Igno Šeiniaus „Kuprelis“ – Kauno valstybinio lėlių teatro scenoje

Marija Gustainienė

Mokinių vaidinamo spektaklio „Kuprelis“ fragmentas

Šiandien visuomenėje vis labiau ryškėja socialinės problemos, kurios tampa skausmingos atstumtiesiems, silpniesiems, nesugebantiems apsiginti nuo brutalios jėgos asmenims, kitokiems – neįgaliesiems, vienišiems svajotojams. Kas atsitiko žmonėms, kad jau per dažnai kalbame apie susvetimėjimą, patyčias? O gal anksčiau taip nebuvo? Gal geresni žmonės gyveno? Deja...

Igno Šeiniaus, XX amžiaus pirmosios pusės rašytojo impresionisto, romanas „Kuprelis“ galbūt atsako į daugelį klausimų. Pagrindines problemas (kodėl mylėti galima tik vienintelį kartą gyvenime, kodėl kitoks žmogus slepiasi po vienišumo kauke) nagrinėjo Kauno ,,Aušros“ gimnazijos 1e gimnazijos klasės mokiniai, inscenizavę fragmentus iš rašytojo romano. Minispektaklis vyko Kauno valstybinio lėlių teatro mažojoje salėje, o geranoriškai laiką ir vietą skyrė direktorius Sigitas Klibavičius. Susirinkusiems mokinių tėveliams, gimnazijos administracijai ir paralelinės 1b gimnazijos klasės mokiniams su auklėtoja Edita Raile jaunieji aktoriai dovanojo gerą nuotaiką ir supratimą, kad meilė tebelieka pati gražiausia dvasinė vertybė, teikianti žmogaus gyvenimui prasmę. Keista, bet ji dažnai būna skaudi. Kodėl?

Pirmiausia, jauni žmonės, pasikliaudami tik savo jausmais vienas kitam, pamiršta, kad dar yra tėvai, kurie vienaip ar kitaip lemia santykių kryptį ir pasirinkimo poziciją, o ypač XX amžiaus pirmojoje pusėje, kai vaikai besąlygiškai paklusdavo savo tėvams net ir vedybų klausimu. Štai ir piktoji Gundės motina (vaidino gimnazistė Aurėja Sabaitė) šaukte šaukia: ,,Už ko norėsi, už to tekėk, bet už kuprio, kad čia mano žemė skirtųs, niekuomet neištekėsi“. Vėl kirba klausimas: kodėl? Ar žmonės neturi jokių trūkumų, kad lengvai gali smerkti ir niekinti tą, kuris kitaip atrodo? Tikriausiai, ne vien išvaizda čia viską lėmė, juk Olesis buvo ne tik kuprotas, bet ir varguolis. Nors Gundės (vaidino Žaneta Lipskytė) tėvai ir buvo šviesūs žmonės, skaitė ,,Aušrą“, meldėsi lietuviškai, bet noras, kad duktė išbristų iš vargo, galbūt buvo stipresnis už jų pačių įsitikinimus ir požiūrį. Skaudu šioje situacijoje buvo ir Gundei, labai mylėjusiai Kuprelį, bet ji savo žaizdas greitai užgydė, glausdamasi prie kito mylimojo, o nelaimingasis Olesis liko daugybę metų laukti savo vienintelės ir tikros meilės – o gal vieną dieną ji sugrįš, gal įeis pro tas duris?

Šio spektaklio idėja – parodyti visuomenei, kad už silpno ir atstumto nelaimingo žmogaus dar yra jo gražus dvasinis pasaulis: jo širdis sugeba mylėti visą gyvenimą, atleisti, nutylėti, vienatvėje paslėpti savo liūdesį, atjautos ieškoti knygose. Tai yra stiprybės šaltinis, iš kurio žmogus imasi energijos ir stiprina save. Jauniems žmonėms dar sunku suprasti skausmingai kenčiantį personažą, bet jie jau subrendę tiek, kad suvoktų, dėl ko Olesis aukojasi, kokias vertybes jis iškelia visa savo esybe, kas jį daro taurų ir gražų savo vidumi. Kuprelį vaidinęs gimnazistas Nedas Dambrauskas giliai pajuto savo personažo nerimą, atstumtį ir gūdžią vienatvę, jis puikiai perteikė skausmingą nereikalingojo situaciją.

Į spektaklio sceną įpinti lietuvių liaudies žaidimai „Jurgeli, meistreli“, „Suk, suk ratelį“ bei liaudies dainų posmai pagyvino norimą perteikti istoriją. Stengtasi nenutolti nuo XX amžiaus aplinkos, suformuotų ir labai stiprių tradicijų, požiūrio į žmones. Skaitydami knygas mokiniai dažnai nekreipia dėmesio į vaizduojamą aplinką, jie seka įvykių eigą ir skuba prie paskutinio puslapio – kuo viskas baigsis? Spektaklis tapo gera galimybe jaunus žmones pristabdyti ir iš arčiau suvokti tuos fragmentus, kurie turėjo didelės, net lemiamos reikšmės veikėjo likimui.

Nors šalta vasario diena ir negailestingas šiaurinis vėjas gąsdino, kad žiema dar greitai nepasiduos ir nesibaigs, vis dėlto žiūrovų prigužėjo visa salė. Jaučiau, kaip malonu tėveliams matyti savo vaiką scenoje, jo rodomas pastangas tobulinti savo gebėjimus viešai kalbėti, būti prieš auditoriją. O mane pačią užliejo nepaprastas šilumos jausmas, kad mokiniai kitaip pažvelgė į knygos pasaulį, keliamas problemas suprato perteikdami savo personažo emocijas, atskleisdami būsenas. Manau, kad „Kuprelio“ inscenizacija – dar viena pakopa, verčianti atidžiau pažvelgti į žmonių tarpusavio santykius, nusiteikimą kitų atžvilgiu, supratingumą ir meilę. Jeigu vieni kitus mylėtume, šiandien nereikėtų kalbėti apie susvetimėjimą, kitaip atrodančio ar kitaip galvojančio žmogaus ignoravimą, naudos sau ieškojimą. Viskas yra laikina ir netikra. Meilė žmogui – vienintelė vertybė, įkvepianti kitaip vertinti gyvenimą ir save.

Autorės nuotrauka

© 2018 „XXI amžius“