Švyturys prieblandoje

Mokslininko Romano Jono Vasiliausko kelias į pedagogikos dirvonus

Po paskutinių kraupių įvykių Lietuvoje imta ieškoti kaltų dėl grubių išpuolių prieš vaikus. Kalbant apie priežastis kažkodėl beveik neminima, kad svarbiausia – pamirštos ir apleistos pedagogikos versmės, tarsi jos per ilgus ir sunkius mūsų valstybės gyvavimo metus būtų dingusios ar iš viso nebūtų sukurtos. Juk žymiausieji lietuviškos pedagogikos mokslininkai kvietė valstybę nuo pat atsikūrimo bei atgimimo metais susikaupti prie šios temos. Bet į juos deramai nesikreipta, neparodytas reikiamas dėmesys, nesistengta jų darbus įgyvendinti praktikoje. Pabandysiu supažindinti tėvus ir visuomenę su edukologu, profesoriumi, habilituotu daktaru Romanu Jonu Vasiliausku.

Profesorius, habil. dr. R. J. Vasiliauskas su jam būdinga šypsena mielai sutinka pabendrauti, išsakyti savo požiūrį į mūsų dienų vaikų ir jaunimo ugdymą. Vaikystės neidealizuoja, vertina jos šviesiąsias ir niūresnes spalvas mokslininko žvilgsniu – santūriu, bet reikliu. Jis gimė Patulės k. Skaudvilės r., mokėsi Upynos, Skaudvilės mokyklose, vėliau – Vilniaus pedagoginiame institute ir Vilniaus universitete, kuriuose studijavo lietuvių ir anglų kalbas. Švietimo problemomis pradėjo domėtis dirbdamas mokytojams skirtame pedagogikos klausimais rašiusiame žurnale. Nuo Skaudvilės vidurinės mokyklos mokslininko kelias vingiavo į aukštuosius mokslus. Tėvų ir žmonių mylimas berniukas, vėliau paauglys, jaunuolis ėjo drąsiai, žengdamas per kliūtis, kurios laukė kiekvieno sovietinių laikų vaiko.

Kiekviename amžiaus tarpsnyje iškildavo savi išbandymai, kurie vienaip ar kitaip temdė vaiko savimonę, dildė prigimtines tėvų ir senolių būdo savybes, bandė iškreipti tiesą apie vaikų dvasines vertybes, įgytas amžių bėgsme. Nuolat besišypsantis, madingai apsirengęs, šiltu skvarbiu žvilgsniu stebintis pasaulį Romanas gebėdavo greitai susidraugauti, priimti naujas idėjas, sukurti tarpusavio bendrystės lauką ir teigti savas idėjas ir mokslininko atrastas konkrečiame gyvenime, mūsų laikų laukuose ir politinių iššūkių labirintuose.

Neatsitiktinai dar studijų metais R. J. Vasiliauskas įžengė į Pedagoginio instituto (vėliau VPU, LEU) dvasinį lauką, kuriame tuo metu triūsė dėstytojai Ipolitas Cieška, Mykolas Ročka, Kazys Kuzavinis, studentų mėgstamas Rokas Varakauskas ir daug kitų iškilių mokslo ir minties galiūnų be laipsnių, vardų, bet artimų savo dvasia ir išmintimi. Šių vyrų dėka plėtėsi Romano minties laukas, stiprėjo mintis vis giliau skverbtis į mažai tyrinėtą šeimos pedagogikos lauką. Romano sieloje budo Lietuva ir viltis, kad ateis laikas, kai Gedimino kalne plevėsuos Lietuvos trispalvė, atgims valstybė ir jos didybė, todėl istorinėse Vėlinėse, R. Vasiliauskas nesvarstė, kaip jam pasielgti. Jis buvo pirmose studentų laisvės šauklių gretose.

Trumpai pažvelkime į profesoriaus veiklos ir gyvenimo kelią: studentas, socialinių mokslų daktaras, habilituotas daktaras, docentas, profesorius, stažuotės daugelyje garsių pasaulio universitetų... Kiekvieni metai nešė jaunam profesoriui ne tik profesinį peną, bet ir gilino jo pamėgtos liaudies pedagogikos žinių aruodą. Su užsidegimu R. J. Vasiliauskas studijavo didžiųjų filosofų Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos palikimą, Vydūno kūrybos ir minties perlus, Jono Gudaičio-Vabalo, pedagogikos mokslininko Jono Laužiko, su kuriuo buvo artimai pažįstamas, darbus. Beje, J. Laužikas ir I. Cieška buvo R. J. Vasiliausko įkvėpėjai.

