Stiprinti mokyklos ir šeimos aljansą

Popiežiaus Pranciškaus pastabos Italijos katalikams mokytojams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus bendrauja su Italijos katalikų mokytojų asociacijos nacionalinio kongreso dalyviais

Šventasis Tėvas su moksleiviais

Susitikimo kultūros vystymas

Šiuo metu, kai iškilo jaunosios kartos švietimo ir ugdymo mokykloje efektyvumo klausimas su naujais ideologinio kolonializmo bei smurto proveržio pavojais bei stengiamasi atkurti pedagogo profesijos prestižą, yra svarbu išgirsti vieningą katalikų mokytojų balsą, kviečiantį išsaugoti ir jaunimui perduoti tradicines krikščioniškas vertybes. Kaip tik šiuos klausimus aptarė popiežius Pranciškus neseniai susitikęs su Italijos katalikų mokytojų asociacijos (AJMS) 21-ojo nacionalinio kongreso dalyviais. Per moksleivių žiemos atostogas italai katalikai pedagogai buvo susirinkę Romoje į suvažiavimą, kurio tema – „Atmintis ir ateitis. Profesinio pažinimo paribiai ir perspektyvos“. Kaip teisingai pastebėjo kongreso atidaryme Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas Perudžos arkivyskupas kardinolas Galtieras Basetis (Gualtiero Bassetti), siekiant apginti kataliko pedagogo tapatumą šiandienos visuomenėje, reikia ryžtingai ir sutelktomis pastangomis pasipriešinti perdėtai supasaulėjusiam mentalitetui, rodyti didesnį reiklumą mokytojų gyvenimo būdui ir krikščioniškam liudijimui. Pasak ganytojo, reikia ne užsidaryti, atsiriboti ar ištirpti šiandienos pasaulio kontroversijose, bet toliau rodyti smalsumą ir aistringumą pažinimui, atvirumą tikrovei, jautrumą tiesos ir teisingumo poreikiui, stengtis, kad nė vienas su meile ir globa ugdomas jaunas žmogus neprarastų dvasinio ir intelektualinio augimo ir pateiktų savąjį įnašą į visų bendrąją gerovę.

Svetingai sutiktas Šventasis Tėvas savo kreipimesi į italų katalikų mokytojų nacionalinio suvažiavimo delegatus išsakytas mintis sutelkė į tris jo jau penkerius metus trunkančio pontifikato mokymui būdingus bruožus, reikšmingus ir pedagogikos procesui: susitikimo kultūros vystymą, mokyklos ir šeimos bendrystę, ekologinio švietimo plėtrą. Padėkojęs katalikams pedagogams už jų pastangas perteikti susitikimo kultūrą jaunajai kartai, taip įgyvendinant svarbų Bažnyčios įsipareigojimą šiandienos visuomenei, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog tai reikia daryti dar ryžtingiau visose mokyklinio gyvenimo srityse. Šiame kultūriniame iššūkyje kitų priėmimo ir svetingumo pagrindai turi būti dedami jau pradinio mokymo etapuose, juos stiprinant visame ugdymo procese. „Krikščionys mokytojai, ar jie dirbtų privačiose katalikiškose ar valstybinėse mokyklose, yra pašaukti stimuliuoti vaikų atvirumą kitam, kaip veidui, kaip asmeniui, kaip broliui ir seseriai, kuriuos reikia pažinti ir gerbti su jų gyvenimo istorija, privalumais ir trūkumais, dvasiniu turtingumu ir skurdu“, – sakė Šventasis Tėvas.

Jis aiškino, jog yra aktualus visų pedagogų bendradarbiavimas, siekiant, kad jauni žmonės būtų lavinami tapti atviri ir suinteresuoti juos supančia tikrove, gebėtų būti rūpestingi ir jautrūs kitiems, esant pasityčiojimo ir paniekos vadinamajam „nenormalumui“ tendencijai. Moksleivius reikia išlaisvinti iš šiandienai būdingų prietarų ir nuostatų, pagal kuriuos kiekvienas turi būti pasiruošęs agresyviai konkurencijai dėl vietos po saule. Dabar išsiplėtojęs priešiškas nusistatymas kitokių atžvilgiu, ypač jeigu jie yra svetimšaliai ar kliudo jų pačių trokštamam įsitvirtinimui. Deja, pripažino Popiežius Pranciškus, dabar nusistovėjo toks „oras“, kuriuo dažnai yra priversti kvėpuoti mūsų vaikai, ir reikia ieškoti tos atmosferos apvalymo priemonių, kad jie vėl galėtų kvėpuoti kitokiu, sveikesniu, žmogiškesniu oru.

