Dievui ir Tėvynei paaukotas gyvenimas

Telšių Vincento Borisevičiaus seminarijos prefektas kan. Andriejus Sabaliauskas ir grupė Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos gimnazistų

Lapkričio 14-ąją, vidurdienį, Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos gimnazistai su savo mokytojais rinkosi į Katedrą paminėti Lietuvos valstybės kūrėjo, Vasario 16-osios akto signataro Justino Staugaičio 150-ąsias gimimo metines. Jis 1926 metais popiežiui Pijui XI Apaštališkąja Konstitucija „Lituanorum gente“ įkūrus Telšių vyskupiją, tapo pirmuoju Telšių vyskupu.

Skambant smuiko ir gitaros garsams gimnazistas Jokūbas Juškevičius perskaitė ištrauką iš vysk. J. Staugaičio knygos „Mano atsiminimai“, kur jis pasakojo, kaip, tapęs Telšių vyskupu, pirmą kartą atvyko į Žemaitijos sostinę, kad miestas, įsikūręs ant kalvų, besileidžiančių į Masčio ežerą, jam palikęs labai gerą įspūdį...

Vyskupą, kaip politiką ir Lietuvos valstybės kūrėją, pristatė gimnazistas Vytautas Petrikas, pabrėždamas, kad J. Staugaičio politinę veiklą galima suskirstyti į du laikotarpius – 1917–1926 ir 1926–1943 metų. Pirmuoju laikotarpiu jis buvo aukščiausių valdžios institucijų – Lietuvos Valstybės Tarybos, Steigiamojo ir I–II Seimų – vienas iš vadovų; antruoju, būdamas Telšių vyskupu, gynė Bažnyčios interesus. Kaip politikas J. Staugaitis subrendo Lietuvos Taryboje – dirbdamas joje (nuo 1918 m. vasario 16 d. buvo antrasis vicepirmininkas) įgijo patyrimo vadovauti politikų diskusijoms, pasiekti politinį rezultatą priimant rezoliucijas ar sudarant specialias komisijas. Čia įgijo administravimo (1918 metų pavasarį parengė valsčių sutvarkymo projektą) ir diplomatinio darbo patirties: 1918 m. spalį dalyvavo Lietuvių konferencijoje Šveicarijoje, 1919 metų birželį vyko į Paryžių ir Romą, ieškojo kelių Lietuvos valstybingumo pripažinimui. Steigiamajame Seime jis didelį dėmesį skyrė švietimo, žemės reformos, Konstitucijos bei užsienio politikos klausimams. Bet bene daugiausia dėmesio skyrė Konstitucijai, dirbo ją rengusioje komisijoje, siūlė, kad prezidentą rinktų ne Seimas, o visa tauta, pasisakė už ilgesnę Seimo darbo kadenciją (pagal 1922 metų LR Konstituciją Seimo kadencija – 3 metai), siūlė vertinti atstovų įgytą patirtį ir neišlaidauti dažniems rinkimams. Būdamas vicepirmininkas ir pirmininkas, J. Staugaitis vadovavo daugeliui Seimo posėdžių, dažnai primindavo atstovams procedūrinius dalykus, Seimo statutą. Anot liaudininkų atstovo Zigmo Toliušio, „jis buvo griežčiausias iš visų Seimo pirmininkų ir nešykštėdavo atstovams, kurie savo kalbose nukrypdavo nuo temos, įspėjimų bei pastabų“.

Ačiū, kad esu...

Kun. Ernestas Želvys Nemunėlio Radviliškio pagrindinėje mokykloje

Tokius žodžius galime kiekvienas iš mūsų tarti Dievui, mamai ir tėvui. Turime dėkoti ir džiaugtis, kad esame pašaukti gyventi, įpareigoti kurti savo gyvenimą ir juo dalintis su kitais.

