XXI amžius

„Gyvenimas man kaip jūros spalvota banga…“
Pokalbis su profesore Ona VOVERIENE

Prof. Ona Voverienė

Ona Voverienė- Lietuvos moterų lygos pirmininkė, Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos narė, buvusi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Informacijos sistemų katedros profesorė. Ji yra parašiusi 19 darbų atskirais leidiniais, tarp jų monografijas – „Informatikos teorinės minties raida Lietuvoje“ (V., 1997), „Bibliometrija“ (V., 1999) ir kartu su bendraautorėmis - „Lietuvos mokslinės mokyklos“ (V., 2002). Profesorė taip pat yra daugybės straipsnių autorė. Ją kalbina Elona GUBAVIČIŪTĖ.

Jūs esate Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos narė nuo pat partijos įsikūrimo pradžios. Gal galėtumėte pasakyti, kodėl ši partija šiandien sunkiai skinasi kelią mūsų visuomenėje?
Taip, aš esu Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos narė nuo pat partijos įsikūrimo pradžios, 1993 metų gegužės. Per dešimt metų TS(LK) buvo visko: ir skrydžių, ir nuosmukių, buvo ir labai sunkių dienų, kaip ir visoms dešiniosioms partijoms, kurioms ardyti ir naikinti labai daug dėmesio skyrė aktyviai Lietuvoje veikianti Penktoji kolona.
Viešai kalbėti apie partijos kritikuotinus dalykus gali tik svetimi. Kaip sakė Vydūnas, „tik svetimieji visad peikia“. Nors po kai kuriomis mintimis, svetimųjų išsakytomis, galėčiau ir aš pasirašyti. Viena jų tokia: „1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, anksti ir sėkmingai atsikūrusi tautiškosios linkmės politikos srovė neįgijo pagreičio ir neįsitvirtino visuomenėje kaip ženkli, vairuojanti, šalies likimą nulemianti jėga. (…) Konservatyvizmas, niekada neturėjęs ideologinės nišos Lietuvoje, dėl savo charizminio lyderio patraukė absoliučią daugumą potencialių tautinės ideologijos rėmėjų. Patraukė, nors… iš dalies smarkiai nuvylė. Nuvylė ne tik dėl tos partijos ekonominės politikos nesėkmių, bet ir dėl to, kad konservatorių politikoje neliko vietos tautiškumui, bet išryškėjo ženklus keliaklupsčiavimas antitautinių idėjų raiškai bei jų nešėjų diktatui. Tai buvo viena iš priežasčių, lėmusių ne tik konservatorių, bet ir viso dešiniojo bloko partijų pralaimėjimą 2000 metų rinkimuose į Seimą“ (Treinys M.Tautiškumo ir globalizacijos sankirta: problema ir sprendimai // Lietuvių tauta ir pasaulis. K., 2000. P. 18-19).
Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) parengtoje naujoje jos veiklos programoje „Partijos tapatybė ir strategija“, patvirtintoje 2001 m. kovo 31 d., peržiūrėti partijos vertybiniai principai ir vėl grįžtame prie daugelio Sąjūdžio propaguotų vertybių - Vinco Kudirkos demokratinio patriotizmo, pagarbos istorinei tradicijai ir krikščioniškosioms vertybėms, prie vizijų „europietiška Lietuva“, „lietuviška Lietuva“.
Europietiška – naujausiais civilizacijos laimėjimais, technologijomis, žinių visuomene ir žinių ekonomika; lietuviška – savo kalba, kultūra, tautinių etninių vertybių puoselėjimu ir plėtra (Partijos tapatybė ir strategija. V., 2001. 32 p.).
Neseniai Lietuvos moterų lyga, kurios pirmininke esate jūs, atšventė savo dešimtmetį. Ar esate patenkinta šios organizacijos darbu?
Taip, tai tiesa. Lietuvos moterų lyga, įkurta 1992 m. spalio 29 d., neseniai atšventė savo dešimtmetį.
