Mums rašo

Kam užmynė ant nuospaudos tikybos mokytoja?

Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Ketvirtadienis. Balandžio 27 diena. Laisva diena. Ji vos ne minučių tikslumu suplanuota. Penktadienį daug pamokų. Pasiruošimas joms užima nemažai laiko. Artėja istorijos ir tikybos metodinių ratelių organizuojamas rajoninis moksleivių konkursas, skirtas 600-osioms Žemaičių krikšto metinėms paminėti. Vyksta baigiamieji pasirengimo jam darbai. Vyskupijos katechetikos centrui skubiai reikia pateikti informaciją apie šiais metais nuveiktus rajono tikybos mokytojų darbus. Tačiau planas griūva kaip kortų namelis. Tuoj po pusryčių – skambutis iš kažkokio neprisistačiusio Delfi korespondento. „Mane ketina perduoti prokuratūrai. Tikriausiai pasodins į kalėjimą“, – sako ji, išeidama iš savo darbo kambario. Maniau, kad juokauja. Iš veido ir balso skambesio suprantu, kad kažkas rimta. „Dabar tikrai įsitikinau, kad homoseksualizmas yra ideologija“, – sako ji ir trumpai paaiškina situaciją. Jos mokinė nufotografuotas skaidres, naudotas pamokoje, nusiuntusi į Delfi. Tai buvo amerikiečių psichologo ir sociologo Polo Kamerono (Paul Cameron), tyrusio homoseksualinio gyvenimo būdą, padarytos išvados. Paskambinęs korespondentas ją kaltinąs už šmeižtą prieš gėjus per vakarykštės dienos tikybos pamoką. Pasiūlęs susipažinti su skelbiamu Andriaus Tapino straipsniu. Abi nueiname prie kompiuterio. Atsidarome Delfi.lt. Matome kai kurias jos vakar per pamoką moksleiviams rodytas skaidres. Perskaitome komentarą, pilną neapykantos, paniekos, siūlantį „tokią mokytoją laikyti už kelių šviesmečių nuo vaikų“, reikalaujantį kraujo: „... lėks ne viena galva“. Mokinė, atsiuntusi į Delfi šią medžiagą, esanti drąsi, šauni. Tai – Lietuvos ateitis. O štai su mokytoja, rodančia šešiolikmečiams moksleiviams tokias vulgarybes, kaip teigia Delfi ir Tapinas, reikia susidoroti – nedelsiant mesti lauk iš mokyklos.

Skambutis. Mokyklos direktorius kviečia skubiai ateiti. Nespėjus jam net tinkamai paaiškinti, kas sukėlė tokią audrą, mokyklą užgriūva televizija iš Klaipėdos. Iš visų pusių fotografuojama, reikalaujama paaiškinimų. Filmuojama mokykla, visi jos pašaliai. Po jos – kita televizija. Iš Vilniaus. Ir vėl viskas iš naujo. Visi sugluminti. Apie normalų darbą mokykloje negali būti ir kalbos. Kolegos, mokiniai į visa tai reaguoja labai jautriai, nors mažai kas žino ir supranta, kas čia įvyko. Nekantrauja ir Švietimo skyrius. Prieš sutikdama žurnalistus vedėja nori bent pasikalbėti su mokytoja.