Pedagogikos mokslininkė Marijona Barkauskaitė viename savo straipsnių rašė, kad prof. R. J. Vasiliauskas savo darbais ir moksliniais atradimais į Lietuvos pedagogikos mokslą įnešė stebėtinai svarbius mūsų ir ateities kartoms priesakus saugoti šeimos židinį ir jį nuolat turtinti tūkstančių kartų išmintimi ir meile darbui, žmogiškumui ir gerumui. Mokytojai, susipažinę su profesoriaus darbais – knygomis, straipsniais vaikų ugdymo klausimais, – juos vertino, o studentai buvo populiarių straipsnių spaudoje skaitytojai.

Paminėtinos dvi svarbios R. J. Vasiliausko knygos: „Vertybių pedagogika“ (įžvalgos į vertybių ugdymo teoriją ir praktiką), „Lietuvių liaudies pedagogika – vaikų ir jaunimo socializacijos fenomenas“. Jos abi – kasdieninė mokytojo duona, knygos ant tėvų stalo.

Profesoriaus tyrimų sritys – etninė lietuvių tautos pedagogika, vertybių pedagogika, ugdymo filosofija – tiltas į gyvenimą, kuriuo reikia vesti pirmoką į didįjį gyvenimo kelią, perkainojant kiekvienai šeimai turimas vertybes, vardan vaiko ateities keičiant gyvenimo aplinką, netgi tėvų būdą, elgesį.

R. J. Vasiliauskas svajoja apie metus, kai nė vienas mūsų valstybės gyventojas nepaliks savo Tėvynės arba palikęs grįš atgal į savo šventą žemę, kurioje gera dirbti ir kurti. „Lietuvos žiniose“ spausdintame straipsnyje „Kas trukdo jaunimui pamilti Nepriklausomybę“ plačiai ir įtikinamai atskleidė priežastis, įrodančias patriotizmo stoką daugelyje gyvenimo sričių, atskleidė susirūpinimą dėl pilietinio ugdymo. Mokslininkas įtikinamai atsakė, kodėl mūsų vaikai nepamilo ar nepakankamai pamilo atkurtą Nepriklausomybę. Tai byloja apie dvasinį mokslininko įžvalgumą, meilę tautai. Jo nuomone, visos drumzlės išnyks. Tereikia išsiaiškinti trukdžius, nurankioti nuo kelio akmenis, susimąstyti apie savo ir šeimos, valstybės indėlį į Laisvės aukurą.

Be minėtų itin svarbių prof. R. J. Vasiliausko pedagogikos mokslo veikalų, išleista daug kitų įžvalgų, pedagoginių apmąstymų, duota interviu. Jis paskelbė ir išpopuliarino daugiau kaip šimtą mokslo darbų.

Man teko laimė ne tik studijuoti Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, pasikalbėti su, anot I. Cieškos, „daug žadančiu Lietuvos mokslui studentu Romanu“, kuris visada būdavo atviras ir nuoširdus. Jo nuomone, reikia kuo mažiau sekti kitų šalių ugdymo patirtimi, o ieškoti savo tautos patirtyje būdų ir metodų auginti ir auklėti vaiką gyvenimui. „Gyvename Lietuvoje, todėl ir mokinius turime vesti Lietuvos keliu, o ne Anglijos ar Kanados... – sakydavo Romanas ir šypteldavo. – Armėnus ar gruzinus teveda armėnišku keliu ar gruzinišku, o lietuvius patikėkime lietuvei motinai, lietuviui tėvui. Vaikas tegul gerbia kitataučius, bet brangina ir tesaugo lietuviškus bruožus“.