Kai esi organizacijos vadovė, visada tikiesi geresnių rezultatų. Bet yra taip, kaip yra, ir džiaugiesi tuo, ką pavyko padaryti. Pavyko suburti didelius bendraminčių būrius Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje, Kretingoje. Organizuota dešimtys konferencijų, seminarų, susitikimų su žymiais žmonėmis aktualiausiais visuomenės ir moterų judėjimų klausimais; surengtos kelios tarptautinės konferencijos moterų lygių teisių ir lygių galimybių klausimais, dalyvauta konferencijose užsienyje – Suomijoje, Anglijoje, Italijoje, Austrijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Danijoje. Ten mūsų moterys skaitė pranešimus, dalyvavo diskusijose.
Organizuotos vaikų iš asocialių šeimų vasaros stovyklos – „Atžalynas“ Vilniuje ir „Rūpestėliai“ Kretingoje, lankėmės mergaičių specialiuosiuose globos namuose, esame dažnos viešnios Lietuvos mokyklose.
Vienas didžiausių Lietuvos moterų lygos pasiekimų – moterų kūrybiškumo prabudimas. LML moterys paskelbė per 300 publikacijų Lietuvos spaudoje ir parašė septyniolika knygų aktualiais šeimos, vaikų auklėjimo šeimoje, ugdymo mokykloje ir kitais klausimais. Taip pat atliko bibliografinius tyrimus ir paskelbė bibliografines rodykles „Lietuvos moterys: mintys, svajonės, problemos“ (V., 1995 ir 2000), kurios teikia galimybes visoms Respublikos moterų organizacijoms atlikti tyrimus įvairiausiais aspektais apie moterų padėtį ir vaidmenį Lietuvos gyvenime.
Moterų lygos paragintos parašėme šias knygas:– Z.Ambrazevičienė ir O.Voverienė „Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatės ir Seimo narės (1990-1995)“; Jurgita Straigytė su bendraautore – „Lietuvos mokslo vilties ir gedulo diena“ (V., 1995); Birutė Žitinskaitė – „Duok valgyt“ (V., 1999); Ina Dagytė – „Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis“ (V., 2000); Izabelė Navarackienė (Druskininkų skyrius) – „Sausio 13 d. – Aukos ir Vilties diena“ (Druskininkai, 1996) ir „Brydė išlieka ne tik pievoj“ (Druskininkai, 2000). Aš pati parengiau spaudai ir parašiau įvadinius straipsnius rinkiniams „Žymiosios XX a. Lietuvos moterys“ (V., 1998), to paties pavadinimo knygą (V., 2000), „Moters vieta ir vaidmuo visuomenėje“ ir kt. Milda Petrokaitė išvertė iš anglų kalbos ir parengė spaudai „Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Statutas“, Onutė Kuorienė parašė ir išleido savo lėšomis „Narkomanija, alkoholizmas, kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo“ (V., 2002).
Tačiau svarbiausia, kad mums gera visoms susitikti, jausti draugės petį, kai jo labai reikia, kartu paliūdėti, kai liūdna, ir pasidžiaugti, kai Lygos ir mūsų asmeniniame gyvenime atsitinka kas nors malonaus ir prasmingo.
Jau keleri metai Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi. Pažvelgus į mūsų tautos istoriją, kažin ar galėtume pasakyti, kad išgyvename pačius sunkiausius laikus. Kodėl tapome tokie silpni?
Savižudybės – didelė nelaimė ir svarbi problema Lietuvai. Manau, kad jų atsiradimo priežasčių yra gana daug.
Pati svarbiausia – sovietinis okupacinis režimas iš žmonių širdžių išplėšė Dievą ir tikėjimą Juo. Kaip rašė Lietuvos istorijos sąžinė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, sovietai „išvedė naują – besielių žmonių veislę“. Neturėdami dvasinės atramos, šie besieliai žmonės, ištikus pirmajai krizei, patiria fiasko ir nemato prasmės gyventi. Besielis padaras neturi ir jokių kitų jausmų – atjautos, gailestingumo artimiesiems, kuriems jo mirtis gali atnešti daug skausmo. Jam atrodo, kad jo bėda yra pati didžiausia pasaulyje ir jai neturi jėgų jos pakelti.
