Vaisingam tikėjimui reikia gyvo ryšio su Dievu

Mindaugas Jonušas

Lietuvoje praūžė Jaunimo dienos. Pirmą kartą vyko mūsų šalies atstovo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacija, į kurią susirinko daugiatūkstantinė minia. Gyvename ir vadinamės Marijos žemės žmonėmis, tačiau ką reiškia tikėjimas šių dienų jaunimui? Ko jis ieško ir ar autentiškas tikėjimas vis dar gyvas šiuolaikinio jauno žmogaus gyvenime? Apie tai mums pasakoja visuomenininkas Mindaugas JONUŠAS:

Pradėkime nuo pradžių – kaip gimė Jūsų tikėjimas?

Viskas prasidėjo nuo giliai tikinčios šeimos. Ten išmokau pirmiausia maldos, gyvenimo ir Dievo pažinimo. Kai mane Klaipėdoje krikštijo, nutiko įdomus sutapimas. Krikšto tėvai, įeidami į bažnyčią, tarpduryje sutiko tuometinį Telšių vyskupą Antaną Vaičių, kuriam nebeliko nieko kito, kaip palaiminti būsimą bažnyčios vaiką. Vėliau vieną ankstų sekmadienio rytą, niekam nesakius, kilo mintis nueiti į bažnyčią. Likus kelioms minutėms iki šv. Mišių, įgriuvau į zakristiją ir pasakiau, kad ir aš noriu būti prie altoriaus. Daugiau kaip dešimt metų praleidau altoriaus garbėje. Manau, kad tai ir užaugino tikėjimą, kuris ieško gyvojo Dievo.

Ar buvo vėliau kokių nors ženklų, siųstų Dievo?

Kiekviena nauja diena jau yra Dievo ženklas, kuris dovanoja galimybę būti geresniam ir sekti juo, kad ir kur bebūčiau pakviestas. Per Alytaus jaunimo dienas tuometinis Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas kalbėjo jaunimui apie tai, jog verta prašyti ženklo, kad vienas jaunuolis svarstė apie pašaukimą, prašė Dievo ženklo ir jį gavo. Man kilo pavydas – jis prašė, gavo, o aš? Nusprendžiau ir aš prašyti to paties. Galvojau, kad nieko ir nebebus, tik po kurio laiko ženklu tapo skambantys bažnyčių varpai. Kur eičiau, vis pataikau, kai skamba varpai. Vienas įdomesnių varpų suskambėjimų buvo Kupiškyje, į kurį atvykau visuomeniniais tikslais susitikti su miesto meru. Buvo laisvo laiko, miestelis nežinomas, nusprendžiau apžiūrėti bažnyčią, kuri, tiesą sakant, labai įspūdinga. Einant jos link, pastebėjau jaunimo centrą, kuris buvo uždarytas. Pagalvojau, kaip būtų gerai, jei susitikčiau ne tik su meru, bet ir su jaunimo centro atstovais. Pakeliui pas merą mane pasitiko jo darbuotojos ir pasiūlė užeiti pakalbėti. Kai jau po visko kalbėjau su žurnaliste apie įspūdžius šiame mieste, ji akcentavo mano atėjimą į bažnyčią, kaip pirmą žingsnį šiame mieste, ir suskambėjusius šventovės varpus. Žinote, išgyventi gautą ženklą – tikrai nepakartojamas jausmas, tačiau būtina į jį ir atsiliepti atvira širdimi, o atsiliepus liūdna tikrai nebus.

Ką jums asmeniškai reiškia Jaunimo dienos ir arkivyskupo Teofiliaus beatifikacija?

Manau, pati pagrindinė jaunimo dienų mintis yra pakviesti jauną žmogų atvira širdimi kartu su kitais dalyviais ieškoti gyvo ryšio su Dievu, pakeisti savo gyvenimą ir juo atsigaivinti. Šių dienų šūkis buvo „Tiesa padarys jus laisvus“ (JN 8, 31–42). Mums reikia tos tiesos šių dienų tikrovėje, ir ypatingai jaunam žmogui, kai aplink visuomenėje, spaudoje, socialiniuose tinkluose daug viliojančio netikrumo, patyčių, apkalbų ir kitokio blogio, kuris apsunkina mūsų širdis ir užvaldo protą, tad Jaunimo dienos, jei einama atvira širdimi, perkeičia gyvenimą. Žinoma, svarbu gyventi tuo ir pasibaigus Jaunimo dienoms, o tai – nelengvas iššūkis.

Palaimintasis Teofilius, net norėdamas ką pikčiau pasakyti, stengėsi kalbėti, kad ne taip skaudėtų tam žmogui, kuriam tai skirta. Mums reikia to pasimokyti. Jo tvirtumas tikėjime bei pasitikėjimas Kristumi leido ištverti baisiausias kančias, likti ištikimam ir net mylinčiam priešus. Vieno naktinio tardymo metu jis tardytojui sako: „Jūs dėl manęs turite tiek vargti, naktimis mane tardyti“. Po šių Teofiliaus žodžių tardytojas pasiūlė jam valgyti, sakydamas: „Imk, pavalgysi, juk taip dažnai esi alkanas“. Štai ko mus turi mokyti ir ką mes kiekvienas turime išmokti. Teofilius, šių dienų šventasis, – puikus jaunimo globėjas bei mokytojas. Kaip svarbu likti ištikimam pašaukimui ir artimam bei mylinčiam savo priešus.

Ko palinkėtumėte mūsų jaunimui?

Kaip jau ne kartą sakiau, palinkėčiau sutikti ir išlaikyti gyvą ryšį su Dievu, būti gailestingiems kitiems, turėti jautrią širdį net gatvėje gulinčiam ir nepraeiti nesuteikus pagalbos. To galima prašyti ir išmokti iš mūsų šventosios sesutės Faustinos, kuri buvo gailestingumo apaštalė, kurios dėka Gailestingumo šventovėje yra jos regėjimus atspindintis gailestingumo paveikslas. Tapkite tokie tvirti kaip Teofilius ir tokie gailestingi kaip Tėvas. Tai – sunki misija šių dienų pasaulyje, nes, gaudami dovanas, gauname ir kryžių, tačiau jei sutinkame ir pasirenkame savo gyvenimo centru gyvą autentišką ir prisikėlusį Kristų, viskas įmanoma. Net kiečiausia širdis tampa paveikta. To ir linkiu kiekvienam.

Tikėjimas, pilietiškumas ir pagarba kitam – kertiniai akmenys kiekvieno iš mūsų gyvenime.

© 2017 „XXI amžius“