Dievui ir Tėvynei paaukotas gyvenimas

Telšių Vincento Borisevičiaus seminarijos prefektas kan. Andriejus Sabaliauskas ir grupė Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos gimnazistų

Lapkričio 14-ąją, vidurdienį, Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos gimnazistai su savo mokytojais rinkosi į Katedrą paminėti Lietuvos valstybės kūrėjo, Vasario 16-osios akto signataro Justino Staugaičio 150-ąsias gimimo metines. Jis 1926 metais popiežiui Pijui XI Apaštališkąja Konstitucija „Lituanorum gente“ įkūrus Telšių vyskupiją, tapo pirmuoju Telšių vyskupu.

Skambant smuiko ir gitaros garsams gimnazistas Jokūbas Juškevičius perskaitė ištrauką iš vysk. J. Staugaičio knygos „Mano atsiminimai“, kur jis pasakojo, kaip, tapęs Telšių vyskupu, pirmą kartą atvyko į Žemaitijos sostinę, kad miestas, įsikūręs ant kalvų, besileidžiančių į Masčio ežerą, jam palikęs labai gerą įspūdį...

Vyskupą, kaip politiką ir Lietuvos valstybės kūrėją, pristatė gimnazistas Vytautas Petrikas, pabrėždamas, kad J. Staugaičio politinę veiklą galima suskirstyti į du laikotarpius – 1917–1926 ir 1926–1943 metų. Pirmuoju laikotarpiu jis buvo aukščiausių valdžios institucijų – Lietuvos Valstybės Tarybos, Steigiamojo ir I–II Seimų – vienas iš vadovų; antruoju, būdamas Telšių vyskupu, gynė Bažnyčios interesus. Kaip politikas J. Staugaitis subrendo Lietuvos Taryboje – dirbdamas joje (nuo 1918 m. vasario 16 d. buvo antrasis vicepirmininkas) įgijo patyrimo vadovauti politikų diskusijoms, pasiekti politinį rezultatą priimant rezoliucijas ar sudarant specialias komisijas. Čia įgijo administravimo (1918 metų pavasarį parengė valsčių sutvarkymo projektą) ir diplomatinio darbo patirties: 1918 m. spalį dalyvavo Lietuvių konferencijoje Šveicarijoje, 1919 metų birželį vyko į Paryžių ir Romą, ieškojo kelių Lietuvos valstybingumo pripažinimui. Steigiamajame Seime jis didelį dėmesį skyrė švietimo, žemės reformos, Konstitucijos bei užsienio politikos klausimams. Bet bene daugiausia dėmesio skyrė Konstitucijai, dirbo ją rengusioje komisijoje, siūlė, kad prezidentą rinktų ne Seimas, o visa tauta, pasisakė už ilgesnę Seimo darbo kadenciją (pagal 1922 metų LR Konstituciją Seimo kadencija – 3 metai), siūlė vertinti atstovų įgytą patirtį ir neišlaidauti dažniems rinkimams. Būdamas vicepirmininkas ir pirmininkas, J. Staugaitis vadovavo daugeliui Seimo posėdžių, dažnai primindavo atstovams procedūrinius dalykus, Seimo statutą. Anot liaudininkų atstovo Zigmo Toliušio, „jis buvo griežčiausias iš visų Seimo pirmininkų ir nešykštėdavo atstovams, kurie savo kalbose nukrypdavo nuo temos, įspėjimų bei pastabų“.

1926 metais tapęs Telšių vyskupu, J. Staugaitis kurijos kancleriu, o nuo 1927 metų Telšių kunigų seminarijos rektoriumi dirbti pasikvietė kun. Vincentą Borisevičių. Jis 1940 metais tapo antruoju Telšių vyskupu. Kaip paminėjo gimnazistės Jacinta Zakarauskaitė ir Ramunė Jurkutė, savo, kaip ganytojo, pareigą gimnazijos globėjas vysk. V. Borisevičius įvykdė labai uoliai, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 metų rudenį, atsisakė palikti Lietuvą, o prieš 70 metų – 1946 m. lapkričio 18 d. – už Dievą, Tiesą ir Tėvynę paaukojo net gyvybę.

Jaunųjų pranešėjų mintis apibendrino ir svarbiausius vyskupų J. Staugaičio ir V. Borisevičiaus gyvenimo momentus, aktualius ir šiandien, savo glaustame pranešime atskleidė Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus seminarijos prefektas kan. Andriejus Sabaliauskas, paminėdamas, kad čia, Katedroje, ilsisi jų žemiškieji palaikai, stovi vyskupų sostas, kad tai buvo įvairiapusiški, kūrybingi, ryžtingi, atsakingi ir nepaprastai darbštūs žmonės, net už savo gyvybę labiau mylėję žmones, Dievą ir Tėvynę, niekada neišdavę savo idealų. Nepaisant to, kad laikas negailestingai tolina mus nuo jų gyventos epochos, jų gyvenimo pavyzdys kaip švyturys šviečia, veda mus ir šiandieną, nes Meilė yra nemirtinga.

Istorikė Janina Bucevičė

© 2016 „XXI amžius“