Kam tarnauji, uniformuotas
žmogau?
Kauno įgulos karininkų ramovėje
buvo pristatyta Leonardo Demikio ir Edmundo Simanaičio sudaryta
dokumentinės publicistikos knyga Tebesitęsianti akistata, turinti
intriguojančią paantraštę Atgyja tai, kas ir nebuvo numirę.
Perskaičius ją nuodugniau, išryškėja pagrindinis knygos sudarytojų
sumanymas per konkretų įvykį visuomeninės organizacijos Lietuvos
atsargos karininkų sąjungos (LAKS) vardu surengtą ir demaskuotą
provokaciją - parodyti visą gretą posovietinę visuomenę varginančių
problemų. 1999 metų lapkritį Lietuvos aidas paskelbė tęstinį
paskvilį apie krašto apsaugos viceministrą, neva išdavusį laisvės
kovotojų būrį ir Tauro apygardos štabą. Per dvejus metus trukusius
teismus provokatoriai nesugebėjo pagrįsti nė vieno iš mestų kaltinimų.
Melas, klastotės, šmeižtai buvo demaskuoti. Vienas provokatorių
nubaustas, o Lietuvos aidas įpareigotas atlyginti moralinę žalą
Tremtiniui. Taip pageidavo nukentėjusysis.
Knygoje E.Simanaitis nesigina ir niekam nesiteisina dėl nepadarytos
kaltės. Ir jo ginti nereikia. Pakanka Temidės verdikto. Tačiau
žuvusiųjų, kurie patys apsiginti jau negali, ir gyvųjų laisvės
kovotojų orumą bei garbę, o taip pat laisvės kovų teisumą privalu
ginti visomis teisiomis priemonėmis. Ir ši knyga vertintina kaip
tokios gynybos faktas antrojo iškovotos laisvės dešimtmečio sąlygomis.
Žuvusiųjų auka palengva pereina į legendų erdvę, tampa sakraline
ir tautinės savivokos neatsiejama dalimi, moraliniu valstybingumo
pamatu. Tą pamiršę nebūtume verti tapti Vakarų demokratijos piliečiais.
Knygoje gausu įvairaus pobūdžio dokumentų, pradedant teismo verdiktais,
valstybės įstaigų oficialiais raštais, visuomeninių organizacijų
atsiliepimais ir baigiant pavienių asmenų, dažniausiai politinių
kalinių ir tremtinių, laiškais. Knygos autoriai išsamioje įžangoje
paaiškina, kad nėra reikalo iš naujo svarstyti nuteistojo kaltę
ar nukentėjusiojo gynybos argumentus, tačiau ši provokacija ir
jos technologijos atskleidimas išryškina posovietinės visuomenės
negalias ir piktžaizdes. Tai iš tikrųjų aktualu, nes provokacija
buvo nutaikyta ne į vieną, o į grupę valstybės pareigūnų ir ginkluoto
pasipriešinimo dalyvių. Taigi apie kokius reiškinius rašoma knygoje?
Atgavus nepriklausomybę, buvo atkurta ir kilnias tradicijas puoselėjusi
organizacija LAKS, kuri pirmojo bolševikmečio pradžioje buvo uždrausta
ir paleista. Organizacija turėjo vidinių problemų. Dauguma karininkų
buvo baigusių sovietų karo mokyklas. Matyt, šis faktas sudarė
palankias sąlygas provokacijoms kilti. Nesisekė su vadovais: vienas
demaskuotas kaip apsišaukėlis, kitas baustas už kriminalinį nusikaltimą.
Tai rodė, kad organizacijoje stigo savikontrolės. To maža. LAKS
vardu buvo prieštaraujama oficialiajai valstybės politikai, rengiamos
provokacijos prieš valstybės pareigūnus. Kilo abejonių dėl Lietuvos
atsargos karininkų lojalumo Lietuvos Respublikai.
Susidaro įspūdis, kad, prisidengus LAKS vėliava, buvo ne kartą
mėginta išklibinti Lietuvos nacionalinio saugumo pamatus, pavyzdžiui,
svarstant vadinamąją teritorinės gynybos koncepciją, o iš tiesų
siekiant sukelti sumaištį Krašto apsaugos sistemos reformose,
sėti abejonių dėl integracijos į NATO naudingumo. Pateikiami dokumentai
rodo, kad valstybiškai mąstantys atsargos karininkai pasmerkė
LAKS vardu dedamas pastangas sustabdyti ar bent sutrukdyti Lietuvos
pakvietimą į NATO. Ši tema neprarado aktualumo ir po palankaus
Lietuvai sprendimo Prahoje, o atvirkščiai tapo iš tiesų gyvybiškai
svarbi, nes prasideda sutarties ratifikacijos procesas. Vargu
ar bus išvengta naujų išpuolių.