Klausomės radijo, žiūrime įvairių televizijos kanalų laidas. Beveik be perstojo vis skelbiama mokytoją žeminanti pikta informacija. Vis pridedamas vienas kitas sakinys po esą atliekamų „žurnalistinių tyrimų“ tarsi Lietuvą būtų okupavusi svetimos šalies kariuomenė. Rodoma mokykloje filmuota medžiaga. Net žmogžudį sugavę vesdami prieš kameras pridengia veidą. O čia – be pasigailėjimo. Iš priekio ir iš šono. Skelbiami vardas ir pavardė. Jau ir Švietimo ir mokslo ministrė siūlo tokios mokytojos nelaikyti mokykloje, nors išmesti ją neturi galimybių – tai esąs Savivaldybės reikalas. Telšių meras, žinoma, irgi pritaria ministrei. Duotas postūmis iš „viršaus“ kaip anais laikais, kai okupuoti buvome. Štai ir interviu su žinomais politikais. Gabrieliaus Landsbergio nuomone, negalima toleruoti nuo gyvenimo atsilikusios mokytojos ir mokyklos, kurioje ji dirba. Ten esanti tokia tamsa... Smerkia ir gatvėje užkalbinti „telšiečiai“ kažkodėl su didmiesčio panorama fone už jų nugarų. Tokių dalykų vaikučiams esą nevertėtų aiškinti. Nors, tiesą sakant, niekas nesidomi, kas, kaip ir kodėl buvo aiškinama pamokoje šešiolikmečiams gimnazistams. Į televizijų studijas kviečiami vienas už kitą iškalbingesni asmenys. Baisu – homofobija. Kas bijo? Ji? Ar tie visi, puolantieji tą nuolat mokiniams besišypsančią tikybos mokytoją, kaip R. Miliūtės laidoje „Teisė žinoti“ apibūdins ta pati informaciją Delfi perdavusi abiturientė?

„Kaip jūs ištveriate šį visai Lietuvai svarbų išbandymą?! Man jis priminė anglų princesės Dianos likimą. Tik aš tada niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip tokio aukšto rango žmogus demokratinėje valstybėje negali apsiginti nuo žurnalistų persekiojimo. Tiesa, ten tie persekiojimai tęsėsi labai ilgai. O štai čia, Lietuvoje, tokia pragaro mašina paleista per vieną dieną. Dėl to jums daug sunkiau. Tikras košmaras. Žiūrovams ir klausytojams buvo liejami užprogramuotų frazių srautai. Tai matė visi. Bet, matyt, dėl to jie ničnieko ir neįtikino“, – taip kitą dieną apibūdins situaciją vienas iš mums artimų žmonių, stebėjęs, ką rodė ir kalbėjo tą ketvirtadienį beveik visos Lietuvos informacijos priemonės.

Stengiamės suprasti, kas ir kodėl užsuko tą „pragaro mašiną“... Atsiremsiu į šiuos apaštalo Pauliaus žodžius: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis...“ (Ef 6, 12).

Kodėl įvairių studijų ir net LRT televizijoje dirbantys žurnalistai atsidūrė toje „tamsybių pasaulio“ karalystės pusėje? Stengėsi įbauginti? Išvydome visas jų žurnalistinės „kūrybos“ variacijas: nuo specialiai sudėliotų, kad baisiau atrodytų, reklaminių montažų iki pokalbių su užsakovų bendraminčiais, jų straipsnių ir komentarų. Tie, kurie buvo kitos nuomonės, nors buvo kalbinti, mūsų žiniomis, į ekranus nepateko. Yra aiški neteisybė, kurią „demokratinėje šalyje“ vykdo vien tik oficialiai nuomonei pralaidi galingoji žiniasklaida kartu su valdžios institucijomis. Neįmanoma pabėgti nuo įspūdžio, kad vėl sugrįžome į tą pačią autoritarinę valstybę, iš kurios manėme seniai išėję. Įdomi patirtis: kai kurie su filmavimo grupe atvykę televizijos darbuotojai, išėję po atlikto darbo į mokyklos koridorių, nešykštėjo gerų žodžių, reiškė palaikymą. „Tai kodėl gaudote lyg nusikaltėlę?“, – klausė priėjusi viena mokytoja. „Jei nedarysime, ko iš mūsų reikalauja, išmes iš darbo“, – atsakė šie...

