Žmogaus dvasia – neįveikiama

Šaulių ir skautų Vėlinių žygis laisvės kovotojų takais

Šarūnė Baronaitė

Iš kairės: šaulės Liveta, Karolina, skautas Justas ir žvakeles pašventinęs kun. Antanas Černa

Žvakės liepsna yra pagrindinis Vėlinių dienos simbolis. Ugnis ne tik pritraukia mirusiųjų vėles, bet yra raktas į gyvųjų ir mirusiųjų susitaikymą. Pirmosiomis lapkričio dienomis žvakių liepsnelės apšviečia net ir mažiausias kapinaites, tačiau yra vienišų ir užmirštų laisvės kovotojų kapų, kurie net ir mirusiųjų pagerbimo dieną lieka tamsūs.

Lietuvos skautų sąjungos Akademinio skautų sąjūdžio kunigaikščio Algimanto skilties skautų ir Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo 10-osios kuopos šaulių atstovų iniciatyva Širvintose jau tradicija tapo Vėlinių žygis, kurio metu yra lankomi Širvintų rajone esantys partizanų žūties vietas žymintys paminklai. Būdami ištikimi duotam skautų įžodžiui tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui, pastatydami žvakę prie pamiršto paminklo, skautai ir šauliai pagerbia kovotojus už Lietuvos laisvę.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Laisvės gynėjų takais

Žygio dalyviai Rupeikių kaime, prie kryžiaus, pastatyto raudonarmiečių nužudytiems Sedos gyventojams

Spalio 11 dieną Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyrius drauge su Švietimo skyriumi, Lietuvos šaulių sąjungos Mažeikių kuopa ir Lietuvos politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriumi surengė pažintinę ekskursiją po Mažeikių rajoną. Dalyvavo istorijos olimpiadų, konkursų laimėtojai, kraštotyros darbų autoriai ir jų mokytojai iš dvylikos rajono mokyklų. Organizatoriams talkino Užlieknės ir Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio mokyklų istorijos mokytojos Birutė Ovčinikova ir Jurgita Jonušienė.

Atvykę į Krakius, ekskursijos dalyviai toliau pusantro kilometro ėjo pėsčiomis iki šaulių atstatyto partizanų bunkerio Milių kaimo miške. Čia juos pasitiko šauliai ir jaunieji šauliukai iš Mažeikių, Tirkšlių ir Viekšnių mokyklų. Moksleiviai aplankė bunkerį. Jiems buvo papasakota apie 1948 04 07 kautynėse žuvusius du partizanus. Vaikai galėjo apžiūrėti šaulių ginklus, išsamiau susipažinti su Lietuvos šaulių sąjungos sukarintos visuomeninės organizacijos veikla.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Vengrijos revoliucija – Lietuvos jaunimo širdyse ir veiksmuose

Zigmas Tamakauskas

Interviu su Zigmu TAMAKAUSKU, vienu iš Vilniaus studentų, prieš 60 metų dalyvavusių studentijos tautinio atgimimo sąjūdyje

Prieš 60 metų komunistinėje Vengrijoje įvyko sukilimas prieš tuometinį stalinistinį režimą. Deja, jis greitai buvo brutaliai ir gana žiauriai nuslopintas, pasinaudojus klasta ir apgaule, ir po to sekė teroras prieš vengrų tautą. Tuometinis Lietuvos jaunimas, sužinojęs apie Vengrijoje vykstantį sukilimą, pagarsėjo savo bebaimėmis demonstracijomis prieš tuometinį okupacinį režimą. Kaip prisimenate tų laikų nuotaikas okupuotoje Lietuvoje?

Iš tiesų nuo tų skaudžių įvykių jau praėjo daug laiko – net 60 metų. Abi kovojusios už savo laisvę tautos, nugalėjusios sovietinį imperializmą, jau sutraukė nelaisvės pančius. Tačiau istorinis lietuvių ir vengrų tautų tuomet parodytos vienybės atminimas liko gyvas. Tada aš buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Gyvenome keturiese netoli Vingio parko, vadinamajame Čiurlionio bendrabutyje. Turėjome jaunatviško idealizmo, rūpėjo Lietuvos likimas, stengėmės savo veikla ir įgytomis žiniomis išlaikyti jos gyvybingumą. Šiuos siekius palaikė savo dėstomomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę mūsų dėstytojai Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis ir kiti. Vėliau, prasidėjus partokratiniam siautėjimui, kai kurie iš minėtų dėstytojų buvo kaltinami, kad apie juos sukosi „nacionalistiškai nusiteikę“ studentai...

Jaunojo kataliko kankinystė

Mindaugas Buika

Šv. Chozė Luisas Sančesas del Rijo (1913 – 1928)

Pasipriešinimas didžiąją praėjusio XX amžiaus dalį Meksiką valdžiusiems promarksistiniams masonų režimams ir ypač pirmųjų dešimtmečių pastangoms visiškai išnaikinti katalikų tikėjimą ir Bažnyčią, davė daug šventųjų tikėjimo kankinių. Tarp jų yra ir legendinis Kristerų sukilimo (1926–1929) kovotojas Chozė Luisas Sančesas del Rijo (Jose Luis Sanchezdel Rio), kuris buvo žiauriai nužudytas, nes neatsisakė savo tikėjimo. Popiežius Pranciškus jį paskelbė Bažnyčios šventuoju spalio 16 dieną Romoje vykusiose kanonizacijos iškilmėse.

Kristerų sukilimo aplinkybės

Nuo 1924 metų Meksiką valdęs despotiškas prezidentas Plutarkas Elijas Kalesas (Plutarco Elias Calles) ypač stengėsi įgyvendinti vadinamuosius antiklerikalinius įstatymus, priimtus kartu su 1917 metais paskelbta socialistine šalies konstitucija. Taigi revoliucinė vyriausybė konfiskavo Bažnyčios nuosavybę, įskaitant katalikiškas mokyklas ir ligonines, uždarė vienuolynus, deportavo užsienio misionierius, saviesiems dvasininkams uždraudė viešumoje dėvėti kunigiškus rūbus, net privačiai reikšti politinę nuomonę ir ieškoti teisingumo šalies teismuose. Kai kuriose Meksikos srityse buvo griežtai apribotas dvasininkų skaičius (ne daugiau kaip 1 kunigas 30 tūkstančių tikinčiųjų) ir jiems leista užsiimti sielovada tik tuo atveju, jeigu sukurs šeimą, nors tai visiškai prieštaravo katalikų kunigų celibato įžadui).