Knygoje parodyta, kad po keletą metų trukusios vidinės trinties
LAKS sukaupė pakankamai politinės valios ir destrukcijos periodas
baigėsi. Tai labai svarbu, nors, tiesą sakant, atrodo, kad lemiamą
postūmį padarė teisingumo institucijos. Lietuvos Respublikos vardu
paskelbti teismo verdiktai buvo vienareikšmiai LAKS vardu buvo
platinami pramanai ir šmeižtas. Kyla klausimas, ar organizacija,
be teismo, negalėjo pati išspręsti savo vidaus bėdų? Pilietinės
savivokos ir atsakomybės stiprėjimas sveikintinas reiškinys,
juolab kad organizacija turi didelį intelekto potencialą. Ar LAKS
ir rezistentų organizacijų karininkai negeba pasitarti ir susitarti
svarbiausiais nacionalinio saugumo ar istorijos vertinimo klausimais?
Paliečiama išskirtinės svarbos Lietuvos kariuomenės karininko
garbės saugojimo įstatyminė priedermė. Ji bendra visiems reguliariųjų
pajėgų, atsargos ir dimisijos karininkams. Knygoje konstatuojamas
faktas, kad nebuvo karininkų etikos kodekso, sukonkretinančio
karininko garbės sampratą, tačiau nepaaiškinama, kodėl taip atsitiko?
Etikos kodeksas smarkiai sumažintų provokacijų pasikartojimo galimybę.
Kriminaliniai nusikaltimai nesuderinami su Lietuvos kariuomenės
karininko priesaika ir garbe. Tokia yra krašto apsaugos vadovybės
pozicija.
Aptariamas vienas skaudžiausių naujosios istorijos klausimų
tolydžiai pasikartojantys mėginimai perrašyti laisvės kovų istoriją
ir ją pateikti kaip kriminalinį nusikaltimą. Trečdalis tautos
patyrė okupanto represijas. Knygoje parodoma, kad čekistų sukurptos
bylos ir kaltinimai gali būti jau nepriklausomoje Lietuvoje dar
kartą panaudoti tam pačiam nukentėjusiam piliečiui apkaltinti
ir jį persekioti. Tai Damoklo kardas, kabąs virš visų gyvų, žuvusių
ir mirusių laisvės kovotojų Lietuvos kariuomenės karių savanorių.
Ši problema verta ypatingo dėmesio griaunami teisingumo pamatai.
Veidrodinis čekistų sukurptų kaltinimų panaudojimas nepriklausomybės
sąlygomis unikalus reiškinys mūsų lėtokai bręstančioje demokratijoje.
Tas pats kompromatas, iš to paties archyvo, tokios pačios žvaigždės
kaltintojų antpečiuose, tie patys kaltinamieji ir tas pats tikslas
- sukompromituoti laisvės kovotojus, politinius kalinius. Knygos
sudarytojai klausia, ar tokių provokacijų užsakovas nėra tas pats,
kaip ir pirmosios bei antrosios sovietų okupacijų metais? Ši tema
driekiasi raudona gija per visą knygą. Knygos paantraštė nėra
atsitiktinė. Be to, teismas konstatavo, kad yra pagrindo manyti,
jog provokatorius veikė kitų asmenų užsakymu.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvos įstatymai ir visa teisėsaugos sistema
nesuteikia Tėvynės gynėjams patikimos apsaugos nuo saviveiklinių
prokurorų. Jeigu piliečiai, kurie buvo sovietų valdžios represuoti
už antisovietinę veiklą, o laisvoje tėvynėje įstatymo nustatyta
tvarka pripažinti nenusikaltusiais Lietuvos Respublikai, jeigu
jiems suteiktas kario savanorio statusas , tai versti juos įrodinėti
savo nekaltumą okupanto represinių struktūrų patirties perėmėjams
yra ne tik žmogaus ir piliečio teisų pažeidimas, o ir sunkus nusikaltimas.
Skaudus paradoksas, kada tyčia paskleidžiami prasimanyti kaltinimai
kariams savanoriams ar bet kuriam kitam piliečiui, neparemti jokiais
argumentais, o iš apsišaukėlio kaltintojo tų argumentų net nereikalaujama.
Tuo tarpu apkaltintas pilietis turi teismui įrodinėti, kad provokatorius
meluoja tyčia. Tai jau panašu į apverstą aukštyn kojomis teisingumą.
Sovietų represijas patyrę piliečiai jau garbaus amžiaus, dažniausiai
turintys minimalias pajamas, neišgalintys apmokėti už juridines
paslaugas. Ar neturėtų būti sugriežtinta atsakomybė mėgėjams pasityčioti
iš Lietuvos kariuomenės karių veteranų? Ši problema ne tik teisinė,
bet ir moralinė. Artėjame prie slenksčio į Europos Sąjungą, kur
žmogaus teisėms skiriamas prioritetinis dėmesys.
Knygoje nėra paaiškinimo, kodėl provokatoriams taip lengvai buvo
prieinamos KGB archyvo bylos ir kiti dokumentai, kuriuos jie panaudojo
kaip šantažo priemonę ir kaip įkalčius didelei grupei asmenų.
Buvo apmeluota kelios dešimtys piliečių. Atsakomybės už archyvinės
medžiagos panaudojimą provokacijoms ar kitokiai nusikalstamai
veiklai klausimas buvo ir tebelieka aktualus.
