Universitetas – dialogo vieta

Popiežiaus Pranciškaus pokalbis su akademiniu jaunimu

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas populiarus tarp jaunų žmonių

Popiežius Pranciškus sveikinasi su studentais, pabėgėliais iš Sirijos

Popiežius Pranciškus kalba universitete „Roma tre“

Kartais kelių šimtmečių veiklos tradicijas turintys universitetai nesulaukia žymių asmenybių apsilankymo, o štai Romos trečiasis valstybinis universitetas „Roma tre“, šiemet minintis tik 25 metų gyvavimo sukaktį, gali pasigirti jau dviejų popiežių vizitais. Jauniausiąją Italijos sostinės aukštąją mokyklą 2002 metais aplankė šventasis Jonas Paulius II, o vasario 17 dieną čia su džiaugsmu priimtas jaunų žmonių ypač mėgiamas popiežius Pranciškus.

Suprasti epochos pokyčius

„Roma tre“ nėra specializuota, bet tradicinių universitetinių studijų visumą siūlanti aukštoji mokykla su filosofijos, kalbų ir literatūros, politinių ir ekonominių mokslų, inžinerijos ir architektūros, tiksliųjų (matematika ir fizika) ir gamtos mokslų, pedagogikos fakultetais. Universitetas dabar turi 35 tūkstančius studentų ir pusantro tūkstančio dėstytojų bei administracijos darbuotojų, kurių atstovai rinkosi pasiklausyti Šventojo Tėvo minčių, atsakymų tiek į iš anksto, tiek ir į gyvai užduotus klausimus.

Akademinei bendruomenei pristatytame pranešime popiežius Pranciškus, be kita ko, kvietė jaunus žmones priimti savo tėvų tikėjimo paveldą kaip dovaną ir atsiverti dvasiniams horizontams per asmeninį susitikimą, gilų betarpišką ryšį su Kristumi. Tikėjimas niekada nesuvaržo proto siekių, bet atveria jam integralią žmogaus ir supančios tikrovės viziją, apsaugodamas nuo asmens redukavimo iki „žmogiškosios medžiagos“. Anot Šventojo Tėvo, kiekvienoje gyvenimo terpėje ir ypač universitetinėje yra svarbu suprasti ir atsiliepti į epochinius pokyčius su reikiamais apmąstymais bei įžvalgomis. Jos turi būti laisvos nuo susidarytų ar primestų ideologinių nusistatymų, baimių, atsiribojimo arba vengimo dalykų, kurie nėra patogūs, kelia nerimą ar sunkiai suvokiami. „Kiekviena radikali kaita, įskaitant dabartinę, yra perėjimas, nešantis sunkumus, išbandymus, reikalaujantis didelių priėmimo pastangų, bet kartu atveriantis naujus gėrio horizontus“, – aiškino popiežius Pranciškus. Tie didieji pasikeitimai skatina permąstyti susiformavusius ekonominius, kultūrinius ir socialinius modelius. Dabar, kai per socialinius tinklus pasiekia labai įvairi ir prieštaringa informacija, reikalingas sveikas įžvalgumas Pasiremiant suformuotais tvirtais etiniais ir dvasiniais kriterijais, būtina  atsakyti į neišvengiamą klausimą, kas yra gėris, reikia remtis teisinga ir visapusiška pasaulio ir žmogaus vizija, kuri apimtų visas plotmes, įskaitant ir transcendentinį (antgamtinį) dėmenį.

Jėzus – ištikimas bendrakeleivis

Sielovadiškai kalbėdamas apie pastarąjį bruožą, Šventasis Tėvas sakė, kad į studentus jis nori kreiptis kaip paprastas asmuo su savuoju liudijimu. „Aš išpažįstu krikščionybę ir transcendentiškumas, kuriam esu atsivėręs, turi Jėzaus vardą, – kalbėjo Popiežius. – Esu įsitikinęs, kad Jo Evangelija turi tikro asmeninio ir socialinio atsinaujinimo galią“. Šventasis Tėvas paaiškino, kad taip kalbėdamas, jis nesiūlo kokių nors iliuzijų ar filosofinių bei ideologinių teorijų ir labai nenori užsiimti prozelitizmu. Tiesiog jis nori pristatyti Asmenį, kuris atėjo jo pasitikti, kai jis buvo panašaus studentiško amžiaus, ir Kuris atvėrė naujus horizontus, radikaliai pakeitė gyvenimą (prieš rinkdamasis kunigystę, popiežius Pranciškus studijavo chemiją Boenos Airių universitete). „Šis Asmuo gali pripildyti džiaugsmo širdis ir suteikti naują prasmę visai mūsų egzistencijai“, – tvirtino Šventasis Tėvas akademiniam jaunimui. Jis, Jėzus Kristus, yra ištikimas bendrakeleivis mūsų gyvenimo kelyje, kuris niekada neapleidžia, nesukelia nepasitenkinimo. Visada būdamas kartu, Jis su pagarba ir diskretiškumu priima visus mūsų kelionės sunkumus, suteikia pagalbą praradimų, silpnumo ir nuodėmės akimirkomis, ir visada sugrąžina į tikrąjį kelią. „Toks yra mano asmeninis gyvenimo liudijimas, – sakė popiežius Pranciškus.

