Popiežius apie paauglių auklėjimo šeimoje aktualijas

Mindaugas Buika

Popiežiaus Pranciškaus susitikimas su jį aplankiusiais Ukrainos vaikais ir jų auklėtojais

Šventojo Tėvo ganytojiška meilė

Pradėdamas Laterano Šv. Jono katedroje vykusią kasmetinę Romos vyskupijos pastoracinę konferenciją, kurios tema šiemet buvo „Nepalikite jų vienų! Pagalba tėvams, auginantiems paauglius vaikus“ popiežius Pranciškus savo pranešime gana išsamiai aptarė šiuolaikinę jaunimo auklėjimo šeimoje problematiką susiformavusios miesto kultūros sąlygomis. Kalbėdamas birželio 20 dieną jis akcentavo tokias problemas, kaip dvasinių šaknų praradimą sekuliarizuotoje visuomenėje, išmintingą jaunų žmonių savarankiškumo ir iniciatyvumo siekių palaikymą. Buvo pabrėžtas šeimos tėvų „amžinos jaunystės“ troškimo ir lenktyniavimo su vaikais pavojus,  santūrumo, taupumo, solidarumo vertybių, kaip atsvaros įsivyravusiam vartotojiškumo, kuo didesnio daiktų kaupimo ir turėjimo „kultui“, diegimas. Šventasis Tėvas sakė, jog yra svarbu, kad ugdymo procese būtų išvengta abstrakcijų ir formalizmo, kad dėmesys būtų sutelktas į sveiką, stimuliuojantį ir malda paremtą tikrovės bei galimybių supratimą.

Dvasinių šaknų stiprinimas

Kalbos pradžioje pabrėžęs, kad pastoracinė parama tėvams turi vadovautis „daugiabriauniu“ požiūriu, atsižvelgiant į kiekvienos gyvenamosios aplinkos, parapijos, regiono sąlygas, popiežius Pranciškus pripažino, kad visoms joms dabar būdingas šeimos ir bendruomenės saitų silpnėjimas sparčiame ir chaotiškame miesto gyvenimo ritme. Juk kartais tėvams reikia net dviejų valandų, kol pasiekia savo darbo vietą, o kur dar gyvenimas „iki paskutinio cento“, gausybė mokesčių, apsirūpinimas maistu ir miestui būdingomis paslaugomis! Tai reikalauja daug laiko ir išlaidų. Tokioje prieštaringoje tikrovėje tėvams nebelieka galimybių artimiau pabendrauti su kaimynais, o paaugliai vaikai irgi paliekami su savo aštriomis problemomis. Sielovadinis tėvų palydėjimas nėra paprastas, ir visoje šioje dvasinio vadovavimo dinamikoje reikia melsti Šventosios Dvasios, didžiosios iniciatorės ir idėjų šaltinio, pagalbos. Tai ypač aktualu, kadangi šiuolaikinė visuomenė yra labai nepastovi, ardo šeimos stabilumo reikalaujantį gyvybinį audinį, kuriame kiekvienas narys, kokiai kartai bepriklausytų, turi jaustis kaip „bendro projekto“ dalis. Blogiausia yra tai, kad amžinąsias vertybines nuostatas praradusioje sekuliarizuotoje kultūroje gyvenančioms šeimoms jų vaikų brandos procesas vyksta neturinčioje atminties, nuo šaknų atitrūkusioje aplinkoje. Todėl ganytojai ir dvasiniai vadovai, stiprindami sielovadinius šeimų saitus, turi padėti joms atkurti ir stiprinti savąsias šaknis, formuojant tą vaikų ugdymui svarbią aplinką, kurioje jie jaustųsi saugiai, turėtų dvasinę atramą.

