Atnaujintas 2002 m. gruodžio 18 d.
Nr.95
(1102)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Krikščionybė šiandien
Darbai
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Kryžkelės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Kinija žengia į priekį

Giganto šuolis

Vyresnio amžiaus žmonės puikiai prisimena, kai mokyklų chorams Sovietų Sąjungos ir komunistinės Kinijos „amžinos draugystės“ laikais buvo liepta dainuoti dainą „Maskva-Pekinas“. Atrodo, kad neseniai vykęs Rusijos prezidento V.Putino vizitas į Kiniją siekė atgaivinti tuos laikus. Tiesa, dabar nei Pekine, nei Maskvoje nedeklaruojama ta neišardoma draugystė, o akcentuojamas vis didėjantis abiejų valstybių bendradarbiavimas, vadinamas strategine partneryste.
Po neseniai įvykusio Kinijos kompartijos suvažiavimo, kuriame buvo pakeista partijos vadovybė ir partijos statutas, leidžiantis priimti į partiją verslininkus ir šiaip turtuolius, susidomėjimas sparčiai besivystančia Kinija dar labiau išaugo. Iš tiesų Kinija dar parodys pasauliui ką gali, ir to laukti ilgai nereikės. Kinijos „drakono šuolis“ stulbina daugelį pasaulio ekonomistų. Tai pasiekta įkūrus laisvąsias ekonomines zonas. Per pastaruosius penkerius metus užsienio investicijos pasiekė 135 JAV dolerius kiekvienam iš pusantro milijardo Kinijos gyventojų. Tai milžiniški pinigai! Todėl visiškai neatrodo fantastiškos Kinijos ekonomistų prognozės per artimiausius 20 metų keturis kartus padidinti bendrąjį vidaus produktą. Jau dabar kasmetis ekonomikos prieaugis siekia 5-6 proc. Daugeliui valstybių tai tik svajonė. Neteisingas yra pas mus paplitęs teiginys, kad kiniškos plataus vartojimo prekės yra prastos kokybės. Žinoma, į posovietines šalis kinai, ypač nedidelės dirbtuvėlės, siunčia nemažai nekokybiškų prekių. Tačiau Europoje ir JAV tokių prekių nepamatysi. Kiniškomis prekėmis dabar sėkmingai prekiauja garsiausios Paryžiaus, Londono ir Niujorko parduotuvės. Kiekvienoje Kinijos firmoje, dirbančioje Vakarų rinkai, yra Vakarų kontrolieriai ir priėmėjai, kurie kruopščiai tikrina prekių kokybę. Be to, kiekviena laisvoji ekonominė zona turi teisę priimti ekonominius įstatymus, galiojančius toje zonoje. Dabar Kinijoje yra daugiau kaip 20 tokių zonų. Šiose zonose esančiose firmose naudojama pačios moderniausios Vakarų šalių ir Japonijos technologijos, naujausia kompiuterinė įranga, naudojamasi kosminių palydovų teikiama informacija. Beje, Kinija parduoda į užsienį (daugiausia į Vakarų šalis) labai aukštos technologijos produkcijos už 46 milijardus dolerių. Ir tai kur kas daugiau nei Rusija, faktiškai eksportuojanti tik naftą, dujas ir mišką.
Aišku, kinai neprilygsta amerikiečiams ir Vakarų europiečiams savo poreikiais. Jau nekalbant apie pokomunistines valstybes, kurių piliečiai po sovietinio režimo žlugimo tapo liumpenais. Kinai nepaprastai daug dirba ir pasitenkina gana kukliais poreikiais. Žinoma, to negalima lyginti su „didžiojo vado ir tėvo“ Mao Czeduno valdymo laikotarpiu, kai Kinija, ypač „kultūrinės revoliucijos“ laikotarpiu, buvo paskendusi didžiausiame skurde. Dabartiniai Kinijos vadovai, nors ir laikantys save Mao Czeduno idėjų sekėjais, pasuko kitu keliu. Šiaip ar taip, kinų valstiečiams buvo atiduoti žemės sklypeliai, o žinant nepaprastą kinų valstiečių darbštumą, leido jiems bent normaliai maitinis. Šiuolaikinio provincijos kino kasdieniame racione – ne tik tradiciniai ryžiai, bet ir daržovės, vaisiai, žuvis, kiti jūros produktai bei mėsa. Tokių skanėstų Mao Czeduno laikais kinai nėra regėję.
