Paminklas šiurpiausiam
Lietuvos istorijos laikotarpiui
Apie rengiamą daugiatomį
vardyną Lietuvos gyventojų genocidas pasakoja Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centro Archyvinio vardynų skyriaus
vadovė Birutė Burauskaitė
Kaip kilo sumanymas imtis
šio milžiniško darbo?
Dar Atgimimo laikais prie Sąjūdžio buvo sudaryta komisija stalinizmo
nusikaltimams tirti, kuri surinko labai didelį archyvą įvairių
pasakojimų, dokumentų, autentiškų liudijimų apie sovietinio režimo
vykdytas represijas Lietuvoje ir apie nukentėjusius žmones. Buvo
sumanyta visą tą medžiagą pateikti visuomenei, tada ir nuspręsta
leisti vardynus. Stalinizmo laikotarpį suskaldėme chronologiškai
į tam tikrus etapus, ir 1992 metais išėjo pirmas tomas, apimantis
pirmosios sovietų okupacijos laikotarpį. 1999-aisiais jį išleidome
pakartotinai. Jame įtraukta 31 tūkst. asmenų, pažymėta, kur jie
buvo išvežti, kokias represijų formas patyrė.
1998 metais pasirodė antrosios okupacijos (1944-1947 metų) laikotarpiui
skirto tritomio pirmoji knyga (A-J), netrukus turi išeiti antroji
(K-S) ir pradėta rengti trečioji (iki Ž). Stengėmės sudėti viską,
ką sugebėjome surinkti iš įvairiausių šaltinių, tačiau pagrindinę
medžiagą sudaro archyviniai dokumentai ir žmonių užpildytos anketos.
Anketų turime daugiau kaip 150 tūkst. Archyvinė medžiaga tai
baudžiamosios, tremties bylos, įvairus susirašinėjimas su žmonėmis.
Į vardyną įtraukiame ne tik tremtinius ir kalinius, bet ir stribų
nužudytus civilinius gyventojus pirmaisiais pokario metais. Tuoj
po karo Lietuvoje buvo vykdomos labai žiaurios akcijos. Atėjusi
kariuomenė, ypač NKVD būriai, į šitą žemę žiūrėjo kaip į nugalėto
priešo teritoriją ir atitinkamai elgėsi. Kita vertus, buvo labai
žiauriai gaudomi jaunuoliai ir šaukiamojo amžiaus vyrai į dar
veikiančią Raudonąją armiją. Tad šie 1944-1947 metai aukų skaičiumi
yra patys skaudžiausi ir kruviniausi. Tremtiniai šiose knygose
sudaro tik penktadalį asmenų. Tai daugiausia areštuoti ir išvežti
į Sibirą asmenys, sugauti vos ne gatvėje. Jiems net nebuvo sudaroma
bylų. Išvežti į Komijos, Archangelsko, Karelijos sritis ir išbuvę
ten porą metų kaip pigi darbo jėga, tie žmonės, jei liko gyvi,
sugrįžo.
Vardynų suplanuota didelė serija. Be jau minėto pirmosios okupacijos
tomo ir 1944-1947 metams skirto tritomio, dar bus išleistas dvitomis,
apimantis 1948 metus. Jame bus surašyta vien 30 tūkst. tremtinių,
nes tais metais vyko masiniai trėmimai. O dar vyko ir partizaninė
kova, buvo suimtų ir nužudytų, tad iš viso susidarys iki 60 tūkst.
nukentėjusių asmenų. 1949 metų duomenis gal sutalpinsime į vieną
tomą. Tikriausiai 1950-1953 metams užteks vieno tomo. Ir dar vienas
tomas turėtų apimti asmenis, nukentėjusius nuo sovietinio režimo
iki nepriklausomybės paskelbimo.
Ar į vardyną jau pavyksta įtraukti pakankamai tikslius
duomenis? Ar iki šiol žinomi duomenys labai pasikeitė?
Rengiant 1941 metų tomą, skaičiai sumažėjo, bet tuo reikėtų tik
džiaugtis. Vadinasi, realių aukų, kurių galima įvardyti vardą
ir pavardę, buvo iš tikrųjų mažiau. Paklaida vyko dėl to, jog
buvo ešelonų, kurie turėjo pristatyti žmones į tam tikras stotis,
sąrašai, bet tas planas nebuvo įvykdytas, nes sutrukdė karas.