Ekologinio ugdymo visapusiškumas

Pabrėžęs, kad palankesnės atmosferos sudarymui yra svarbus nuolatinis mokytojų ir tėvų bendravimas, pedagoginė sąjunga tarp mokyklos ir šeimos, Šventasis Tėvas pastebėjo, kad toje srityje yra daug problemų, kartais netgi išgyvenama krizė, kada dar neseniai buvęs tamprus ryšys dėl įvairių priežasčių yra visiškai nutrūkęs. Buvo laikas, kai abipuses pastangas tokiai sąveikai rodė tiek šeimų tėvai, tiek ir mokytojai, o dabar padėtis radikaliai pasikeitė, pirmiausia, dėl tėvų užimtumo ir netgi abejingumo. Tačiau nereikia pasiduoti praeities nostalgijai, priimti pokyčius, kurie paveikė tiek šeimą, tiek ir mokyklą, ir ieškoti naujų būdų konstruktyviam bendradarbiavimui, savotiškos pedagoginės sutarties atnaujinimui, dėl to paties vaikų ir jaunų žmonių gerovės tikslo, pilnavertiško jų lavinimo, betarpiškos aplinkos palaikymo, aiškino Popiežius Pranciškus. Jis tvirtino, jog, nesant natūralaus pagrindo tokiam aljansui ar iškilus sutrikimams pageidaujamuose santykiuose, reikia pasitelkti patyrusių ekspertų pedagogų pagalbą, kad būtų atnaujintas ir sustiprintas tėvų ir mokytojų pozityvus „suokalbis“ apsaugant jaunąją kartą nuo visų šiandienos pavojų, užtikrintos moraliai bei dalykiškai palankios sąlygos visapusiškam lavinimui, atsižvelgiant į dabarties reikalavimus ir ateities perspektyvas. Šventasis Tėvas ypač pabrėžė reikalą, kad būtų vengiama abipusių kaltinimų, tarsi tėvai ir mokytojai būtų „priešingose fronto linijose, tarp kurių vyksta nuolatinė kova“. Priešingai, reikia stengtis įsijausti į visų nelengvą padėtį, suprasti objektyvias problemas, iškylančias šeimoje ir mokykloje, rengti dažnesnius susitikimus, apsikeitimus patirtimi, informacija tam, kad būtų kuriamas didesnis ir taip reikalingas mokyklos ir šeimos solidarumas.

Palietęs dar vieną šiuo metu ypač aktualų pedagoginio proceso bruožą, ekologinį švietimą ir ugdymą, apie kurį plačiau kalbama 2015 metais paskelbtoje enciklikoje „Laudato Si“, popiežius Pranciškus pažymėjo, jog šis lavinimas neturi apsiriboti sąvokų žinojimu, nors su jomis irgi reikia moksleivius supažindinti ir suprantamai paaiškinti. Bet pirmiausia reikia sutelkti dėmesį į ekologinį jaunosios kartos gyvenimo būdo formavimą, kad jis būtų grindžiamas rūpinimusi mūsų „bendraisiais namais“, kurie yra visa aplinka ir kūrinija. „Šis gyvenimo būdas neturi būti šizofreniškas, kai, pavyzdžiui, rūpinamasi išnykstančiais gyvūnais, bet ignoruojamos pagyvenusių žmonių problemos; arba, kai ginami Amazonės miškai, bet nekreipiama dėmesio į dirbančiųjų teisę gauti teisingą atlyginimą“, – aiškino Šventasis Tėvas, pabrėždamas integralaus požiūrio svarbą, kuris apjungtų gamtos ir žmogaus ekologiją. Jis aiškino, kad tokia ekologija, kurią reikia perteikti jauniems žmonėms, turi būti holistinė, skatinanti krikščionišką atsakomybę ir šventumą. Tai neturi būti tik išmokti ir nuolat kartojami skambūs lozungai, kuriuos tarsi turėtų įgyvendinti kažkas kitas, bet asmeniniu supratimu, išmintimi ir patirtimi besiremianti ir įprasminama ekologinė etika, pradedant nuo gyvenimo pasirinkimų ir realių kasdienių darbų. „Šis gyvenimo būdas randa prasmę ir motyvaciją santykyje su Dievu Kūrėju, su Atpirkėju Jėzumi Kristumi, kuris yra visatos ir istorijos centras, ir su Šventąja Dvasia, kūrinijos darnos ir įvairovės šaltiniu“, – tvirtino popiežius Pranciškus.

Pavadinęs katalikus mokytojus brangiais broliais ir seserimis, Šventasis Tėvas sakė, jog tam, kad jų balsas būtų vieningas ir svaresnis, reikia neužmiršti pedagogus jungiančių draugijų ir organizacijų reikšmės. Ši vertybė neiškyla savaime, bet visada stiprinama ir tobulinama palaikant ir formuojant atitinkamas struktūras, rengiant susitikimus ir suvažiavimus su aktualiomis darbotvarkėmis. Katalikų mokytojų asociacijos turi remtis įkvepiančiais krikščioniškais principais, atsižvelgti į laiko ženklus su visu jų prieštaringumu, atvirumu socialinėms ir ir kultūrinėms perspektyvoms. Nereikia bijoti iškylančių nuomonių skirtumų ar netgi konfliktinių situacijų, kurios visada pasitaiko aktyvių draugijų veikloje. „Nereikia jų slėpti, bet atsiliepti ir spręsti evangeliniu būdu, ieškant tikrojo gėrio savajai asociacijai, viską įvertinus remiantis statuto principais“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, jog pedagoginė bendrija savo esme yra vertybė su jai patikėta atsakomybe, todėl su Dievo ir Bažnyčios ganytojų pagalba katalikai mokytojai turi ją branginti ir rūpintis, kad ji neštų maudą.

© 2018 „XXI amžius“