Panevėžio vyskupijos Šeimos centras kasmet lapkričio 23-iąją mini Negimusio kūdikio dieną. Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapija, pritardama šiam siūlymui, ir šiais metais ėmėsi organizuoti renginius. Idėjos įgyvendinimu rūpinosi kun. Ernestas Želvys. Lapkritį Bažnyčioje baigėsi Popiežiaus skelbtieji Gailestingumo metai. Kunigas Ernestas susiejo dvi iniciatyvas ir jas sujungdamas sukūrė projektą Biržų dekanato mokyklose ir parapijose. Dvi savaites Kaštonų pagrindinėje mokykloje kabėjo Gailestingumo paveikslas, vyko Gerumo akcija. Mokytojai su mokiniais darė gerumo ir gailestingumo darbus.

Likimai

Visa atnaujinti ir visa ištverti Kristuje  (Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė)

Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė

Šiuo metu Lietuvoje jaunimas gali laisvai priklausyti kokiai nori organizacijai. Ir tarpukaryje daug jaunimo pagal savo norus jungėsi į įvairias organizacijas – ateitininkų, pavasarininkų, maironiečių ar kitas. Priklausyti joms nebuvo nusikaltimas. Bet kai Lietuvą okupavo Sovietų sąjunga, šios organizacijos ne tik buvo uždraustos, bet ir tai, kad kažkada joms priklausei, buvo „tėvynės išdavimas ir antikomunistinė veikla“, už ką galėjai būti nuteistas, o kalėjime, kuris būdavo kur nors Sibiro ar Šiaurės šalčiuose, tekdavo patirti daug kančių ir net mirti. Apie vieną tokią kankinę šiandien pasakojame.

Kun. Nerijus Pipiras,

kun. Andrius Končius

Biografijos eskizai

Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Kėdainių apskrityje, Šėtos parapijoje, Promislavo vienkiemyje, ūkininkų Agotos Ragaišytės ir Antano Dirsės šeimoje. Tėvas nusipirko 30 ha ūkį. Jame dirbo visi šeši vaikai. Adelė buvo jauniausia. Tačiau net tris vaikus šeima leido į mokslus. Pradžioje Adelė mokėsi Šėtos progimnazijoje, vėliau – Kėdainių gimnazijoje. Čia ją mokė žinomas matematikas, Kėdainių gimnazijos direktorius G. Seliava, jau garsėjantis poezija ir apsakymais rašytojas Juozas Paukštelis, mokytojai J. Bliūmas, A. Karazytė, B. Valasčiūtė, K. Vaškevičius ir kiti. 1928 metais ji įstojo į Lietuvos Universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Pasirinko germanistikos studijas. Čia jai dėstė žymūs to meto šviesuoliai: Maironis, Pr. Dovydaitis, P. Penkauskas, vysk. M. Reinys. Dar besimokydama Kėdainių gimnazijoje, A. Dirsytė dalyvavo ateitininkų veikloje. Todėl ir universitete ji aktyviai įsijungė į ką tik sukurtos ateitininkų kuopos „Birutė“ veiklą. Tačiau dėl sunkių gyvenimo sąlygų – staiga mirė tėvas ir pritrūko mokslui reikalingų pinigų – 1932 metais Adelei universitetą teko palikti. Bet ji ir toliau aktyviai dalyvavo krikščioniškų organizacijų – „Carito“, Katalikių moterų draugijos, ateitininkų – veikloje. 1935 metais ji įsidarbino Lietuvių katalikių moterų draugijoje, o nuo 1937 metų pabaigos tapo tos reikalų vedėja. Uoliai vykdydama tas pareigas, ji tapo viena pagrindinių tos sąjungos veikėjų iki 1940 metų, o okupuotoje Lietuvoje buvo sustabdyta šios katalikiškos organizacijos veikla. Nuo 1938 metų pradžios jai atsivėrė platus darbo laukas: ji steigė naujus draugijos skyrius, organizavo kursus moterims, tiems kursams vadovavo, skaitė paskaitas. Vienas iš didžiausių jos darbų – 20 paskaitų kursas Kražių rajone 1938 metais. Adelė rašė straipsnius, kuriuose nagrinėjo moters – motinos – vaidmenį šeimoje, gynė žmogiškojo orumo sampratą, rašė ne tik mokslinius straipsnius, bet ir literatūrinius kūrinius. Skaitė paskaitas, rengė ir aktyviai dalyvavo įvairiuose kursuose bei renginiuose. Galima sakyti, išvažinėjo visą Lietuvą. 1940 metais gavo universiteto baigimo diplomą, įsidarbino vokiečių kalbos mokytoja mergaičių gimnazijoje Vilniuje, o vokiečių okupacijos metais (1941–1944) – antroje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje, kur mokėsi berniukai ir mergaitės. Nuo 1944 metų dirbo Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje ir suaugusiųjų Liaudies universitete.

Vilniuje praktiką atlikęs amerikietis: tai – unikalus miestas Gailestingumo istorijoje

Seminaristas iš Baltimorės arkivyskupijos Džastinas Gogas

Džastinas Gogas (Justin Gough) yra seminaristas iš Baltimorės arkivyskupijos, JAV, besiruošiantis kunigystei Popiežiškojoje Šiaurės Amerikos kolegijoje Romoje. Vasarą jis atliko praktiką Dievo Gailestingumo šventovėje (Dominikonų g. 12) ir Vilniaus piligrimų centre. Kviečiame pažvelgti į Lietuvą ir Vilnių, kaip Gailestingumo miestą, jo žvilgsniu.

Kodėl nusprendėte atlikti praktiką Lietuvoje, Vilniuje?

Būtų teisingiau sakyti, kad Vilnius mane pasirinko. Aš norėjau praleisti bent dalį vasaros Lietuvoje, nes mano šeimos šaknys lietuviškos – mano proseneliai atvyko į Ameriką iš Klaipėdos. Kai susisiekiau su Vilniaus arkivyskupija, nė neįsivaizdavau šio miesto sąsajų su šventąja Faustina ar pirmuoju Gailestingojo Jėzaus paveikslu, visiškai nežinojau, kas iš tikrųjų manęs čia laukia. Man buvo didžiulė staigmena išgirsti visus šiuos dalykus iš Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo, kai jis pakvietė mane atvykti čia padirbėti. Esu labai dėkingas už šią galimybę.

Ateitininkų akademijoje

Šilalės ateitininkai Šiauliuose

Lapkričio 25–27 dienomis Šiauliuose vyko Mažoji akademija, kurios tikslas – suburti ateitininkus iš visos Lietuvos. Šioje akademijoje dalyvavome ir mes, Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio kuopos ateitininkai, vadovaujami globėjos, tikybos mokytojos Daratos Šlušnytės. Nuvykę į Šiaulius pirmiausia apsilankėme „Aušros“ muziejuje, dalyvavome edukacinėje programoje. Sužinojome šiek tiek apie Lietuvos istoriją, galėjome išmėginti savo sugebėjimus puodelių gamyboje iš molio, pabūti archeologais – dėžėje su smėliu surasti kaulų, papuošalų ar įvairių ginklų. Užduotis – nustatyti rastų daiktų amžių – patiko visiems. Sužinoję muziejaus gudrybes, važiavome į jaunimo turizmo centrą ir ten apsigyvenome. Po pirmos pažinties su vadovais ir naujais draugais iškeliavome į pastoracinį centrą vakarieniauti. Atgavę jėgas keliavome į salę. Buvo paskelbtas atidarymas ir iškelta ateitininkų vėliava. Po to visi draugiškai atsisveikinome ir ėjome miegoti.

Proto mūšis „Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis – Dievo gailestingumo liudytojas“

Mons. Vincas Baublys mokiniams pristatė kompoziciją apie Teofilių Matulionį

Lietuvos tikintieji viltingai laukia, kada turės antrą oficialiai Popiežiaus paskelbtą šventąjį. Iki šiol vienintelis Lietuvos šventasis buvo šv. Kazimieras. Turime ir palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Gruodžio 1 dieną kankiniu paskelbtas Kaišiadorių vyskupijos atstovas arkivyskupas Teofilius Matulionis, kuris dėl tikėjimo buvo nuteistas tris kartus ir kalėjo net šešiolika metų. Ypač sunkus buvo trečiasis arkiv. T. Matulionio kalinimas ir bandymas nunuodyti. Bet Dievo apvaizda vedė šį iškilų žmogų per visas kančias, vargus, pažeminimus ir neleido suklupti – išsižadėti Dievo, tapti KGB agentu.

Norėdami labiau pažinti šį iškilų žmogų, Kaišiadorių vyskupijos Alytaus dekanato mokyklų ir gimnazijų mokiniai dalyvavo proto mūšyje „Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis – Dievo gailestingumo liudytojas“, kurį organizavo Alytaus dekanato dekanas, Pivašiūnų parapijos klebonas mons. Vincas Baublys ir Butrimonių gimnazijos tikybos mokytoja Virginija Virmauskienė. Renginys vyko Pivašiūnų piligrimų centre, mons. V. Baublys mokiniams pristatė kompoziciją apie Teofilių Matulionį, papasakojo svarbiausius jo gyvenimo įvykius. Pažiūrėję dokumentinį filmą „Žvilgsnis į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą“, mokiniai atsakinėjo į mokytojos V. Virmauskienės paruoštus klausimus, atliko pateiktas užduotis. Dalyvių darbus vertino Kaišiadorių vyskupijos centro darbuotojos ir mons. V. Baublys. Visos komandos buvo apdovanotos padėkos raštais ir atminimo prizais.

Žmogui reikia ieškoti Dievo

Petras Bielskis

Choreografas Zaza Šalamberidzė, Petras Bielskis, režisierė Jolanta Kazlauskienė

Skaičiau, kad Londone, Kensingtono rūmuose, vyko paskaita apie žvėrišką žmogaus prigimtį. Dabartiniai laikai, nežabotas žiaurumas, moralinis pakrikimas sumenkina temos aštrumą. Na ir kas? Kas čia naujo? Yra šis tas naujo – lektorius apie žvėrišką žmogaus proto prigimtį ir jo niekšingumą ne kas kitas, o Aleksandras Nevzorovas. Jis talkino sovietiniam OMON trypiant mūsų Nepriklausomybę, sukūrė šmeižikiškai nedorą filmą apie lietuvių norą būti laisvais „Mūsiškiai“ („Naši“), aktyviai veikė imperijos pusėje žudant čečėnus...

Sėdėdamas Klaipėdos dramos teatro rūmų salėje ir žiūrėdamas Klaipėdos universiteto absolventų sukurtų mokyklinių teatrų spektaklius prisiminiau straipsnyje keliamą to Londono lektoriaus mintį: „Žmogaus protas primityvus. Jis automatiškai nepadaro mus žmonėmis. Jeigu neišlavinti ir neišmokyti, esame gyvuliai. Net ir išmokslinti mes gyvuliai. Pagrindinis žmogaus dresuotojas – kultūra. Ir vienintelis žmogaus pranašumas tik tai, kad jis tarp savo gentainių gyvulių karalijoje lengviausiai dresuojamas“. Nušluoti Grozną ar Alepą, sušaudyti Maidaną, sutraiškyti šimtus tūkstančių žmonių, matyt, labiau tinka nedresuotiems galvijams. Man atrodo, kad kalbantysis kultūrą suvokia be Dievo, kaip civilizaciją. Kaip ten bebūtų, bet vis tiek kultūrą pamini, įvardina.