Iš viso per šį laikotarpį buvo apie 30 tūkst. aukų, tačiau tai
ne vien tremtiniai. Nuo pat okupantų atėjimo 1941 metais vyko
labai daug areštų, žmones ypač žiauriai tardė, bet prasidėjus
karui daugelis išsivadavo ir netgi išsivežė savo bylas. Ir tik
atsivėrus ryšiams su Vakarais tai sužinojome. Taip sumažėjo kalinių
skaičius, o būdavo, kad pabėgo visas kalėjimas, pavyzdžiui, Marijampolėje.
Visų tyrimų dar nėra, išleista dr. Arvydo Anušausko knyga Sovietinis
lietuvių tautos naikinimas labai kompaktiška enciklopedinė
knyga. Bet viena galima pasakyti, kad visose sovietinėse pažymose,
atsiskaitymuose Maskvai apie įvykdytas akcijas skaičiai visada
liks didesni nei aukų buvo iš tikrųjų. Bet kuo daugiau dirbam,
tuo labiau priartėjam prie tikslesnių skaičių, o visiško tikslumo
turbūt niekada nepasieksime.
Gal pateiktumėte keletą skaičių apie dabar žinomas aukas?
Pirmosios okupacijos (1939-1941 birželis) aukų yra apie 30 su
puse tūkstančio. Į tą skaičių patenka ir gimusieji tremtyje. Anksčiau
manyta, kad tremtinių būta 14 595, dabar liko 12 331. Bet visu
tūkstančiu padidėjo išvežtų į lagerius, birželio 14 d. nuo šeimų
atskirtų vyrų, skaičius - nuo 2957 iki 3915. Taip pat padidėjo
suimtųjų Lietuvoje skaičius nuo 4575 iki 6606.
Kiek per visą sovietinės okupacijos laikotarpį nukentėjo
Lietuvos žmonių?
Skaičiai priklauso nuo šaltinių. Mes skaičiuojame žmones, kurių
žinome pavardes, gimimo metus, t.y. asmenis. Taigi, mūsų duomenimis,
iš viso nuo 1941 iki 1953 metų ištremta 127 tūkstančiai asmenų.
Kalinių suimtų ir lageriuose įkalintų buvo 148 tūkstančiai.
Žuvo partizanų 21,5 tūkst. Tremtyje nuo baisių sąlygų žuvo 28
tūkst. asmenų.
Įdomus lietuvių tremtinių palyginimas su visos SSRS tremtiniais.
Pavyzdžiui, 1948 metais lietuviai tremtiniai sudarė 49,2 proc.
visų Sovietų Sąjungos tremtinių. Tarp 1949-aisiais ištremtųjų
lietuvių buvo 15 proc., 1951 metais vėl 46 proc. Tarp kitko,
trėmimai vyko tik vadinamosiose nacionalinėse respublikose: trėmė
čečėnus, ingušus, Krymo totorius, baltijiečius, tuo tarpu Rusijoje
dominavo areštai - rusus nuo dvylikos metų daugiausia grūdo į
lagerius. Per visą pokario laikotarpį lietuviai tremtiniai sudarė
16 proc. visų ištremtųjų SSRS.
Kokie pagrindiniai sunkumai renkant duomenis apie nukentėjusiuosius?
Prasidėjus Atgimimui, žmonės siuntė labai įdomius laiškus, anketas.
Tai prasiveržė kaip upė, gaudavome po kelis šimtus laiškų per
dieną, o tuometinėje neoficialioje įstaigoje dirbo penki žmonės.
Daugiausia rašė pirmosios okupacijos tremtiniai, ir aišku, kodėl.
Pirma, pokariu vyko pasipriešinimas, žmonės jau žinojo, kuo gresia
reokupacija, o 1941 metais aukos nesuprato, kuo nusikalto. Žmonės
gyveno įprastą gyvenimą, na, ir kas kad išrinko kitą valdžią
Ir staiga jie vasarą išvežti atsiduria be nieko Šiaurės klimate.
Daugeliui neleido pasiimti net elementariausių daiktų, vežė nėščias
moteris ir su mažais vaikais, jie visi buvo tiesiog šoko ištikti.
Šio kontingento mirtingumas buvo didžiausias, o kurie liko gyvi,
pirmieji pradėjo rašyti, nes nejautė jokio net menamos kaltės
šešėlio ir, kita vertus, dauguma jų buvo tikri inteligentai
mokytojai, tarnautojai, apsišvietę ūkininkai.
Mūsų ūkininkai tada jau buvo europietiško lygio, turėjo atitinkamą
išsilavinimą, ir ūkininkavimo sąlygos buvo neblogos. Todėl ir
labai skaudu, nes mūsų šalis jau brido iš skurdo, iš ekonominės
krizės žaizdų, vienintelė negerovė švelnus autoritarinis režimas.