Su didele meile studentas Romanas kalbėdavo apie Vydūno filosofiją, primindavo gilias ir išmintingas Prano Mašioto lietuviškos pedagogikos erdves, jo apsakymus vaikams. Niekada nepamiršiu Romano žavėjimosi instituto dėstytoju doc. Zenonu Slaviūnu – Sutartinių Kolumbu. Šviesios jo mintys R. J. Vasiliauską vedė į lietuvių tautosakos pasaulį, kuriame glūdi amžinosios lietuviškosios pedagogikos šaknys, skatino visa tai atskleisti jaunoms šeimoms, visą ikimokyklinio ugdymo sistemą paversti būsimojo žmogaus gyvenimo pamatais, kūlgrinda į tautos ateitį ir gyvastį.

Daug R. J. Vasiliausko šeimos pedagogikos ir lietuviškos filosofijos populiariai parašytų straipsnių spausdino mano rengtas buvęs populiarus „Valstiečių laikraščio“ priedas mokykloms „Tėviškės šviesa“, leistas su JAV „Tautos fondu“. Tebesaugau skaitytojų atsiliepimus apie kiekvieną prof. R. J. Vasiliausko publikaciją. Skaitytojas iš Ignalinos, pedagogas Vincas Brukštus rašė: „ Prof. R. J. Vasiliauskas mus visus kviečia sugrįžti į lietuvybės lauką, kuriame žydi lietuviški žolynai, darželiuose žaliuoja rūtos, skamba Maironio giesmės. Nesvarbu, kokį dalyką dėstytume, kiekviena pamoka turi būti persmelkta lietuviška dvasia, lietuviškos pajautos atradimu...“ „Romano Vasiliausko pedagogika – žmogaus atradimo šaltinis“, – ne kartą girdėjau sakant žymią pedagogę, edukologę Jadvygą Dautartienę, kurios knyga „Geri mokytojai ugdo gerus mokinius“, išleista prieš kelerius metus, tapo pradedančių mokytojų vadovėliu.

Neįmanoma trumpame rašinyje atskleisti profesoriaus, edukologo ir populiaraus lietuvių tautos pedagogikos tyrinėtojo asmenybės ir žmogaus atradimo bei grąžinimo tėvynei šauklio ypatybių. Tikiu, kad mokslininko balsas dar suskambės knygose, spaudoje. Jo patirtis padės mūsų valstybei atsakyti į iššūkius, kuriuos pastaraisiais metais mums kelia gyvenimas. Juk, pasak mokslininko, atkurtos Nepriklausomybės metai apšlakstyti motinų, tėvų nužudytų vaikų krauju. Tas baisybes lyg ir pamiršome, bet jų išgarsinimas žiniasklaidoje tebetvyro valstybės rūme. Tai klaiku, siaubinga. Visuomenė gal ir turi žinoti apie žmogžudystes, svarstyti apie jas Seime, bet kodėl tylima apie šeimos gyvenimo laimę, dorą ir teisingą ugdymą šeimose. Manau, kad miestelių ir kaimų bendruomenėse turėtų būti tikros, pedagoginės paramos kūdikių besilaukiančioms motinoms. Nepakankamai šeimose skiriama dėmesio brolių, seserų, giminaičių dvasinei vienybei. O ar nepamiršti seneliai, močiutės tiek kaimuose, tiek miestuose?

Mokslininkas džiaugiasi, kad uždrausta šeimose mušti vaikus ir paauglius. Bet juk apie fizines bausmes daug parašyta ir pasakyta. Švelnumas, geras elgesys tapo kone pajuokos objektu. O kai kur net gerai besimokantys sulaukia karčių patyčių. Rengiamos šia tema akcijos, valdžios sprendimai, nutarimai bemat išblėsta, nepalikdami žymių. Pirmokas žengia į ateitį. Bet ką jis kelionėn kraunasi, apie ką svajoja? Pagalvokime apie vertybes, kurios mokinio pasaulyje nušvistų šviesa. Įsiklausykime, ką mums sako pedagogikos mokslas. Būtina stiprinti šeimos santarvę.

Prof. R. J. Vasiliauskas atsidūsta: „Ne Šv. Valentino diena, ne kovo aštuntoji nušluos kelią į šeimos santarvę, o gilus tėvų žvilgsnis į savo – būtinai savo – elgesį, gyvenimo būdą. Žmogaus atradimas, jo pasaulio kūrimas – vienas svarbiausių tikslų ir siekių“.

Bernardas Šaknys, žurnalistas

© 2017 „XXI amžius“