Suprantama, juk veikia beveik toks pat „blogio imperijos“ mechanizmas kaip ir tuomet mus okupavusioje totalitarinio režimo šalyje, kurią būtent taip pavadino Amerikos prezidentas Ronaldas Reiganas. Dar nespėjome užmiršti. Tik dabar, technologijų amžiuje, puolimas stipresnis, nes spartesnis ir efektyvesnis. Išsigąsta ne vienas, o pirmiausia tie, kurie labiausiai pažeidžiami. Darbas – daugelio šeimos maitintojų ir išlaikytojų bambagyslė. Todėl ir regime tai, ko dar nepamiršome: vienoks požiūris (veiksmu) deklaruojamas viešam naudojimui, kitoks – pašnibždomis. Nevienareikšmiškai pasielgs ir Telšių mero sudaryta švietimo skyriaus darbuotojų komisija, dvi savaites tyrusi „nusikaltimą“, kruopščiausiai peržiūrėjusi visus planus, išnagrinėjusi visas šioje ir kitose pamokose naudotas priemones, kalbinusi klasės, kurioje vyko ši pamoka, mokinius, informaciją į Delfi perdavusią mokinę, Telšių liberalaus jaunimo organizacijos atstovą, gimnazijos moksleivių Prezidentūrą, mokyklos vadovus, rajono tikybos mokytojų metodinio ratelio narius ir jokio kito prasižengimo, išskyrus pamokoje rodytas ir visai Lietuvai per televiziją paviešintas skaidres, nesuradusi. Ji konstatuos, jog pasinaudota kontroversiškai vertinamo autoriaus išvadomis, o panaudota medžiaga pamokoje yra perteklinė. Tyrimo išvada – „Ji nevykdė Lietuvos Respublikos švietimo 49 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos mokytojui – užtikrinti mokinių saugumo, geros kokybės ugdymo, gerbti mokinį kaip asmenį, nepažeisti jo teisių ir teisėtų interesų“. Rekomendaciją nubausti duos mokyklos vadovybei, kuri beveik po mėnesio (gegužės 25 dieną) gavusi šio tyrimo protokolą taip ir padarys. Tikėkime, kad tas veiksmas atliktas dėl šventos ramybės. Užbaigta mokinių labui, nes gimnazijoje prasidėjo egzaminų sesija.

Mokytoja gavo papeikimą – mažareikšmį įrašą žmogaus darbo biografijoje. Bet tai – juk parodymas, jog esi kaltas... Dėl ko? Už ką?

Neteko girdėti (to, neabejoju, neaptiko nė kruopščiai pažeidimų ieškoję tyrėjai), kad bent vienas mokinys būtų kur nors ir kada nors šios mokytojos smerkiamas ar įžeistas, pažemintas, įskaudintas, kad būtų pažeistos jo teisės, neleista išsakyti nuomonės. Ir kas Lietuvoje galėtų paaiškinti, ką turi bendra įstatymo 49 str. su mokytojos „nusižengimu“ – „Pasinaudota kontroversiškai vertinamo autoriaus išvadomis, o panaudota medžiaga pamokoje yra perteklinė“?

Keistai atrodo visas šis spektaklis, kai pats Tapinas patvirtina, jog Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai mokosi iš 2000 metais išleisto vadovėlio, kuriuose (matyt, norėta pasakyti „kuriame“) lesbietiška meilė prilyginama iškrypimui ir tokios iškrypėlės dažniausiai būna silpnaprotės infantilės ar psichopatės. Juk kalbama apie patį geriausią Lietuvos universitetą, kurio atsakomybė žymiai pranoksta Telšių gimnazijos mokytojos pajėgas ir atsakomybę. Jis turi pakankamai pajėgų, leidžiančių patikrinti, kur, kiek ir kada yra suklydęs JAV Šeimos tyrimo instituto vadovas P. Kameronas. Bet jis to nepadarė, o žiniasklaidos išgarsintas žurnalistas neišdrįso pareikalauti, kad nuo šio dėstytojo būtų atskirti studentai „už kelių šviesmečių“ arba „lėktų galvos“. Matote, kas leista Jupiteriui, – neleista jaučiui.

Ženklas duotas ne tik šiai tikybos mokytojai, bet ir visiems Lietuvos tikybos mokytojams: „Nedrįskite mokiniams sakyti to, ką manote, suprantate ar žinote; sakykite, ko dabar reikalaujama. Sakykite jiems, kad jau nėra lytinio gyvenimo normų ir nukrypimų nuo šių normų, kad niekada nebuvo normaliai žmogaus biologinei prigimčiai svetimų lytinių santykių, kuriuos praktikuoja homoseksualūs ir kai kurių kitų orientacijų asmenys, kad bet kokie seksualiniai santykiai yra toks pat gėris, jeigu tik pasitaiko žmonių, kurie taip mano“.