Bet kaime jau buvo atsiradusi nauja išsimokslinusi karta, buvo
ir technikos, šeimos kūrė savo ateitį, ir staiga tas sovietinis
uraganas viską nušlavė. Tai tikrai buvo nepaprasta tragedija
viena, antra okupacijos, vėl reokupacija
Šitai kartai buvo siaubingas
išbandymas,- gal kada ir paaiškės, ką Dievas turėjo omeny, už
kokias mūsų nuodėmes...
Pokario informacija jau remiasi archyviniais dokumentais. Bet
KGB dokumentais visiškai negalime pasitikėti. Negalime pasitikėti
net civilinės metrikacijos mirties įrašų knygomis. Pavyzdžiui,
Altajaus krašte, jeigu tremtinys pabėgdavo į Lietuvą, jį įrašydavo
kaip mirusį, kad tenykštei valdžiai nebūtų nemalonumų. Iš pradžių
mes ramiausiai rėmėmės tais duomenimis (civilinės metrikacijos
įrašas pasaulyje pripažintas kaip pats patikimiausias dokumentas),
ir staiga mums parašo miręs žmogus
Turėjome kelis tokius nemalonius
atvejus. Todėl turime viską tikrinti.
Kokią reikšmę, be mokslinės, turės šis jūsų darbas?
Pirmiausia jis reikšmingas moksliniams tyrimams, nes visi duomenys
įtraukiami į kompiuterius, juos galima įvairiai grupuoti, atlikti
įvairiausius tyrimus, apibendrinimus. Bet knyga, kaip enciklopedinis
leidinys, yra ir aukų įamžinimas, žmonės joje gali rasti savo
artimuosius.
Atgimimo pradžioje buvo kilusi diskusija, kaip įamžinti stalinizmo
aukų atminimą. Tada iš sovietinių laikų dar vyravo toks mentalitetas,
kad būtinai reikia statyti monumentą iš akmens ir t.t. Mes jau
dirbome savo darbą, ir tada jau kilo mintis, kad geriausias įamžinimas
būtų išspausdinti vardynus su visų nukentėjusiųjų trumpomis biografijomis.
Man atrodo, jei būtume statę tik monumentą, nebūtume galutinai
įamžinę savo aukų. Įvairių paminklų dabar pastatyta, bet rašytinis
šaltinis turi kitą funkciją.
Savo tremtinius, kitas sovietinio režimo aukas prisimename
per įvairias šventes. O ar dabartinei jaunajai kartai dar ką nors
reiškia šis mūsų istorijos laikotarpis? Ar dėmesys jam jau visiškai
išblėsęs ir sovietmetis jau nustumtas į tolimą praeitį?
Sunku pasakyti. Kažkada tai buvo didelį ažiotažą kelianti tema,
bet visos sensacijos kada nors nuslūgsta. Tačiau yra žmonės, kurie
visa tai patyrė patys. Čia labai svarbu rasti tam tikrą aukso
vidurį. Aš pati nesu iš tremtinių, mūsų šeima išvengė represijų,
nors tėvas visada auklėjo antisovietiškai. Reikėtų suvokti, kad
tų žmonių likimas yra mūsų istorijos dalis. Ir nereikia skubėti
tos istorijos atsisakyti, bet ją įprasminti. Tie faktai turi būti
aiškiai atspindėti. Amžininkams visada gana sunku, nes jų vertinimai
gana subjektyvūs, ypač kai gyvi represijų vykdytojai ir jų palikuonys.
Todėl reikia tą susipriešinimą eliminuoti ne uždengiant vieną
ar kitą pusę, o labai atvirai apie tai šnekant.
Vieną šaltą žiemos vakarą, kai už lango siautė pūga, aš dukrai
pradėjau pasakoti: įsivaizduok, kad dabar kažkas pabeldžia į duris
ir liepia rengtis; tu nežinai kur, nežinai kodėl. Mane nukratė
toks šiurpas, pagalvojau: koks turėjo būti žmogaus gyvenime lūžis,
ypač kai jis nesijaučia kaltas. Galima suprasti partizaną, kuris
išėjo į mišką apsisprendęs, kad niekad neverkšlens. O eilinis
žmogus? Todėl per šiuos tyrimus, mokslinius darbus ateinančios
kartos gal supras, koks baisus įvykis atsitiko su jų tautiečiais
- tėvais ir seneliais. Juk lūžis įvyko visoje tautos sąmonėje.