Dažnai tėvai, ugdydami vaikus, gal net nesąmoningai pasiduoda globalizacijos tendencijai – stengiasi, kad atžalos išmoktų daugiau užsienio kalbų, kuo plačiau pažintų pasaulį, nes tai, jų manymu, yra svarbu jų ateities perspektyvoms. Tačiau kalbant apie gyvybiškai svarbias šaknis, reikia stengtis, kad vaikai daugiau žinotų apie savo šalį ir regioną, žymiausius savo krašto asmenis ir šventuosius, jų darbus, mokymą ir liudijimą. Šeimoje turi vykti nuolatinis geranoriškas skirtingų kartų dialogas, vaikų bendravimas su vyresniaisiais, ypač seneliais. Deja, neretai dabar seneliai gyvena atskirai arba atsiduria prieglaudoje ar slaugos namuose, ir vaikaičiai jų net nemato. Tačiau bendravimas su seneliais yra svarbus, kadangi jie turi ypatingą gebėjimą perduoti giminės istoriją, tikėjimą, tradicijas, pasidalinti savąja išmintimi ir pranašiškomis svajonėmis. „Jauni žmonės irgi yra svajotojai, kuria savo vizijas, bando drąsiai žvelgti į ateitį, todėl yra būtina, kad jie susipažintų su vyresniųjų, ypač senelių, pranašiškomis svajonėmis“, – aiškino popiežius Pranciškus, primindamas Šventajame Rašte atpasakotus tokius kartų bendravimo pavyzdžius. Jis vėl pabrėžė daug kartų aiškintą teisingą gyvenimišką nuostatą, kad seneliai nebūtų nustumti į šeimos gyvenimo pašalį, kaip neva nereikalingi ir daug rūpesčių keliantys objektai, nes atmetimo kultūroje vaikai ima pavyzdį ir taip elgsis su savo pasenusiais tėvais.

Atsiliepti į savarankiškumo sielą

Pasak Šventojo Tėvo, reikia suprasti, kad paauglystė, augimo ir brendimo amžius yra pereinamasis laikotarpis ne tik vaikams, bet ir visai šeimai, todėl jų auklėjimas vyksta gyvenimo dinamikoje. Ta psichologinė ir fiziologinė kaita, kai paaugliai jau nenori būti vaikais, bet dar ne suaugę, nors siekia suaugusiųjų privilegijų, yra kupina rizikos, konfrontacijos, nepastovumo, nepamatuotų troškimų. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad šis brandos etapas nėra lengvas, bet svarbus asmenybės tapsmui ir visam likusiam gyvenimui. Todėl paauglystės nereikia priimti kaip patologijos, kurią neva būtina įveikti ir fiziškai kontroliuoti, bet kaip normalų augimo laiką su savais permainų iššūkiais, atradimais, viltimis ir nusivylimais, džiaugsmais ir rūpesčiais. Nereikia dėl to perdėtai nerimauti, bet rūpestingai palydėti tėvus ir pagelbėti, sudarant galimybes tikinčiųjų bendruomenėje pasidalinti šeimų patyrimu, išsiaiškinant svarbiausius dalykus, auklėjimo prioritetus.

Popiežius pripažino, kad paaugliai berniukai ir mergaitės nemėgsta, kad tėvai nurodinėtų ir įsakinėtų, nori būti savarankiški, patys tvarkyti reikalus, atsiliepti į iššūkius, patirti gyvenimo „svaigulį“ ir tam ieško bendrininkų. Reikia rūpestingai stebėti, su kuo jie bendrauja, nes kartais ne tik gatvės draugai, bet ir giminaičiai gali slapta pripratinti prie cigarečių, girtavimo ar palaidumo. „Reikia stengtis, kad paauglių savarankiškumo ir iniciatyvumo siekis būtų nukreiptas į gėrį ir dvasingumą, išsilavinimą, praktinius įgūdžius stimuliuojančią veiklą mokykloje, parapijoje, katalikiškuose sąjūdžiuose, paramos ir solidarumo darbuose“, – aiškino Šventasis Tėvas. Tai padeda paaugliams stiprinti pasitikėjimą, įgyvendinti svajones ir netgi atrasti bei geriau suvokti savąjį pašaukimą, padeda jaunam žmogui geriau suprasti, kad buvimas geru krikščioniu yra nuostabus, kupinas atradimų ir nuotykių dalykas, reikalaujantis drąsos, pasiaukojančios meilės artimui, Bažnyčiai ir Tėvynei.

Popiežius Pranciškus tvirtino, kad ugdymo procesas turi būti visaapimantis, integralus, nukreiptas į intelekto (galva), jausmų (širdis) ir darbinių gebėjimų (rankos) vystymą. Tam, kad būtų formuojama brandi asmenybė, jaunimą reikia išmokyti mąstyti apie tai, ką jaučia, skatinti vadovautis protu emocijose ir visa tai išreikšti darnioje veikloje. Dažnai tėvai galvoja, kad auklėjimas pirmiausia reiškia tik žinių perteikimą, taip jauną žmogų paliekant emocionaliai neraštingą, be praktinių gebėjimų išsvajotų gyvenimo projektų įgyvendinimui. Kai mes jaunimo auklėjime sutelkiame dėmesį į smegenis ir ignoruojame širdį bei rankas, sąlygojame ir tam tikrą asmenybės fragmentaciją, būdingą šiandienos visuomenei, perspėjo Šventasis Tėvas.

