Kaip mokėsi mūsų senoliai

Ar drausmingumas, tvarkingumas, švarumas, mandagumas – praeities relikvija?

Vytautas BAGDONAS

Tokia svėdasiškės Bronės Baleišytės pažymių knygelė papildė Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus ekspoziciją

Buvusi svėdasiškė Ona Jėckienė, dabar gyvenanti Kupiškyje, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui padovanojo labai įdomų eksponatą – seną pažymių knygelę. Kunigiškių kaime veikiantis muziejus prieš 29 metus įkurdintas restauravus dar carizmo laikais statytos Kunigiškių pradžios mokyklos pastatą. Kaip ir dera, buvusioje mokykloje atkurta senovinė klasė su atitinkamais to meto baldais, mokykliniais vadovėliais, mokymo priemonėmis, tad deramą vietą muziejuje surado ir šis eksponatas. Dovanota 1940–1941 mokslo metų pažymių knygelė priklausė Svėdasų pradžios mokyklos IV skyriaus mokinei Bronei Baleišytei, gimusiai 1929 m. gruodžio 18 d. Nedidelio formato knygelė – Spaudos fondo leidinys. Tokios buvo naudojamos visose prieškario Lietuvos mokyklose. Ji pradedama Bendraisiais nuostatais, kurie išties verti dėmesio. Ypač įdomūs ir reikalingi 6–17 punktuose išdėstyti nuostatai. Kai kuriuos norisi net pacituoti:

„6. Mokiniai tarpusavyje stengiasi būti draugiški, solidarūs ir vienas kitam atlaidūs. Mokykloje, savo darbe, viešose vietose, gatvėse, santykiuose su mokytojais, su savo šeima ir šiaip žmonėms mokiniai yra drausmingi, mandagūs ir kuklūs.

7. Mokiny, mokine, brangink laiką ir gerbk darbą: pats negaišuok ir kitiems netrukdyk. Laikas už auksą brangesnis. Išnaudok jį tiktai mokslo ir auklėjimosi reikalui.

8. Knygos – tavo geriausias draugas... Knygų – tiek savų, tiek svetimų (gautų iš mokyklos, skaityklų ar privačių asmenų) – gerbimas ir saugojimas yra gero išsiauklėjimo pažimys. Knygų neplėšyk, nesutepk, nebraižyk. Ne savo knygą perskaitęs, tuoj grąžink. Svetimos ar paskolintos knygos ilgiau kaip 2 savaites pas save nelaikyk, bet sugrąžink tam, iš ko esi paėmęs.

9. Savo asmens garbės nesutepk svetimo turto pasisavinimu. Mokiniai turi gerbti svetimą ar visų bendrą (valdžios) nuosavybę. Negadink ir saugok mokyklos, valdžios, šiaip svetimą ir savo turtą. Sugadinęs kokį nors daiktą, jei jis ne tau priklauso, jį pataisyk savo lėšomis arba atpirk.

10. Geras mokinys, mokinė, brangina savo ir savo mokyklos garbę ir gerą vardą: neapkalbinėja vienas kito, neapkalbinėja ir nežemina savo mokytojų, draugų ir artimųjų. Geras mokinys rūpinasi savo draugais ir padeda jaunesniesiems.

11. Gerbk ir globok gyvąją gamtą – augalus ir gyvulius: nelaužyk medelių, beprasmiai nežudyk ir nekankink gyvulių ir gyvų bei silpnų tvarinių. Nenaikink istorinių paminklų bei senienų.

12. Mokinių drabužiai turi būti švarūs, kuklūs, be jokių papuošalų arba blizgučių...

14. Į mokyklą nešamasi tik tai dienai reikalingos knygos ir mokomosios bei rašomosios priemonės. Visa tai turi būti švariai ir tvarkingai užlaikoma.

15. Popiečio metu svarbiausia mokinio pareiga yra tinkamai paruošti sekančiai dienai paskirtosios pamokos. Vakarais vaikščioti galima tiktai ligi mokyklos leisto laiko.

16. Ne savo mokyklos viešus vakarus, teatrus, spektaklius, koncertus, kino teatrus ir įvairius susirinkimus galima lankyti tik mokyklos vadovybės nustatytomis valandomis ir tvarka. Klubų, restoranų, maskaradų ir kitų panašių vietų lankyti visai negalima.