Nuo tų laikų, kai prieš 20 metų Kinijos „pertvarkos“ iniciatorius Den Siaopinas paskelbė savo garsiąją frazę: „nesvarbu, kokios spalvos katė, svarbu, kad ji gaudytų peles“, Kinija tapo neatpažįstama. Šiandien Kinijos kompartija kviečia į savo gretas buržuaziją, oficialiai ar pusiau oficialiai paneigdama marksistinę dogmą, jog kompartija yra proletariato partija. Neseniai Rusijos spaudoje pasirodė Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos prezidento Arkadijaus Volskio straipsnis, kuriame jis aiškina, kad Kinijos komunistams visiškai neberūpi primityvi ideologija, o tiktai verslas. A.Volskis atkreipė dėmesį į savo neseną apsilankymą vienoje Kinijos automobilių gamyklų, kurios statybą anksčiau finansavo Rusijos Lichačiovo automobilių gamykla. Kaip ir iš visų SSRS bei Rusijos šefavimų liko muilo burbulas. Rusiška technologija pasirodė visiškai pasenusi ir niekam tikusi. Kinai nedelsdami pasinaudojo Vokietijos koncerno „Folkswagen“ paslaugomis, ir dabar jų gamybos automobiliai tiesiog grobstomi pasaulio automobilių rinkoje. O kurgi dingo rusiški „Zil’ai“? Jų neima net už dyką. Rusijos verslininkų sąjungos prezidentas stebėjosi, kad pokalbyje su šios didžiulės gamyklos partinio komiteto sekretoriumi A.Volskis iš jo neišgirdo nė vieno žodžio apie komunistų ideologiją, Markso, Lenino ar Mao Czeduno veikalų citatų. Sekretorius kalbėjo tik apie produkcijos gerinimą, technologinių naujovių diegimą, eksporto didinimą.
„Kaip čia atsitiko, kad Vakarai liaupsina Rusiją už demokratiją, o pinigus investuoja į nedemokratišką Kiniją?“ – paklausė A.Volskio žinomas Rusijos politikos apžvalgininkas Viačislavas Kostikovas. A.Volskis pažymėjo, kad pirmieji kapitalistai, drįsę investuoti savo kapitalą, buvo kinų emigrantai. Jie zondavo dirvą, ar komunistai imsis kokių nors veiksmų. Įvyko atvirkščiai. Komunistinė Kinijos valdžia nusprendė suteikti jiems įvairias mokesčių lengvatas. Todėl paskui kinų emigrantus masiškai patraukė kiti Vakarų investuotojai. Štai ir atsitiko, kad Vakarų liberalai, kritikuodami Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo, tuo pačiu didina dolerių srautą į Kinijos ekonomiką. Pastaruoju metu už korupciją buvo viešai sušaudyti 43 aukšti pareigūnai, tarp jų ir kompartijos funkcionieriai. Europos žmogaus teisių gynėjai dėl to sukėlė didelį triukšmą. Bet neoficialiai pritaria griežtoms korumpuotų valdininkų bausmėms. Nes puikiai žino, kad tokiu būdu bus Vakarų verslininkai apsaugoti nuo valdininkų reketo, reikalaujant kyšių.