Kai kurie apmeluotieji kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su pareiškimais
dėl garbės ir orumo pažeidimų. Be išimties, visi pareiškimai buvo
atmesti, nerasta nusikaltimo sudėties. Tik po pakartotinio ir
dokumentais pagrįsto pareiškimo vienu atveju buvo iškelta baudžiamoji
byla. Todėl kyla klausimas kam tarnauja, ką gina Generalinė
prokuratūra? Piliečio teises, valstybės interesus ar provokatorius?
Knygos sudarytojai palietė ir palyginti retai gvildenamą klausimą
okupuotoje Lietuvoje veikusią partizanų teisę ir jos santykį
su 2000 metais vykusio Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo
nuosprendžiu. Lietuvos valstybės teisės istorijoje ši problema,
kiek žinoma, nebuvo plačiau nagrinėta ar diskutuota. Pateikiama
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d.Deklaracija,
dabar jau ir Lietuvos valstybės svarbus teisės aktas. Konstatuojama,
kad partizanai buvo nuoseklūs valstybingumo gynėjai ir nėjo į
jokius kompromisus su okupacine, o tuo labiau su kolaborantų valdžia,
kad okupuotoje Lietuvoje teisėta buvo tik partizanų apygardų valdžia.
Keliamas ne naujas, bet labai reikšmingas klausimas dėl Lietuvos
laisvės kovų istorijos vertinimo, būtent visos okupanto sukurptos
bylos laisvės gynėjams ir rezistentams liudija fizinio ar dvasinio
Tautos genocido faktą ir turi būti vertinamos Deklaracijos dvasia,
būtent kaip įkalčiai okupantų baudėjams ir jiems talkinusiems
kolaborantams.
Visuomenės informavimo įstatymas byloja, jog pakanka vieno motyvuoto
reikalavimo laikraščio redakcijai, kad ši paneigtų paskelbtas
tikrovės neatitinkančias žinias. Dokumentai rodo, kad nepakako
ir dvidešimties reikalavimų. Net teismo sprendimas negelbėjo.
Jis buvo paprasčiausiai ignoruojamas. Negebėjimas įgyvendinti
Respublikos vardu skelbiamų sprendimų būdingas posovietinei teisėsaugai,
tačiau tokie faktai griauna pasitikėjimą ne tik teisingumo institucijomis,
bet kelia abejonių, ar mūsų valstybė yra teisinė?
Kita vertus, šis teisiniu, moraliniu, profesinės etikos aspektais
aktualus žiniasklaidos nepriklausomumo ir atsakomybės santykis
yra vienas didžiausių posovietinės visuomenės negalavimų. Los
Andželo Lietuvių Fronto bičiuliai pirštu prikišamai rodo, kad
tiesos ir melo mišrainė sukelia laisvės iliuziją. Šią nemalonią
tiesą patvirtina pateikiama medžiaga. Žiniasklaidoje ypač efektyviai
naudojamasi nutylėjimo metodu, kaip dezinformacijos priemone.
Autoriai išvardija beveik dešimtį žurnalistų ir leidėjų etikos
kodekso pažeidimų. Užuot reagavę į faktus, žurnalistų etikos sergėtojai
atkakliai skalbė gerokai suterštą mundurą. Žurnalistų etikos
inspektorius R.Gudaitis pripažino, kad šis skaudus atvejis skatina
atkreipti dėmesį į internetu platinamos informacijos teisinį vertinimą
tais atvejais, kai ji tampa piktavališkų insinuacijų ir sąmoningos
dezinformacijos priemone. Boso arba už jo stovinčios jėgos ir
žurnalisto santykiai kertinė žurnalistų ir leidėjų etikos problema.
Sunku suprasti, kodėl net keturių teismų verdiktai negelbsti
dezinformacija tebeplatinama internetu jau ketvirti metai iš eilės.
Jeigu globalizacijos procesai žiniasklaidoje paliekami savitakai,
atsipalaiduojama nuo atsakomybės, tai anaiptol nėra spaudos laisvės
požymis, o atvirkščiai - pažeidžiama piliečio teisė gauti objektyvią
informaciją. Kaip rodo knygos dokumentai, tokiu atveju pakimba
ir žmogaus teisių apsaugos problema.
Dokumentų rinkinys gali pasitarnauti tyrėjams kaip informacijos
šaltinis. Verti dėmesio partizano A.Šameikio samprotavimai ir
išvados, kurios vertos platesnių diskusijų, nors dėl jų aktualumo
neturėtų kilti abejonių. Knyga užbaigiama išeivijos lietuvių atsiliepimais
apie dabartinę padėtį Lietuvoje. Pažvelgti į mūsų nūdienos tikrovę
išeivijos akimis naudinga. Knygos dizainas iš pirmo žvilgsnio
kelia susidomėjimą. Viršelyje pavaizduotas dvipusis sovietinis
ir Lietuvos karininkas. Tai ne mįslė, o gana tiesmukas klausimas:
kas esi ir kam tarnauji, uniformuotas žmogau?
Andrius BOSELIS
© 2002"XXI amžius"