Įpareigojantis
partizanų vado atminimas
(45-osios brigados generolo Adolfo Ramanausko -
Vanago žūties metinės)
Mes turime ilgą ir labai turiningą
Lietuvos istoriją. Greitai minėsime tūkstantmetį nuo pirmojo Lietuvos
vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Per tą tūkstantmetį
istoriją kūrė ir kuria daugybė Lietuvos žmonių ir tik jų dėka
mes turime epochas, kurios virsta legendomis apipintų didvyrių
laikotarpiu. Man ir daugeliui sąmoningų Lietuvos piliečių tokia
epocha yra Lietuvos partizanų karas su sovietiniais okupantais
19441954 metais. Tai Laisvės kova, be galo sunki ir dramatiška,
kurioje kovėsi tūkstančiai partizanų. Tyrinėtojai tvirtina, kad
1945 metų vasarą buvo apie 15 tūkst. ginkluotų partizanų. Kare
dėl laisvės žuvo apie 17 tūkst. partizanų. Šioje kovoje dalyvavo
ir trys mūsų šeimos nariai. Du iš jų perėjo sovietinių konclagerių
pragarus. Vyriausiasis brolis Kazys, Vilniaus suaugusiųjų gimnazijos
absolventas, Vilniaus universiteto klausytojas, Lietuvos kariuomenės
puskarininkis buvo pirmosios Anykščių rajone partizanų Žaliosios
rinktinės kūrėjas ir jos vadas. Jis žuvo 1945 m. balandžio 28
d., t.y. trimis dienomis vėliau negu Adolfas Ramanauskas-Vanagas
išėjo iš Alytaus pas partizanus. Taigi tas tris dienas jie, nors
ir labai toli vienas nuo kito, buvo bendražygiai.
Tautos kova dėl savo laisvės ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės
yra amžina vertybė, ir kiekvienas tos kovos dalyvis yra vertas
pasididžiavimo. Sunkus Lietuvos partizanų karas iškėlė ypač įsimintinų
asmenybių - vadų, kurie tapo tos kovos simboliais. Šiandien mes
prisimename garsųjį partizanų vadą, brigados generolą, Vyčio kryžiaus
kavalierių A.Ramanauską-Vanagą. Prieš 45 metus jis buvo okupantų
sušaudytas.