Duotas ženklas ir Katalikų Bažnyčiai, ruošiančiai ir siunčiančiai į mokyklas dirbti su vaikais ir jaunimu tikybos mokytojus, drįstančius aiškinti, iki kokių protu sunkiai suvokiamų veiksmų nuveda nevaldoma seksualinė aistra ir kaip reikia vengti kelių, stumiančių žmogų į visišką degradaciją. Duotas signalas jums: „Sudrauskite, jei norite, kad jus pakęstume. O jei ne... Juk nujaučiate, kaip gali būti, pajungsime visas galias: ir panašias į tas, kurios buvo naudotos proletarinėje revoliucijoje, ir tik savo laisvę išpažįstančias bei ginančias „pažangiąsias“ laisvojo Vakarų pasaulio jėgas“.

Duotas ženklas visoms Lietuvos mokykloms ir jų mokytojams – ne tik tikybos. Jei kalbėsite lyčių lygybės tema, šiukštu, nedrįskite, sakyti mokiniams Europos kultūros tradicijomis pagrįstos nuomonės, besiremiančios graikų filosofais, Šventuoju Raštu, Bažnyčios požiūriu. „Geriau visai nekalbėkite apie mus“, – sakė į Info televizijos laidą R. Tapinienės pakviestas gėjų lygos vadovas: „Pakvieskite. Atvažiuosime ir moksleiviams paaiškinsime, kas mes ir kokie esame“. Net direktoriaus telefonu paklausė: „Ar priimsite?“ Štai jums! Visais informaciniais kanalais kiekvienas galite palaikyti LGBT nuomonę, prašome ją skelbti visai Lietuvai. O kitos nuomonės? Jau matėte, kas vyksta net tuo atveju, kai mokiniai supažindinami su kitokią nuomonę liudijančiu šaltiniu.

Duotas ženklas visai Lietuvai. Nemiegokite! Seksualinė revoliucija, prasidėjusi JAV praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, persiritusi per Europą, jau užgriuvo ir mūsų šalį. Lig šiol jos alsavimą jautėme tik iš tolo. Dabar grybštelėjo ir mus, tuos žmones Lietuvoje, kuriems šios žurnalistų iškeltos problemos niekada nebuvo aktualios. Jau spėjome įsitikinti: kiekviena revoliucija – prievarta, reiškiama ne tik manifestacijomis gatvėse, daužanti parduotuvių vitrinas, padeginėjanti namus ir automobilius gatvėse, bet ir laužanti žmonių likimus, keičianti jų gyvenimą. Ir šiuo atveju spėta pareikalauti, kad „lėktų galvos“. Jau gana daug Lietuvoje yra jos vykdytojų – revoliucionierių: žurnalistų, politikų, net valdžios žmonių. Gal „jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės“ (Jn 55, 22)? „Jeigu nori pateisinti moraliniu atžvilgiu neteisingą elgesį, turi būti pasiruošęs pateisinti kitų amoralų elgesį“ (R. R. Reilly), o norėdami apsiginti nuo savo sąžinės priekaištų naudoja išmėgintą puolimo taktiką. Jie – jėga. O gal jie net „nežino, ką darą“ (Lk 23, 24) – nori būti šiuolaikiški ir „madingi“? Tikėkimės, kad šį kartą jie atsitraukė. Ar ilgam?

Kovos laukas – jaunų žmonių sielos: jų protai ir širdys.

Ar išsaugosime jas? Ar atlaikysime?

Turėkime vilties – seksualinė revoliucija neišvengiamai žlugs, kaip ankščiau ar vėliau žlugo visos revoliucijos. Jų laimėjimai laikini. „Kiekviena kova reikalinga aukų“ (J. Janonis). Geriau, kad jų būtų kuo mažiau...