17. Patys mokiniai rūpinasi savo kūno ir mokyklos švarumu. Taip pat stengiasi švariai ir tvarkingai laikyti savo butą, patalinę ir kita. Uždarant ir atidarant mokyklos ar kurio nors buto duris ir langus, nedaryti triukšmo, nebelsti ir nedaužyti“.

22-asis šių nuostatų punktas skirtas vaikų tėvams ir globėjams:

„Tėvai ir globėjai, kurie nevykdo pradžios mokslo prievolės, baudžiami valsčiaus viršaičio ar miesto burmistro ligi 50 litų bauda. Nubaustasis gali skųstis apskrities viršininkui, kurio sprendimas yra galutinis“.

Toliau vėl kalbama apie mokinių pareigas:

„24. Mokiniai turi pagarbiai elgtis visada ir visur, kur yra bet kurie Valstybės ar Bažnyčios simboliai. Pirmasis žingsnis šia linkme – pagarbos ugdymas tautinei vėliavai, valstybės ženklui, kryžiui ir kit. pan. dalykams, esantiems pačioj mokykloj.

25. Valstybės ar visuomenės turtą bei įrengimus mokiniai globoja ir saugo kaip savo. Pirmiausia jie nenaikina ir nežaloja mokyklos inventoriaus (turto), aplink ją augančių medelių, krūmų, tvorų, vejos pagražinimų ir kt.

27. Mokytojui atėjus į klasę ir išeinant po pamokos, mokiniai tvarkingai sustoja savo vietose. Tos pačios pamokos metu pakartotinai mokytojui išeinant ir įeinant į klasę, mokiniai nestoja. Atsakinėdamas pamoką ar kalbėdamas su mokytoju, mokinys atsistoja.

28. Atėję į mokyklą (į klasę), mokiniai pasisveikina, o išeidami atsisveikina. Sveikinamasi visiems įprastu būdu, t.y. žodžiu. Mokinių nusilenkimai klasei ar mokytojui, išėjus atsakinėti pamokos ar pakvietus prie lentos, atliekami galvos ir nežymiu liemens palenkimu, be jokių priedų, atliekamų kojomis.

29. Gražus lietuviškas paprotys reikalauja sveikintis kelyje ne tik su savais pažįstamais, bet ir su šiaip praeiviais. Neigiamą nuomonę susidaro gyventojai apie mokyklą, kurios mokiniai nesisveikina susitikę kelyje. Dėl to mokiniai visuomet turi sveikinti ne tik savo mokytoją ar pažįstamą, bet ir šiaip praeivį, pirmą kartą tą dieną sutiktą kelyje“.

Be šių 29 Bendrųjų nuostatų punktų, yra dar 5 skirsnyje „Mokslo metai ir atostogos krikščionių tikybų mokiniams“. Čia sužinome, kad mokslo metai visose pradžios mokyklose trunka nuo rugsėjo 1 iki birželio 15 dienos. Kalėdų atostogų paleidžiama nuo gruodžio 23-iosios iki sausio 3-iosios, Velykų atostogos tęsiasi nuo trečiadienio prieš Velykas iki pirmadienio po Atvelykio. Dar pradžios mokyklų mokiniai atleidžiami nuo mokymosi lapkričio 2 ir 3 dienomis ir Pelenų dieną. Be to, Romos katalikų tikėjimo mokiniai atleidžiami nuo pamokų iki 3 dienų per metus rekolekcijoms, kurias paskiria parapijos klebonas, susitaręs su mokyklų vadovybe.

Tėvai ar globėjai turėjo savo parašu patvirtinti, kad šiuos nuostatus skaitė. Mokinys turėjo pasirašyti, kad Bendruosius nuostatus skaitė ir pasižada vykdyti. Muziejui dovanotoje pažymių knygelėje yra tik mokinės Bronės Baleišytės parašas.

Dviejuose puslapiuose yra „Mokinio (ės) apibūdinimas“, kur reikia užpildyti pagrindinius duomenis: vardas, pavardė, gimimo metai, gimimo vieta, tautybė, tėvo ir motinos vardai bei tautybė, iš ko tėvai gyvena, kiek ir kokio nekilnojamojo turto turi, kiek šeimoje narių, kiek tėvai iš viso turi vaikų (gyvų), kada pradėjo lankyti mokyklą, kuriomis ligomis mokinys sirgo ir pan. B. Baleišytė nurodė, kad yra lietuvių Juozo ir Anelios duktė, kad šeimoje iš viso keturi žmonės, iš kurių du vaikai, o ji jauniausia šeimoje. Gyvena Bajorų kaime, tėvai – ūkininkai, turi 9 ha žemės. Į pirmą klasę įstojo 1936 m. rugsėjo 15 d., sirgo tymais ir vėjaraupiais.