„Amžina jaunystė“ ir santūrumas

Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į naują šiuolaikinį skirtingų kartų santykių šeimoje bruožą, kurį jis pavadino tėvų ir vaikų varžybomis, arba lenktyniavimu. Tokia konfrontacija yra normali, kada vaikai palygina save su tėvais, ima iš jų pasiekimų pavyzdį ir stengiasi viską atlikti dar geriau. Tačiau dabar iškilo naujas aspektas, kai tėvai bando pralenkti savo vaikus tariamu jaunatviškumu, kai dalis suaugusiųjų priima „amžinos jaunystės“ paradigmą kaip gyvenimo sėkmės modelį. Atrodytų, tarsi augimas, brandos amžius ir senatvė yra kažkoks blogis, reiškiantis nusivylimą ir išsekusį gyvenimą. Dabar, kai viską, kas atrodo pasenę, bandoma nuslėpti ar pašalinti, tarsi gyvenimas su vertinga džiaugsmo ir skausmo patirtimi būtų beprasmis. Popiežius Pranciškus pripažino, kad jam liūdna matyti, kai netgi vyrai dažo plaukus, pagyvenusios moterys bando „ištrinti“ raukšles, „atjauninti“ širdį, kai pirmiausia galvojama apie atsijauninimą, o ne apie širdį. Tokios nenatūralios pastangos kelia grėsmę ir paauglių ugdymui, nes tėvai, užimdami jų vietą, stabdo vaikų brendimo eigą. „Mes šiandien matome daug tėvų, kurie stengiasi atrodyti kaip paaugliai, tiek daug suaugusiųjų, kurie nenori būti suaugusiais, kurie nori likti amžinai jauni“, – stebėjosi Šventasis Tėvas. Jis perspėjo, kad tok tėvų įsijautimas į jaunatviškumą juos marginalizuoja, atskiria nuo vaikų, kuriems yra reikalinga natūrali konfrontacija su suaugusiųjų pasauliu, kad vyktų brendimo procesas, kad paaugliai imtų pavyzdį iš vyresniųjų darbų ir išminties, o ne jaunatviškumo vaidybos.

Popiežius Pranciškus nurodė dar vieną vaikų auklėjimo šeimoje ir sielovadinės pagalbos šiam tikslui bruožą – santūrumo, taupumo ugdymą. Tai ypač aktualu išsiplėtojusio vartotojiškumo, nežaboto daiktų įsigijimo, noro kuo daugiau turėti kontekste. Jis priminė statistikos duomenis, rodančius, kad po būtinų dalykų – maisto, medikamentų, drabužių – įsigijimo, didžiausios išlaidos skiriamos kosmetikai, vadinamiesiems grožio produktams, naminiams gyvūnams, jų ėdalui ir veterinarinei priežiūrai, todėl taupymo ir apsiribojimo potencialas yra didelis. Ankščiau dar buvo kalbama, kad tie, kurie nuolat ieško naujų prekių, siekia kuo daugiau įsigyti, turėti ir vartoti, turi nesveiką priklausomybę, yra savotiškai intoksikuoti ir jiems reikalinga psichologinė pagalba. Dabar apie tai jau nebekalbama, nes kone visi mes esame atsidūrę savotiškame vartojimo įpročių cikle, tai yra tapę gyvenimo ritmu, kurį nuolat formuoja brukama reklama ir atitinkamos industrijos pelno poreikis. „Esame atsidūrę vartotojiškumo bedugnėje ir skatinami tikėti, jog esame verti tiek, kiek galime pasigaminti ir suvartoti, arba tiesiog kiek pajėgiame turėti“, – sakė Šventasis Tėvas. Tokios kontroversijos akivaizdoje, žinant, kad pirmenybė teiktina dvasiniam, o ne medžiaginiam turėjimui, yra neatidėliotina iš naujo tai atrasti ir jaunosioms kartoms, joms diegiant taupumo ir nuosaikumo vertybes. Jos pažadina sumanumą ir nuosaikumą turint mažesnį daiktų kiekį, atveria kelią į solidarumą, paramą vargšams, skatina dvasinį tobulėjimą.

© 2017 „XXI amžius“