Kita priežastis – mokykla. Pasėjusi moksleivių širdyse blogį, ypač neapykantos ideologijos, kuria buvo persunktas visas socialistinis realizmas, ji daugelyje širdžių išaugino usnis. Usnėtomis širdimis žmonės dažniausiai pasineria į „gyvenimo malonumus“ ir nuslysta į visokios bjaurasties liūną – girtuoklystę, narkotikus, paleistuvystę, nusikalstamumą. Kai sąmonės prošvaistės minutę suvokia, kad iš to liūno jau nebeišsikapstys – valia paralyžiuota, pradeda bjaurėtis savimi ir išeitį mato savižudybėje.
Trečioji priežastis – dvasios silpnumas. Šiuolaikinėse šeimose auga vienas ar du vaikai. Dažniausiai lepinami, ypač kai juos augina viena mama. „Ąžuolai šiltnamiuose neauga“, - byloja sena lietuvių patarlė. Toks šiltnamyje išaugintas daigas – silpnas, nieko nemokantis, nieko nenorintis siekti, daryti, tik vartoti ir parazituoti kitų sąskaita. Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, jis nemoka gyvenime pats įsitvirtinti, pasaulis jam atrodo grėsmingas ir baisus. Jame toks daigas nemoka ir negali gyventi.
Tikriausiai tų priežasčių įvairių specialybių žinovai pasakytų kur kas daugiau. Man atrodo, kad mano išvardytosios yra svarbiausios.
Nugalėjęs Minotaurą, graikų mitinis karžygys Tesėjas niekaip negalėjo išeiti iš labirinto. Tačiau į pagalbą jam atskubėjo Ariadnė, davusi siūlų kamuolį, kurį vyniodamas Tesėjas sugebėjo rasti kelią. Kas jums padeda rasti išeitį sudėtingiausiose gyvenimo situacijose?
Sudėtingiausiose gyvenimo situacijose man padeda rasti išeitį neišsenkantis optimizmas ir psichologinė nuostata, kad gyvenime negali būti vien tik šventė. Gyvenimas man kaip jūros spalvota banga: po baltos bangos visada atplaukia juoda, po juodos – vėl balta. Ir kuo juodesnė, tuo baltosios laukiu baltesnės. Taip ir būna. Kančią ir skausmą priimai kaip Dievo skirtą asmenybės patikrinimą ir grūdinimą. Visada vadovaujuosi nuostata - silpnieji skausmo valandą palūžta, stiprieji darosi stipresni.
Mano optimizmo šaltinis – mane supantys ir mylintys žmonės. Jų daug sutikau savo kelyje ir iš kiekvieno jų pasimokiau vertingos gyvenimo išminties, ypač tada, kai atplaukia juodoji banga.
„Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia kyla į tiesos suvokimą“ (Jonas Paulius II. Fides et ratio). Jau daugelį metų jūs dirbate mokslininke. Kokį sąryšį jums turi tikėjimas ir protas?
Tai pats sunkiausias klausimas, kuris, manau, ne vieną mokslininką aplanko. Tačiau mokslas dar tebėra tik kelio pradžioje į tikėjimo ir proto harmonijos įtvirtinimą. Nedaug mokslas pasistūmėjo šia kryptimi nuo Tomo Akviniečio laikų ir jo paskelbtos tikėjimo bei proto harmonijos, kaip šviesiausios ateities perspektyvos.
Mes jaučiame šią idėją plevenant virš mūsų galvų, ja tikime, tik nežinome kelio, kaip prie jo prieiti. Tiksliau, kaip suderinti prieštaringus tikėjimo (mylėti) ir mokslo (abejoti) pradus, kaip tą išreikšti mokslo kalba, kaip įvardyti mokslo sąvokomis.
Manau, kad reikia pastangų iš abiejų pusių – mokslininkų pasauliečių ir teologų. „Neužtenka laikyti rankoje uždegtą žvakę, kuri degtų tik šventyklos ramybėje, reikia įžiebti žibintą, kurio jokios vėtros neužgesintų“ (Faulhaberis).

Vilnius