Broliškojo humanizmo ugdymas

Apie naują direktyvinį Katalikiškojo mokymo kongregacijos dokumentą

Mindaugas Buika

„Populorum progressio“ reikšmė

Skatinant Bažnyčios socialinės doktrinos pažinimą ir naudojimą švietimo ir universitetinių studijų srityse, Vatikane buvo pristatytas Katalikiškojo mokymo kongregacijos parengtas direktyvinis dokumentas „Ugdyti broliškąjį humanizmą: meilės civilizacijos kūrimas praėjus 50 metų po enciklikos „Populorum progressio“ paskelbimo“. Pranešta, kad šis dokumentas jau išsiuntinėtas visoms nacionalinėms vyskupų konferencijoms. Jis turėtų pasiekti 215 tūkstančių pasaulyje veikiančių katalikiškų gimnazijų ir mokyklų, kuriose mokosi daugiau kaip 60 milijonų mokinių, bei įvairiuose kontinentuose veikiančius 1760 katalikiškų universitetų. Rugsėjo 22 dieną Vatikane vykusioje spaudos konferencijoje kalbėjęs Katalikiškojo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Džiuzepė Versaldis (Giuseppe Versaldi) priminė, kad priežastis parengti dokumentą buvo 50-osios II Vatikano Susirinkimo deklaracijos apie katalikišką auklėjimą „Gravissimum Educationis“ (1965–2015) paskelbimo metinės ir panaši popiežiaus Pauliaus VI socialinės enciklikos „Populorum progressio“ (1967–2017) sukaktis. Ši enciklika, kuri yra pirmasis po II Vatikano Susirinkimo paskelbtas socialinės Katalikų Bažnyčios doktrinos dokumentas ir kartais lyginama su istorine popiežiaus Leono XIII 1891 metų enciklika „Rerum novarum“, yra įvardijama kaip programinis Bažnyčios socialinei misijai globalizacijos epochoje skirtas dokumentas.

Plečiamas Vilniaus katalikiškų mokyklų ir darželių tinklas

Taip turėtų atrodyti mokyklos kiemas

Vilniuje plečiamas katalikiškų mokyklų ir darželių tinklas. Vilniaus arkivyskupija Pašilaičiuose statys katalikišką progimnaziją ir ikimokyklinio ugdymo įstaigą, tariamasi dėl poreikius atitinkančios ugdymo įstaigos Pilaitės mikrorajone.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas sako: „Katalikiškose ugdymo įstaigose siekiama, kad vaikai galėtų harmoningai atskleisti savo fizinius, moralinius, intelektinius gabumus, įgytų tobulesnį atsakomybės jausmą, sugebėjimą tinkamai naudotis laisve ir būtų parengti aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Matome, kad tokie tikslai atitinka ir tėvų interesus, nes šiandien Vilniaus katalikiškos mokyklos, nors ir yra gana skirtingos, nepajėgia priimti visų norinčių jose mokytis“. Pasak arkiv. G. Grušo, katalikiškose mokyklose ne tik siekiama akademinių rezultatų, bet ir kuriama artimo meilės kultūra. Tokių mokyklų populiarumas rodo, jog net ir kitų pasaulėžiūrų tėvai mato katalikišką mokyklą kaip gerą partnerį ugdant pilietišką, bendruomenišką ir atsakingą asmenybę.

Pranciškonė misionierė apie tai, kaip prieš pat vestuves išėjo į vienuolyną

Sesuo Danutė Ančerytė (dešinėje) su seserimis iš Švč. Širdies pranciškonių misionierių kongregacijos

Sesuo Danutė Ančerytė iš Kretingos yra tikras energijos užtaisas. Ji priklauso Švč. Širdies pranciškonių misionierių kongregacijai. Sesuo Danutė pasakoja, kaip nutiko, kad, jau turėdama sužadėtinį ir sutartą vestuvių datą, visgi nusprendė tapti vienuole. Nelaiminga meilė? Nieko panašaus.

Ar tikėjote Dievą nuo vaikystės, ar įtikėjote vėliau?

Ne, nuo vaikystės tikinti nebuvau. Krikšto sakramentą priėmiau 1991 metais per Šv. Kalėdas vien todėl, kad mano brolienė nenorėjo turėti šeimoje „nekrikštų“. Tą pačią dieną ėjau ir Pirmosios Komunijos, o apie išpažintį sužinojau tik būdama pilnametė.

Kaip nutinka ir daugeliui žmonių, Dievas į mano gyvenimą pasibeldė per netektis. Pirmasis toks pasibeldimas buvo mano tėčio mirtis. Atsimenu, kad man labai didelį įspūdį paliko aplink tėvo karstą suklaupusios jaunos merginos, su kuriomis kartu lankydavome senelius. Jos turėjo drąsos visų akivaizdoje garsiai kalbėti rožinį. Tada pirmą kartą pagalvojau, kad jeigu žmonės nesivaržo melstis netikinčių žmonių akivaizdoje ir nekreipia dėmesio į replikas, turėtų egzistuoti kažkas aukščiau.

Pajautęs pašaukimą

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje pirmąjį kiekvieno mėnesio ketvirtadienį meldžiamasi už pašaukimus. Dievas išgirdo biržiečių prašymą – šią vasarą parapijos tikinčiuosius savo patarnavimu džiugino jaunas vaikinas, ketinantis tapti kunigu. Vieno nedidelio Biržų krašto kaimo jaunuolis, prieš ketverius metus baigęs Biržų „Saulės“ gimnaziją, šį rudenį savo gyvenimo kelią pradėjo kitaip nei daugelis jo bendraamžių. Jis išvažiavo į Vilnių studijuoti ne tradiciškai žinomuose sostinės universitetuose, o kitokioje aukštojoje mokykloje – Šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Tai – nedažnas jaunų vyrų pasirinkimas. Justinas Kavaliauskas pasirinko būtent šią ugdymo įstaigą, kurioje gyvenimas ir mokymasis šiek tiek kitoks nei daugelyje kitų aukštųjų mokyklų.

Dievą ir žmones mylintis vaikinas nuo aštuonerių metų patarnauja bažnyčioje. Kaip pats sako, didžiausią poveikį jo dvasiniame gyvenime padarė prieš daug metų per televiziją matyta popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių transliacija. Tai buvo tarsi uždėtas antspaudas jo svajonei apie kunigystę. Pavyzdžiais tapo ir vietiniai kunigai, kuriais Justinas žavėjosi. Jis dėkingas savo buvusiai pirmajai mokytojai, subtiliai mokėjusiai pakreipti vaikus link Dievo.