Nereikia su savo nuoskauda eiti kaip su vėliava, tremtiniai neturi
tapti atskira klasė. Beje, nukentėjo visi tautos sluoksniai, tarp
jų buvo ir kriminalinių nusikaltėlių. Tad manyti, kad esu šventas
dėl to, jog esu tremtinys, taip pat ne labai gera pozicija. Bet
tokių ir nepasitaiko, daugiausia tai trečios kartos tremtiniai,
siekiantys socialinių lengvatų, o patys tremtiniai dažnai nejaučia
jokio keršto, tik nuoskaudą, kad nekaltai nukentėjo. Žmogus niekad
neužmirš, kad šalia jo vaikas mirė iš bado, o jis buvo bejėgis
jam padėti.
Kaip Rusija įamžina savo režimo aukas, ar ten vyksta panašūs
tyrimai?
Rusijos visuomenė labai nevienoda. Mes bendraujame su vadinamaisiais
demokratais. Neseniai ten išleistas kompaktinis diskas (CD) Politinio
teroro aukos, kurį parengė visuomeninė organizacija Memorialas,
visuomeninis A.Sacharovo centras ir mums žinomo Aleksandro Jakovlevo
vadovaujama Reabilitacijos komisija, sudaryta prie Prezidento
tarnybos. Šiame diske įdėtos 640 tūkst. represuotų asmenų trumpos
biografijos, paminklų represijų aukoms visoje buvusioje SSRS teritorijoje
vaizdai ir represinių organų struktūros nuo revoliucijos laikų.
CD dalijamas nemokamai mokykloms. Minėtos organizacijos rengia
ir metodines knygas mokytojams. Bet tie žmonės Rusijoje šiandien
vėl jaučiasi kaip disidentai. Į visus postus Rusijoje šiandien
eina buvę KGB darbuotojai, kurie veikia demokratiškai nusiteikusiems
žmonėms nepriimtinais metodais. Lakmuso popierėlis dabar yra Čečėnija.
Demokratai siekia, kad Rusija nesusitapatintų su buvusia Sovietų
Sąjunga. Minėto CD pristatyme ir A.Jakovlevas, ir Memorialo
pirmininkas Arsenijus Roginskis kalbėjo, jog jų tikslas siekti,
kad mokiniai pamatytų, jog Rusiją dar reikia sukurti, nes ji nėra
buvusi Sovietų Sąjunga, kuri visa nusėta paminklais milijonams
nukankintų žmonių.
Mums sunku įsivaizduoti, kas dėjosi Rusijoje nuo 1918 metų. Pavyzdžiui,
ten gyvena karta, kurios seneliai, tėvai baigė gyvenimą lageryje,
o vaikai, kaip benamiai, buvo blaškomi po įvairius vaikų namus.
Sunku įsivaizduoti, kaip jie užaugo (pas mus vis vien ar artimieji,
ar buvęs mokytojas padėjo buvusiam mokiniui), o ten toje platybėje,
nuo kūdikystės augusiems liaudies priešų vaikams teko patirti
neeilinę golgotą. Tie žmonės dabar taip pat prisideda prie aukų
įamžinimo, vienas kitas jų net pasiekęs aukštus valdžios postus
regionuose.
Kai kuriais ženklais prezidentas V.Putinas, regis, bando
grąžinti SSRS palikimą ar jį bent jau reabilituoti?
Todėl, kad visuomenės viršūnėje sėdi buvęs represinių struktūrų
paveldėtojas. O patys saugumiečiai, su kuriais teko nemažai bendrauti,
sako, kad iš GRU ir KGB neišeinama. Ten susikuria atitinkamas
mentalitetas. Žinomas žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas
viename seminare yra pasakęs, kad kaip išvedama kokia nors skalikų
veislė, kuri auką vejasi, ar kita, kuri lenda į urvus, ir tos
veislės niekad nesusikeis funkcijomis, taip ir saugumietis yra
tokia išvesta veislė: jeigu jis 20 metų struktūroje išdirbo, jo
jau nebepakeisi, nes jo smegenys išplautos. Ta sistema veikia
nuo Ivano Rūsčiojo laikų. Rusų specialiosios tarnybos taip moka
iš gero tarnautojo eliminuoti normalius žmogiškuosius gailestingumo,
užuojautos jausmus, kad, juos atėmus, lieka tik racionalus vykdytojas
robotas. Žmonių su tokiais bruožais dabar nereta išvysti Rusijos
TV laidose.
Kalbėjosi Arvydas JOCKUS
Vilnius
© 2002"XXI amžius"