|
Šventumo
link, greta krikščionybės
 |
Alberas Kamiu |
Mano gyvenimo paslaptis: įsivaizduoti
Dievą be žmogaus nemirtingumo
Alberas Kamiu
Jis visą gyvenimą prieš savo
norą ieškojo ir reikalavo iš savęs atsakymų, kuriuos žino tik
Dievas
Viljamas Folkneris - apie Alberą
Kamiu
67 dienos skiria didžio prancūzų
mąstytojo, rašytojo, Nobelio premijos laureato Albero Kamiu (Albert
Camus) gimimo ir mirties metines. A.Kamiu gimė 1913 m. lapkričio
7 d. prancūzų Alžyre, Mondovio miestelyje,beraštės ispanės Katerinos
Santes ir prancūzų žemdirbio Liusjeno Kamiu šeimoje.
1960 m. sausio 4 d., 13.55 val., kelyje iš Lurmareno į Paryžių
dideliu greičiu važiavęs automobilis trenkėsi į medį
Iš metalo
laužu virtusios mašinos ištraukus A.Kamiu kūną, švarko kišenėje
buvo rastas traukinio bilietas: beliko padaryti išvadą, kad tik
paskutiniu momentu rašytojas nutarė automobiliu grįžti į Paryžių.
Dar tris dienas po jo žūties Eberto (Hebertot) trupės aktoriai,
tuo metu gastroliavę Prancūzijos pietuose su A.Kamiu inscenizacija
pagal F.Dostojevskio Kipšus, gaudavo rašytojo laiškus iš Lurmareno,
kurie baigiasi žodžiais:
Nepraraskit ūpo,
Sėkmingo darbo.
Aš neužmirštu jūsų,
Aš su jumis!
Vos prieš dvejus metus tapęs
Nobelio literatūros premijos laureatu Už kūrybą, išryškinusią
problemas, kylančias nūdienos žmonių sąmonėje, rašytojas kalboje,
pasakytoje Švedijos karališkojoje akademijoje, apibūdino save
kaip beveik jauną žmogų, turtingą vien abejonių ir dar tik pradėtos
kūrybos. Jis taip ir pasitraukė, nepadėjęs paskutinio taško (neužbaigtas
liko ir romanas Pirmasis žmogus), palikęs savo kūrybą atvirą,
nebaigtą. Šiandien galime tik spėlioti, kokias aukštumas ji būtų
pasiekusi, nes A.Kamiu - nuostabios asmenybės, veiklos ir kūrybos
lydinio pavyzdys. Jis apibendrino savo epochos konfliktus, problemas
ir sugebėjo jas nugalėti nenumaldoma teisingumo, gyvenimo aistra,
nuolatiniu žmogiškojo orumo teigimu, solidarumo, teisybės siekimo
paieška. Jam buvo svetimas bet koks prisitaikėliškumas: ideologinis,
socialinis ar moralinis.
|
|
Vakarai,
atsigręžę į Rytus
Ulevičius Benas. Dieviškieji
Rytai: Povatikaninė liturginė reforma ir altorių atgręžimo klausimas
(Vilnius: Aidai, 2002, 500 egz.).
Knyga, pavadinta Dieviškaisiais Rytais, galbūt praslystų pro akis
kaip dar vienas mėginimas prisijaukinti egzotiką, jeigu ne paantraštė
netikėta ir kiek mįslinga. Ji skelbia, kad bus kalbama apie Katalikų
Bažnyčią ir specifines jos problemas. Ne itin didelis leidinio tiražas
tarytum patvirtina, kad studija skirta gana siaurai teologų ir religijotyrininkų
auditorijai. Šiaip ar taip, intriga išlieka, ir norisi knygą pasklaidyti
bent jau iš smalsumo.
Nuojauta neapgauna: autorius iš tiesų kreipiasi į religijos žinovus,
išmanančius tiek teorinius-filosofinius su krikščionišku mokymu
susijusius klausimus, tiek praktines problemas, su kuriomis šiuo
metu susiduria Bažnyčia. Atrodo, kad diskutuojama vykusiai: griežta
knygos struktūra, nuoseklus minties plėtojimas, konkretūs atsakymai
į konkrečius klausimus, išvengiant tuščiažodžiavimo, teiginiai,
argumentuoti gausiomis Šventojo Rašto, Bažnyčios Tėvų bei kitų autoritetingų
teologų pasisakymų citatomis byloja apie studijos brandą. Bene vienintelis
už akių kliūvąs dalykas yra grynai formalus tai nuorodų trūkumas
į tuos šaltinius, kuriuose išdėstyta autoriaus oponentų nuomonė.
Pavyzdžiui, kalbant apie centruotas bažnyčias sakoma, esą, kai
kurių reformos liturgistų nuomone, liturgija galėjo būti švenčiama
aplink altorių; pateikiama nemažai tokį spėjimą paneigiančių argumentų,
bet, deja, nenurodomas nei vienas autorius ir nei vienas veikalas,
kuris tokią hipotezę iškėlė (P.43-44.). Knygoje tokių atvejų pasitaiko
ir daugiau, o jie grasina kad ir retoriškai subtiliu, tačiau vis
dėlto priešingai manančiųjų sumenkinimu. Mat susidaro įspūdis, jog
pastarieji niekur ir niekada nėra išdėstę ir rimtai argumentavę
savo pozicijos. Neaiškus antrojo opozicijos dėmens įvardijimas lemia,
jog teologijos moksle įsitvirtinusių ir, autoriaus nuomone, ydingų
teiginių bei mitų dekonstrukcija pakimba neapibrėžtoje erdvėje.
Tai gali būti pateisinama nebent tuo, kad studija orientuota į skaitytojus,
gerai susipažinusius su esama padėtimi, todėl joje vengiama aiškinamųjų
mišių situacijos. Pastangas likti objektyviu, vadovautis vien liturgija
tikinčiu ir pasitikinčiu mentalitetu, išduoda ir nuoširdus autoriaus
tonas, noras suprasti ir rasti kelią ne tik į skaitančiojo protą,
bet ir į širdį. Neatsitiktinai paskutinysis knygos skyrius, kuriame
gvildenami polemiški klausimai, pasibaigia ne kokiu nors kategorišku
teiginiu, o klaustuku. Gebėjimas polemizuoti be pagiežos, kaip
kad yra sakęs T.Venclova,- didelė vertybė.
|
|