žirgyną, užsiiminėti atletine gimnastika. Mokykloje nėra nė vieno mokinio, vartojančio svaigalus, rūkančio. Vasarą vykstantys „Naisių vasaros“ festivaliai ugdo jauno žmogaus pilietiškumą, patriotiškumą. Mokiniai tyrinėja paukščius, mokykloje veikia ornitologų būrelis. Manau, kad kuo daugiau užimtas žmogus, tuo jis turi mažiau galimybių pasukti klystkeliais. Kultūriniai renginiai, kurie vyksta Naisiuose, tikrai yra naudingi auklėjant jaunąją kartą, jos dvasiniam tobulėjimui. Manau, kad mokiniai per mažosios kultūros sostinės renginius gavo geras ugdymo pamokas, susipažino su pasaulio kultūromis, patobulino lietuviškų papročių, tradicinių amatų įgūdžius.

Netradicinė naujų mokslo metų pradžia

Prie Rumbonių piliakalnio džiaugėsi visi kelionės dalyviai

Rugsėjo viduryje viešosios įstaigos „Dienos namai“ tęstinė neformalaus krikščioniško ugdymo programa „Dorybių mokyklėlė“ dešimtuosius mokslo metus pradėjo netradiciškai – moksleiviai buvo pakviesti aplankyti Alytaus seniūnijoje esančius krašto kultūros paveldo ir kitus objektus, susitikti su ten gyvenančiais bei dirbančiais žmonėmis.

Dvasingumo pasisemti į Rumbonis išvyko per dvidešimt Vaikų globos namų auklėtinių, būsimų ugdymo programos lankytojų, lydimų rūpestingų pedagogių: direktoriaus pavaduotojos Jūratės Žvaliauskienės, bibliotekos vedėjos Linos Klebauskienės, socialinės darbuotojos Neringos Bartulevičienės. Kelionės planą pasiūlė bei įkūnyti padėjo Turizmo informacinio centro gidė istorikė Birutė Malaškevičiūtė.

Rugsėjį sugrįžusia vasaros šiluma, užkopę į 30 m aukštį siekiantį bei antrą tūkstantmetį skaičiuojantį Rumbonių (dar vadinamą Mikutiškių) piliakalnį, džiaugėsi ne tik jauni, bet ir vyresnieji kelionės dalyviai. Pasak gidės Birutės, senovės legenda porina, kad ant piliakalnio stovėjusios pilies rūsiuose ėjo paslaptingi požeminiai urvai net po Nemunu. Jie vingiavo keletą kilometrų ir jungėsi su Punios pilimi. Istorikės teigimu, Punios pilies kryžiuočiai nebūtų įveikę, jei nebūtų suradę išdaviko dėka šių požeminių kelių, kuriais Margirio karžygiai atsigabendavo sau maisto ir ginklų iš Rumbonių pilies. Sužavėti nuostabaus nuo piliakalnio atsiveriančio Dzūkijos pievų, laukų, miškų, nedidelių, retai išsibarsčiusių sodybų reginio, netrukus pasukome link Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčios, aplankėme ir šalia esančias kapines.