Pažymių knygelėje išrašytas savaitės pamokų tvarkaraštis. Surašyti kiekvieno mėnesio mokomųjų dalykų pažymiai, o knygelės pabaigoje įdėtas pažymėjimas, kuriame susumuoti visi gauti pažymiai paleidžiant žiemos, pavasario ir vasaros atostogų. Iš visų dalykų mokinė B. Baleišytė gavo tik penketukus. Tikriausiai mokytoja G. Arnastauskaitė džiaugėsi, kad yra tokia pirmūnė. Nors dabar gali atrodyti keista, bet iš mokomųjų dalykų pirmiausia nurodomi drausmingumas, tvarkingumas, švarumas, mandagumas. Tiktai po jų eina lietuvių kalba, kuri suskirstyta į penkis skirsnius: skaitymo technika, lietuvių kalbos gramatika, literatūra, rašyba (diktantai) ir rašinėliai. Toliau seka skaičiavimas, gamtos pažinimas, geografija, istorija, dailės dalykai, rankų darbas, dainavimas, kūno kultūra.

Yra užpildytas ir perskaitytų knygų sąrašas, kuriame – 28 pavadinimų knygos. Tarp jų Maironio eilėraščiai, Stepo Zobarsko „Ganyklų vaikai“, Vinco Krėvės „Raganius“, Aldonos Kazanavičienės „Pajūrio pasakos“, Jono Jablonskio „Murziuko dienoraštis“, Prano Mašioto „Ir aš mažas buvau“, kažkokia (nenurodyta) Jono Biliūno knyga.

Atidžiau perskaičius šią pažymių knygelę, kyla daug įvairių minčių. Ir darosi liūdna, kad tokių nuostatų nebėra įtvirtinta šiuolaikinėje švietimo sistemoje. Akivaizdu, kad prieškarinėje Lietuvoje mokiniai turėjo daugiau pareigų ir mažiau teisių, o dabar, deja, yra priešingai. Jei anksčiau buvo įtvirtintos tokios svarbiausios nuostatos, kaip drausmingumas, tvarkingumas, švarumas, mandagumas, tai dabar panašūs dalykai jau beveik tampa praeities relikvija, atgyvena. O kas brangina savo ir mokyklos garbę, gerą vardą, yra kuklūs, gerbia mokytojus, tėvus, vyresniuosius? Tokių gretos irgi vis labiau retėja. Trūksta ir pagarbos valstybės simbolikai, tautos istorijai, patriotiškumo. Ar daug kas pasisveikina, susitikęs kaimyną daugiabučio laiptinėje ar miestelio gatvėje, sutikęs pažįstamą žmogų kaimo kelyje? Užtenka kartu su jaunimėliu pavažiuoti autobusu, pasėdėti šalia moksleivių kur nors miesto parke, stadione ar kine. Kas antras žodis – vis rusiškas „penkiaaukštis“ keiksmažodis, kas penktas – po žargonybę, kalbos vis sukasi apie svaigalus, vakarėlius, „tūsus“, „laisvus plotus“, kvailus mokytojus, „skūpius“ tėvus, panas, troškimą nieko neveikiant „užkalti“ kuo daugiau „babkių“ (pinigų). Arba tereikia tik žvilgtelėti, kaip atrodo apipaišytos, prirašytos necenzūrinių žodžių autobusų stotelių, namų, įvairių kitų statinių sienos ir gali suprasti, kas dabar daugeliui jaunuolių yra galvoje.

Paskaičius bendruosius anų laikų pažymių knygelės nuostatus ir palyginus juos su šiuolaikiniu gyvenimu, galima puikiai įsitikinti, kad praeitis gerokai skiriasi nuo dabarties. Ir tie skirtumai vis didėja, gilėja. Tiktai, deja, blogąja prasme.

Taigi, šią nedidukę, plonais viršeliais, telpančią į kišenę pažymių knygelę verta visiems pasiskaityti. Gal kai ką joje esantis tekstas priverstų nors kiek pasikeisti, padaryti atitinkamas išvadas...

Autoriaus nuotrauka

© 2018 „XXI amžius“