Angelė Raudienė

Telšiai

Redakcijos prierašas. Beje, kaip pranešė Lifesitenews.com ir propatria.lt, Lenkijos apeliacinis teismas pritarė žemesniosios instancijos teismo sprendimui pripažinti LGBTQ asociacijos „Pracownia Różnorodności“ kaltę už mokslininko dr. Polo Kamerono (Paul Cameron) tariamą šmeižtą prieš gėjus. Teismas asociacijai liepė paskelbti viešą atsiprašymą. Šeimos tyrimų institutas, kuriame dirba dr. P. Kameronas, publikavo su homoseksualumu susijusius empirinius tyrimus, sukėlusius ypač priešišką LGBTQ reakciją. Mokslininką nudžiugino priimtas teismo sprendimas: „Man įdomu, ar homoseksualai sugebės manęs atsiprašyti taip pat viešai ir plačiai, kaip mane šmeižė. Malonu teismo salėje pagaliau sulaukti teisingumo. Aš labai pavargau nuo homoseksualų skelbiamų melų, kurie yra priimami kaip tiesa“.

Dr. P. Kameronas yra amerikiečių psichologas, tyrėjas ir gydytojas, kurio specializacija – visuomenės seksualinė politika. Jis yra vienas produktyviausių mokslininkų pasaulyje, besispecializuojančių šioje srityje. Mokslininkas paskelbė pirmuosius duomenis, gautus iš atsitiktinai atrinktų heteroseksualių ir homoseksualių asmenų, kurie patvirtino trumpesnę homoseksualių asmenų gyvenimo trukmę. Jo tyrimai taip pat apima homoseksualių tėvų vaikų auklėjimą. Dr. P. Kameronas daug kartų vedė paskaitas ar skaitė pranešimus Lenkijos universitetuose ir kitur. Vieno pasirodymo metu Varšuvoje mokslininko kalba buvo sutrukdyta kelių vulgarių aktyvistų, kurie laikė plakatą „Su gėjais viskas gerai! Užsi***, pone Kameronai!“ Keli aktyvistai buvo sulaikyti policijos ir nubausti piniginėmis baudomis.

Asociacijos „Pracownia Różnorodności“ atstovai iš Torunės miesto Lenkijoje, puldami mokslininką už jo mokslinę veiklą, buvo itin aktyvūs. Jie apkaltino dr. P. Kameroną falsifikuojant tyrimus ir išvadino jį homofobu bei melagiu. Šie pareiškimai buvo išplatinti viešai internetu. Aktyvistai taip pat siuntė atvirus laiškus Mokslo ir aukštojo išsilavinimo ministerijai ir įvairių aukštojo mokslo institucijų vadovams. Dėl šios kampanijos kai kurios švietimo institucijos atsisakė priimti dr. P. Kameroną, kaip pranešėją ar konferencijų svečią, taip padarydamos akademinį pažinimą neįmanomą. 2014 metų rugsėjį mokslininkas, kuris turi psichologijos daktaro laipsnį ir yra Rytų psichologijos asociacijos narys, pateikė skundą dėl šmeižto prieš aktyvistų grupę. 2015 metų liepą teismas ieškinį tenkino. Teismas nusprendė, kad LGBTQ asociacijos veiksmai pakenkė mokslininko geram vardui ir mokslinei reputacijai. Teismas įpareigojo aktyvistų grupę išplatinti atsiprašymo laišką pagrindiniame organizacijos internetiniame puslapyje ir išsiųsti paaiškinimo laiškus universitetų vadovams, anksčiau gavusiems mokslininką šmeižiančią informaciją. Nors teismo sprendimas buvo apskųstas, apeliacinis teismas paliko jį galioti.

Mokslininko advokatas paaiškino, kad aktyvistų grupė teismo sprendimu privalo ne tik viešai atsiprašyti mokslininko ir išsiuntinėti laiškus į daugiau nei 35 Lenkijos universitetus, bet ir ištaisyti anksčiau publikuotus straipsnius savo portale, kuriuose yra juodinamas dr. P. Kamerono vardas ir mokslinė reputacija. „Apeliacinio teismo sprendimas įrodo, kad Lenkijos teisinė sistema neleidžia be įrodymų kaltinti ir šmeižti LGBT oponentų vien todėl, kad jų moksliniai darbai prieina prie kitokių išvadų, nei norėtųsi LGBT šalininkams“, – teigė advokatas.

© 2017 „XXI amžius“