Apskaičiuota, jog dabar kas aštuntas Kinijos miestų gyventojas užimtas verslu ar prekyba. Tai gana pasiturintys žmonės. Pastaraisiais metais į Kiniją sugrįžo apie penkis milijonus žmonių, kažkada pabėgusių nuo komunistinio režimo. Visi jie įsikūrė laisvosiose ekonominėse zonose.
Beje, pasaulyje daug kalbama apie Kinijos keliamą demografinį pavojų. Ypač apie tai diskutuojama Tolimuosiuose Rytuose. Iš tiesų pusantro milijardo kinų yra realybė, nuo kurios nepabėgsi. Tačiau apie „geltonąjį pavojų“ daugiausia kalbama Rusijoje, o ne JAV. Amerika visiškai nebijo kinų antplūdžio, nors ten jų kur kas daugiau negu Rusijoje. JAV gyvena per 13 milijonų kinų. O Rusijos „patriotų“ baiminimasis dėl Tolimųjų Rytų praradimo, užplūdus juos kinams, yra aiškiai perdėtas. Juk pastaraisiais metais iš Rusijos Tolimųjų Rytų regiono masiškai emigruoja vietiniai gyventojai. Jų vietas užima kinai. Ir vietinė valdžia juos mielai priima: juk kelios kinų šeimos pagamina kelis kartus daugiau žemės ūkio produkcijos nei keli nusmurgę sovchozai.

Drakono bučinys

Vadinamojo Kinijos ekonominio stebuklo kūrėjas ir kiniškos „perestrojkos“ iniciatorius Den Siaopinas kartą užsienio žurnalistams pasakė: „Visas pasaulis turi būti dėkingas ir suinteresuotas, kad komunistai valdytų Kiniją mažiausiai dar tūkstantį metų. Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jeigu Kinijos Liaudies Respublika subyrėtų kaip Sovietų Sąjunga? Juk ten po subyrėjimo kilo chaosas, skurdas, karai. Minios pabėgėlių blaškosi po buvusią SSRS . Tas pats atsitiktų ir Kinijoje. Jeigu žlugtų dabartinis režimas, Mongolijoje atsidurtų penki milijonai kinų, Japonijoje - dešimt milijonų, JAV - 25 milijonai, o Rusiją užplūstų mažiausiai 150 milijonų kinų. Negi jūs norite, kad taip atsitiktų?“
Oficiali Kinijos valdžia giriasi, jog praeitais metais pavyko užkirsti kelią pabėgti į užsienį dešimt tūkstančių žmonių. Tačiau niekur nenurodoma, kad pernai 350 tūkstančiams kinų pavyko išvykti į Europos valstybes, JAV ir Rusiją. Šie kinų migrantai jau nebeprisimena žinomos kinų patarlės: „Gyventi svetimoje šalyje - tai tas pats, kaip bučiuoti drakoną“. Neoficialiais duomenimis, per pastaruosius dvidešimt metų Kiniją paliko beveik 25 milijonai žmonių.
Užsienio korespondentai Pekine praneša, jog neoficialiuose pokalbiuose su Kinijos saugumo ministerijos pareigūnais aiškėjo, kad oficialusis Pekinas dargi skatina tokią migraciją. Aišku, pirmiausia išduodami leidimai „reikalingiems“ žmonėms, turintiems aukštąjį išsilavinimą. Dargi padedama įsikurti pasirinktoje šalyje. Priežastis daugiau nei paprasta - per didelės kinų diasporos užsienio valstybėse, atsiranda proga įsiskverbti į tų šalių valstybinį aparatą, žiniasklaidą, vogti naujausias vakarietiškas technologijas. Ne paslaptis, kad kinų lobistai sugeba „pramušti“ svarbius ekonominius sprendimus netgi JAV. Ten legaliai gyvena 17 milijonų kinų, o kiek yra nelegalų - niekas nežino. Manoma, kad 5-6 kartus daugiau.
