Sveikai visuomenei būtinos sveikos šeimos

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas

Vienas globos namuose augęs berniukas, jau tapęs vyru, pasakojo istoriją, kad atmintyje jam vis iškyla vaizdas, kaip viena močiutė, gyvenusi tame pačiame miestelyje, kiekvieną kartą pamačiusi jį netoli savo namų, išnešdavo duonos riekę, storai apteptą uogiene. Globos namuose maisto buvo pakankamai, tačiau giliai atmintyje jam išliko tos duonos su uogiene skonis.

Ši močiutė, kurios vardo nežinome, buvo šviesos žiburys savo aplinkoje. Ar ji padarė ką nors ypatingo, nuveikė didingų darbų? Ne. Tačiau turime gerai įsiklausyti į šiandienos Evangelijos žodžius. Jėzus šiandien kalba mums: Jūs esate pasaulio šviesa. Jūs esate žemės druska. Šviesa ir druska yra mūsų kasdienio gyvenimo objektai. Mes taip prie jų pripratę, kad net nepastebime juos esant. Bet tik įsivaizduokime, kas nutiktų, jei mūsų namuose ilgam neliktų nei šviesos, nei druskos.

Lietuvoje, kuri yra mūsų namai, šiomis dienomis ypač stipriai pajutome, kad yra vietų, kur trūksta šviesos. Kažkas yra mušamas, tačiau niekas to nemato, taigi, visa tai vyksta tamsoje. Kieno pareiga atnešti šviesą į tokias vietas, kur smurtas, skausmas, nepriteklius, meilės stygius? Jėzus sako: „Jūs – pasaulio šviesa“. Argi ne mums tai sako?

Turiu savęs paklausti: ar aš esu šviesos šaltinis savo aplinkoje? Kai Jėzus sako: „Jūs esate pasaulio šviesa“, Jis mūsų negiria, greičiau Jis kviečia, nurodo mūsų pašaukimą. Jėzus yra pasaulio šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų. Jis yra kaip saulė, kuri šviečia visai žemei. Mes negalime nušviesti visos žemės, tačiau galime ir privalome šviesti savo namuose, kaimynystėje ir aplinkoje. Ką reiškia būti šviesa? Šviesa padeda geriau matyti dalykus, atskirti, kas yra kas. Šviesa teikia saugumą. Galiausiai, šviesa neša džiaugsmą.

Jėzus taip pat sako: „Jūs esate žemės druska“. Ką reiškia būti druska? Ji suteikia skonio maistui, tačiau dar svarbiau, kad ji padeda išlaikyti maistą, apsaugo jį nuo sugedimo.

Pastarosiomis savaitėmis girdėjome daug ginčų, kas kaltas dėl skaudžių įvykių Lietuvoje – dėl vaiko mirties, dėl kitų vaikų išnaudojimo, dėl vaikų patiriamo smurto. Žiniasklaida daug dėmesio skyrė Seimui, ypač tam, kaip įstatymuose bus apibrėžta smurto sąvoka. Dalis Seimo narių siekė aiškaus ir tikslaus smurto apibrėžimo, kiti – plataus apibrėžimo, kuris apimtų ne tik žalą darančius veiksmus, bet ir tėvams privalomą auklėjimo kryptį. Atrodo, pagaliau yra pasiektas sutarimas, tačiau turime aiškiai pasakyti: jokie įstatymai patys savaime neapsaugos mūsų nuo smurto. Reikia pasakyti tiesą: vaikas mirė ne todėl, kad įstatymai leido jį mušti iki mirties, jis mirė, nes pirmiausia jo tėvai nemokėjo būti tėvais; nes tie, kurie turėjo teikti pagalbą ir apsaugą, formaliai ir aplaidžiai žiūrėjo į savo pareigas; nes šeimos aplinkoje buvę žmonės – artimieji, kaimynai – buvo nuleidę rankas arba akli ir kurti tos šeimos skurdui, pirmiausia, meilės skurdui. Taigi kalbame apie žmones, o ne tik apie įstatymus.

Toje aplinkoje nebuvo druskos, apsaugančios nuo sugedimo. Jėzus sako, kad „toji druska esate Jūs“. Taigi druska, apsauganti nuo sugedimo, yra žmogus. Jei mūsų visuomenė serga, pirmiausia dėl to yra atsakingi žmonės, mes patys.

Tai, kiek daug dėmesio viešojoje erdvėje pastaruoju metu buvo skirta vienai konkretaus įstatymo nuostatai ir kiek mažai buvo kalbama apie tai, kaip realiai padėti šeimoms, rodo, jog mažai yra suprantama, kur glūdi tikrosios problemos šaknys. Vėzdu mes nesukursime sveikos visuomenės. Sveikai visuomenei būtinos sveikos šeimos, kurios neturi diena iš dienos rūpintis, kaip išgyventi, kuriose tėvai turi laiko kalbėtis su vaikais, kuriose nėra girtuokliaujama, kuriose vaikai auga mylimi savo tėvų. Jos kuria sveiką visuomenę.

Mes girdime: kiekvienas vaikas, kuris patyrė fizinį smurtą, yra patyręs žalą visam gyvenimui. Taip, tai – tiesa. Tačiau turime pridurti: kiekvienas vaikas, kuris neteko savo tikrų tėvų galbūt dėl būtinų ir objektyvių priežasčių, net, jei jis užaugo su mylinčiais globėjais, irgi turi žaizdą visam gyvenimui. Meilė gydo ar apgydo daugelį žaizdų, tačiau pirmiausia turime siekti, kad tų žaizdų būtų padaroma kuo mažiau. Turime padėti jauniems žmonėms tapti gerais tėvais, vertinančiais šeimą ir suprantančiais jos kuriamą gėrį, kurio niekas negali pavaduoti. Mūsų visuomenės tikslas turi būti ne tiek griežti įstatymai, kiek sveika, negirtuokliaujanti, galinti save išlaikyti šeima.

Valdžia turi kurti sąlygas, palankias šeimai, teikiančias jai visokeriopą – ne popierinę, o realią – pagalbą. Ruošimas šeimai turi prasidėti dar mokykloje, ugdant reikiamas vertybes ir sveikų santykių supratimą. Problemų turinčių, krizes išgyvenančių šeimų tėvams turi būti padedama išmokti tėvystės ir kitų įgūdžių, kad galėtų sveikai gyventi ir auginti savo vaikus. Kaip ligonio mes nesiekiame nužudyti, bet gydyti (ir kuo sunkiau sergama, tuo rimtesnė pagalba), taip ir sergančiai šeimai mes turime padėti pasveikti. Tik kraštutiniu realaus pavojaus atveju būtina vaiką paimti iš šeimos.

Ir mes kiekvienas turime nudirbti savo dalį. Išgirskime ir atsiliepkime į Jėzaus kvietimą būti druska ir šviesa savo aplinkoje. Pirmiausia patys nebūkime akli smurtui ir skurdui, kurį matome. Gal seniai nujaučiame, kad pagalbos reikia mūsų kaimynystėje esančiam žmogui ar šeimai, tačiau apsimetame, kad nematome arba nežinome, ką daryti. Reaguokime. Pasitarkite šeimoje, kaip konkrečiai Jūsų šeima galėtų padėti kokiai nors kitai šeimai ar nelaimingam vaikui. Pasidomėkite, ar Jūsų parapijoje veikia Carito „Artumo“ programa. Galbūt galite paaukoti Motinos ir vaiko namams, Krizinio nėštumo centrui? Jei nežinote, kaip galite padėti, kreipkitės į parapijos kleboną ar Carito savanorį.

Toks paprastas pradžioje minėtos močiutės veiksmas kiekvieną kartą paduoti duonos su uogiene tėvų netekusiam vaikui giliai įsirėžė jo atmintyje. Nenuvertinkime, kiek daug gali kasdieniai mūsų gerumo darbai. Druska ir šviesa yra mūsų kasdienio gyvenimo objektai. Tačiau kiek daug netektume, jei druska nustotų sūrumo, o žiburys būtų paslėptas po indu.

Melskime Švč. Mergelę Mariją, Šeimų Karalienę, kad kiekvienas vaikas turėtų mylinčius tėvus, o Lietuva būtų šalis, kurioje šeimos yra gausios ir sveikos.

Pamokslas, pasakytas vasario 5 d. 12.30 val. šv. Mišiose Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje

© 2017 „XXI amžius“