Šventasis Tėvas aiškino, kad sunkumai būnant su Jėzumi savaime neišnyksta, bet įveikiami su iš Viešpaties sklindančia šviesa ir stiprybe. Su šia Jo parama studijuojantys universitete gali tapti artimo meilės ir gailestingumo skleidėjais, kartu įgydami tikrosios „išminties formaciją“ ir visapusiškai lavindami savają asmenybę. Žvelgiant iš šios krikščioniškos perspektyvos, universitetas gali suteikti ypatingą ir būtiną įnašą visuomenės atsinaujinimui ir pažangai. Tęsdamas pokalbį Šventasis Tėvas pripažino, kad šiuolaikinė visuomenė yra turtinga gerumo, kuris išreiškiamas įvairiais solidarumo veiksmais, artimo meilės santykiais. „Kiek daug jaunų nuoširdžiai įsipareigojusių žmonių darbuojasi labiausiai stokojančiųjų tarnystėje“, – su padėka ir paskata sakė popiežius Pranciškus studentams ir jų ugdytojams. Jis pripažino, kad žvelgiant į artimiausią aplinką ir tolimesnius kraštus, galima pastebėti daug priešiškumo ir smurto ženklų. Šios nerimo kupinos apraiškos buvo iškeltos ir Šventajam Tėvui užduotuose studentų klausimuose. Pripažindamas jų teisingumą, Popiežius priminė, kad šiemetiniame kreipimesi sausio 1-ąją minėtai Pasaulinei taikos dienai jis pasiūlė visuotinai priimti smurtą atmetančio gyvenimo būdo ir politikos nuostatą. Tai labai aktualu, kadangi įvairiuose pasaulio regionuose dabar tiek daug smurtinių konfliktų, jog galima kalbėti apie dalinį trečiąjį pasaulinį karą bei jo plėtros pavojus. Tai kelia grėsmę ištisų kartų ateičiai.

Kodėl tarptautinė bendruomenė su jos gausiomis organizacijomis, gynybiniais blokais ir nuolatinių kalbų „forumais“ negali to smurto sustabdyti? Nejaugi daliniai ekonominiai ir strateginiai interesai svarbesni negu visuotinės ir stabilios taikos poreikis? Keldamas šiuos klausimus popiežius Pranciškus nurodė konkrečią ginklavimosi industrijos vystymo problemą. Juk daugelį pastarųjų dešimtmečių kalbama apie nusiginklavimo būtinumą, buvo pradėti įgyvendinti atitinkami tarptautinėmis sutartimis paremti procesai, ypač strateginės ginkluotės apribojimo ir sumažinimo srityse. Tačiau dabar atrodo, kad šie daug žadantys procesai sustojo ir, nepaisant jų deklaratyvių kalbų ir įsipareigojimų taikai, daugelis šalių vėl sparčiai didina ginklavimuisi skirtas biudžetines išlaidas. Štai galingiausių pasaulio valstybių, JAV ir komunistinės Kinijos karinius biudžetus šiemet planuojama padidinti atitinkamai 10 ir 7 proc. Ir tai vyksta, kai pasaulis ir XXI amžiuje negali įveikti globalių bado, skurdo, epidemijų, ekologinių problemų ir fatališkų pasekmių žmonių ir tautų būklei. Šie klausimai, Šventojo Tėvo įsitikinimu, turi rasti vietos universiteto auditorijose, seminaruose, moksliniuose tyrimuose, jaunų, išsilavinusių žmonių mentaliteto ir sąžinės formavime. „Universitetas yra privilegijuota vieta, kurioje karštuose debatuose ugdomas sąmoningumas ir aiškinamasi, kaip reikia dabar suprasti gėrį, tiesą, grožį šiandienos tikrovėje su visais jos prieštaravimais“, – sakė popiežius Pranciškus.

Neprarasti pasitikėjimo ir vilties

Šventasis Tėvas pabrėžė, jog, kad ir kokia dramatiška kartais pasirodytų tikrovė, jaunam žmogui netinka pasiduoti nusivylimui ir nepasitikėjimui. Jaunimas negali prarasti vilties, nes tokiu atveju taptų prekeivių siūlomų pagundų, trumpalaikės tariamos laimės auka. Šventasis Tėvas perspėjo dėl radikalių ideologijų pavojaus, kuris veda į smurtinius nusikaltimus, proto, kūno ir sielos sveikatą naikinančios priklausomybės alkoholiui ir narkotikams gniaužtus. Jis atkreipė dėmesį ir į azartinių lošimų industrijos blogį, sakydamas, kad universitetas galėtų duoti vertingą įnašą šios priklausomybės prevencijai, nes azartiniai lošimai daro didelę žalą šeimų ir visuomenės gyvenimui. Popiežius Pranciškus pakvietė universitetą įvairiais socialiniais projektais prisidėti prie paramos silpniausiems mūsų „bendrų namų“ gyventojams. „Aš galvoju apie tuos asmenis, kurie yra benamiai gatvėse, kurie neturi maisto ir rūbų, apie migrantus bei tuos, kuriuos reikia reabilituoti ir grąžinti į normalų gyvenimą, pavyzdžiui, bausmę atlikusius buvusius kalinius“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, kad jauni, išsilavinę žmonės, išeidami pasitikti atstumtųjų, tampa sutelktų veiksmų lyderiais, pasipriešina hedonizmo ir eikvojimo kultūrai, nevergauja pinigams, malonumams. Jauni žmonės turi darbuotis prie kilnias idėjas skatinančių projektų, atnaujindami ir stiprindami pasitikėjimo savimi jausmus.

Paliesdamas universitetui atiduotų kultūrinių ryšių klausimą, priimant studijuoti skirtingų tautybių ir religinių tradicijų atstovus, popiežius Pranciškus atsiliepė ir į iš Sirijos pabėgėlių šeimos kilusios „Roma tre“ studentės klausimą apie dabar kartais tvyrančią baimę, kad migrantai musulmonai iš Artimųjų Rytų kelia grėsmę Europos krikščioniškai kultūrai. Šventasis Tėvas sakė, kad didžiausia grėsmė Europos krikščioniškai kultūrai kyla iš žemyno vidaus, iš įsivyravusio uždaro sekuliarizmo, kuris nebeteikia vilties, neskatina visuomenės atsinaujinimo. „Kultūra yra stiprinama ir konsoliduojama savo atvirumu ir susitikimu su kitomis tradicijomis, jeigu tuo pat metu aiškiai ir brandžiai suvokiami ir palaikomi savosios (krikščioniškos) kultūros principai ir vertybės“, – tvirtino Popiežius. Jis kvietė studentus ir dėstytojus gyventi universitetui būdinga tikro dialogo atmosfera, kurioje skirtumai ne atmetami, o vyksta konstruktyvus jų suvokimas. „Mes esame pašaukti vertinti kitų religinių tradicijų vertybes, įveikdami abejingumo ir baimės pagundas. Nebijokite susitikimo, dialogo ir sveikos konfrontacijos“, – ragino Šventasis Tėvas. Anot jo, jau vien sąvoka „universitetas“ reiškia atvirą visumą, todėl tokia aukštoji mokykla turi būti susitikimo, dialogo, diskusijų vieta. Šių dalykų nepaisant, bus tik ruošiami siauro profilio profesionalai tarnauti tam tikram tikslui, tam tikrai ideologijai. Universiteto pašaukimas yra siekti darnos tarp skirtumų, jų nepanaikinant, bet stiprinant vienybę įvairovėje, kartu saugant ir vystant savo kultūrinį tapatumą. Baigdamas pokalbį popiežius Pranciškus ragino studijuojantį jaunimą pirmenybę teikti ne individualizmui, bet solidarumui ir palikti gerą ženklą tautos ir pasaulio istorijoje.

© 2017 „XXI amžius“