Pietų Azijos humanitarinio universiteto Londone profesorė Džeraldina Herarli pažymėjo, kad kinų diaspora nuo 1990 metų Anglijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje išaugo pusantro karto. Pasak profesorės, kiekvienas kinas, atvykęs į užsienį, labai greitai sugeba „pasikviesti“ mažiausiai 50 savo giminaičių ir draugų. Beje, kinų migrantai sėkmingai apsigyvena islamo valstybėse. Jų jau daug atsirado Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Omane, Katare. Netgi Izraelyje, jau nekalbant apie Pietų Afrikos Respubliką ir Pietų Ameriką.
Visiems žinoma, kad daugiausia kinų nelegalų į Vakarų Europą patenka per Rusiją. Maskvoje beveik legaliai veikia jų persiuntimo punktas. O patekti į Maskvą Kinijos piliečiams - vienas juokas. Mat Kinijos gyventojai įleidžiami į Rusiją be vizų, pagal galiojantį turistinį susitarimą. Primorės krašte, kurį jau užplūdo kinai, tokiems emigrantams galioja laikini leidimai. Tačiau jų niekas nepaiso. Be to, jei tų laikinų leidimų laikas jau seniai pasibaigęs, pakanka vietiniam milicininkui sumokėti 100 rublių.
Oficialiais duomenimis, dabar Rusijoje gyvena apie pusę milijono kinų. Tačiau net aukšti pareigūnai pripažįsta, kad jų yra 6-7 kartus daugiau. Pačioje Maskvoje yra apie 150 tūkstančių kinų. Kaip grybai išdygsta kinų medicinos centrai, kiniškų prekių turgavietės, restoranai ir užkandinės, išnuomoti šimtai pastatų, netgi dalis garsiojo „Izmailovo“ viešbučio. Įkurta ir mobiliojo telefono ryšių stotis. Kinų diaspora Maskvoje turi gerų ryšių aukščiausiuose Rusijos valdžios sluoksniuose. Kinai netgi neslepia, kad jų tikslas - įsitvirtinti Primorės krašte. Ir tai jiems neblogai sekasi. Juk vidutinis vietinių gyventojų tankumas šiame krašte yra tik 2,5 žmogaus viename kvadratiniame kilometre. Tuo tarpu Kinijos šiaurės rytų provincijoje, iš kur ir atvyksta daugiausia kinų, gyventojų tankumas siekia 300 žmonių viename kvadratiniame kilometre. Jau dabar Primorės krašto miestuose kinai sudaro 20 proc. gyventojų. Ir šis skaičius nuolat didėja.
Kai kurie Rusijos politikai ir politologai ragina nebijoti kinų antplūdžio ir skelbiamų prognozių, jog per artimiausius 50 metų Rusijos dalis iki Uralo atiteks Kinijai. Jie teigia, kad darbštūs kinai pakels Rusijos ekonomiką, nes vietiniai per sovietmečio dešimtmečius visiškai atprato produktyviai dirbti. Antra vertus, pasak tokių optimistų, kinai niekur pasaulyje nekelia politinių reikalavimų, nereikalauja autonomijos ir kelia kur kas mažesnį pavojų nei islamistai.
Skirtingai nuo karingųjų islamistų, propaguojančių ir vykdančių teroro akcijas, kinai savo įtaką pasaulyje stiprina ne tik vis augančia migracija, bet ir finansinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, Indonezijoje keturi milijonai kinų kontroliuoja tris ketvirčius šalies verslo. Panaši padėtis ir Malaizijoje bei Singapūre, kur kinai sugebėjo perimti svarbiausius šių šalių bankus. Na, o pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose kinų diaspora pasiekė ne tik ekonominių, bet ir politinių laimėjimų. Visai neseniai vienas etninis kinas Lonas Cziachėjus buvo išrinktas Vašingtono valstijos gubernatoriumi. Sunku net įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, Maskvos ar Berlyno meru taptų kinas. Beje, ir JAV iki šiol apie tai niekas negalvojo. Ir štai atsitiko.

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija