Atnaujintas 2002 m. gruodžio 18 d.
Nr.95
(1102)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Krikščionybė šiandien
Darbai
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Kryžkelės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Paminklas šiurpiausiam Lietuvos istorijos laikotarpiui

Apie rengiamą daugiatomį vardyną “Lietuvos gyventojų genocidas” pasakoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Archyvinio vardynų skyriaus vadovė Birutė Burauskaitė

Kaip kilo sumanymas imtis šio milžiniško darbo?
Dar Atgimimo laikais prie Sąjūdžio buvo sudaryta komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, kuri surinko labai didelį archyvą įvairių pasakojimų, dokumentų, autentiškų liudijimų apie sovietinio režimo vykdytas represijas Lietuvoje ir apie nukentėjusius žmones. Buvo sumanyta visą tą medžiagą pateikti visuomenei, tada ir nuspręsta leisti vardynus. Stalinizmo laikotarpį suskaldėme chronologiškai į tam tikrus etapus, ir 1992 metais išėjo pirmas tomas, apimantis pirmosios sovietų okupacijos laikotarpį. 1999-aisiais jį išleidome pakartotinai. Jame įtraukta 31 tūkst. asmenų, pažymėta, kur jie buvo išvežti, kokias represijų formas patyrė.
1998 metais pasirodė antrosios okupacijos (1944-1947 metų) laikotarpiui skirto tritomio pirmoji knyga (A-J), netrukus turi išeiti antroji (K-S) ir pradėta rengti trečioji (iki Ž). Stengėmės sudėti viską, ką sugebėjome surinkti iš įvairiausių šaltinių, tačiau pagrindinę medžiagą sudaro archyviniai dokumentai ir žmonių užpildytos anketos. Anketų turime daugiau kaip 150 tūkst. Archyvinė medžiaga – tai baudžiamosios, tremties bylos, įvairus susirašinėjimas su žmonėmis.
Į vardyną įtraukiame ne tik tremtinius ir kalinius, bet ir stribų nužudytus civilinius gyventojus pirmaisiais pokario metais. Tuoj po karo Lietuvoje buvo vykdomos labai žiaurios akcijos. Atėjusi kariuomenė, ypač NKVD būriai, į šitą žemę žiūrėjo kaip į nugalėto priešo teritoriją ir atitinkamai elgėsi. Kita vertus, buvo labai žiauriai gaudomi jaunuoliai ir šaukiamojo amžiaus vyrai į dar veikiančią Raudonąją armiją. Tad šie 1944-1947 metai aukų skaičiumi yra patys skaudžiausi ir kruviniausi. Tremtiniai šiose knygose sudaro tik penktadalį asmenų. Tai daugiausia areštuoti ir išvežti į Sibirą asmenys, sugauti vos ne gatvėje. Jiems net nebuvo sudaroma bylų. Išvežti į Komijos, Archangelsko, Karelijos sritis ir išbuvę ten porą metų kaip pigi darbo jėga, tie žmonės, jei liko gyvi, sugrįžo.
Vardynų suplanuota didelė serija. Be jau minėto pirmosios okupacijos tomo ir 1944-1947 metams skirto tritomio, dar bus išleistas dvitomis, apimantis 1948 metus. Jame bus surašyta vien 30 tūkst. tremtinių, nes tais metais vyko masiniai trėmimai. O dar vyko ir partizaninė kova, buvo suimtų ir nužudytų, tad iš viso susidarys iki 60 tūkst. nukentėjusių asmenų. 1949 metų duomenis gal sutalpinsime į vieną tomą. Tikriausiai 1950-1953 metams užteks vieno tomo. Ir dar vienas tomas turėtų apimti asmenis, nukentėjusius nuo sovietinio režimo iki nepriklausomybės paskelbimo.
Ar į vardyną jau pavyksta įtraukti pakankamai tikslius duomenis? Ar iki šiol žinomi duomenys labai pasikeitė?
Rengiant 1941 metų tomą, skaičiai sumažėjo, bet tuo reikėtų tik džiaugtis. Vadinasi, realių aukų, kurių galima įvardyti vardą ir pavardę, buvo iš tikrųjų mažiau. Paklaida vyko dėl to, jog buvo ešelonų, kurie turėjo pristatyti žmones į tam tikras stotis, sąrašai, bet tas planas nebuvo įvykdytas, nes sutrukdė karas. Iš viso per šį laikotarpį buvo apie 30 tūkst. aukų, tačiau tai ne vien tremtiniai. Nuo pat okupantų atėjimo 1941 metais vyko labai daug areštų, žmones ypač žiauriai tardė, bet prasidėjus karui daugelis išsivadavo ir netgi išsivežė savo bylas. Ir tik atsivėrus ryšiams su Vakarais tai sužinojome. Taip sumažėjo kalinių skaičius, o būdavo, kad pabėgo visas kalėjimas, pavyzdžiui, Marijampolėje.
Visų tyrimų dar nėra, išleista dr. Arvydo Anušausko knyga “Sovietinis lietuvių tautos naikinimas” – labai kompaktiška enciklopedinė knyga. Bet viena galima pasakyti, kad visose sovietinėse pažymose, atsiskaitymuose Maskvai apie įvykdytas akcijas skaičiai visada liks didesni nei aukų buvo iš tikrųjų. Bet kuo daugiau dirbam, tuo labiau priartėjam prie tikslesnių skaičių, o visiško tikslumo turbūt niekada nepasieksime.
Gal pateiktumėte keletą skaičių apie dabar žinomas aukas?
Pirmosios okupacijos (1939-1941 birželis) aukų yra apie 30 su puse tūkstančio. Į tą skaičių patenka ir gimusieji tremtyje. Anksčiau manyta, kad tremtinių būta 14 595, dabar liko 12 331. Bet visu tūkstančiu padidėjo išvežtų į lagerius, birželio 14 d. nuo šeimų atskirtų vyrų, skaičius - nuo 2957 iki 3915. Taip pat padidėjo suimtųjų Lietuvoje skaičius – nuo 4575 iki 6606.
Kiek per visą sovietinės okupacijos laikotarpį nukentėjo Lietuvos žmonių?
Skaičiai priklauso nuo šaltinių. Mes skaičiuojame žmones, kurių žinome pavardes, gimimo metus, t.y. asmenis. Taigi, mūsų duomenimis, iš viso nuo 1941 iki 1953 metų ištremta 127 tūkstančiai asmenų. Kalinių – suimtų ir lageriuose įkalintų – buvo 148 tūkstančiai. Žuvo partizanų – 21,5 tūkst. Tremtyje nuo baisių sąlygų žuvo 28 tūkst. asmenų.
Įdomus lietuvių tremtinių palyginimas su visos SSRS tremtiniais. Pavyzdžiui, 1948 metais lietuviai tremtiniai sudarė 49,2 proc. visų Sovietų Sąjungos tremtinių. Tarp 1949-aisiais ištremtųjų lietuvių buvo 15 proc., 1951 metais – vėl 46 proc. Tarp kitko, trėmimai vyko tik vadinamosiose nacionalinėse respublikose: trėmė čečėnus, ingušus, Krymo totorius, baltijiečius, tuo tarpu Rusijoje dominavo areštai - rusus nuo dvylikos metų daugiausia grūdo į lagerius. Per visą pokario laikotarpį lietuviai tremtiniai sudarė 16 proc. visų ištremtųjų SSRS.
Kokie pagrindiniai sunkumai renkant duomenis apie nukentėjusiuosius?
Prasidėjus Atgimimui, žmonės siuntė labai įdomius laiškus, anketas. Tai prasiveržė kaip upė, gaudavome po kelis šimtus laiškų per dieną, o tuometinėje neoficialioje įstaigoje dirbo penki žmonės. Daugiausia rašė pirmosios okupacijos tremtiniai, ir aišku, kodėl. Pirma, pokariu vyko pasipriešinimas, žmonės jau žinojo, kuo gresia reokupacija, o 1941 metais aukos nesuprato, kuo nusikalto. Žmonės gyveno įprastą gyvenimą, na, ir kas kad išrinko kitą valdžią… Ir staiga jie vasarą išvežti atsiduria be nieko Šiaurės klimate. Daugeliui neleido pasiimti net elementariausių daiktų, vežė nėščias moteris ir su mažais vaikais, jie visi buvo tiesiog šoko ištikti. Šio kontingento mirtingumas buvo didžiausias, o kurie liko gyvi, pirmieji pradėjo rašyti, nes nejautė jokio net menamos kaltės šešėlio ir, kita vertus, dauguma jų buvo tikri inteligentai – mokytojai, tarnautojai, apsišvietę ūkininkai.
Mūsų ūkininkai tada jau buvo europietiško lygio, turėjo atitinkamą išsilavinimą, ir ūkininkavimo sąlygos buvo neblogos. Todėl ir labai skaudu, nes mūsų šalis jau brido iš skurdo, iš ekonominės krizės žaizdų, vienintelė negerovė – švelnus autoritarinis režimas. Bet kaime jau buvo atsiradusi nauja išsimokslinusi karta, buvo ir technikos, šeimos kūrė savo ateitį, ir staiga tas sovietinis uraganas viską nušlavė. Tai tikrai buvo nepaprasta tragedija – viena, antra okupacijos, vėl reokupacija… Šitai kartai buvo siaubingas išbandymas,- gal kada ir paaiškės, ką Dievas turėjo omeny, už kokias mūsų nuodėmes...
Pokario informacija jau remiasi archyviniais dokumentais. Bet KGB dokumentais visiškai negalime pasitikėti. Negalime pasitikėti net civilinės metrikacijos mirties įrašų knygomis. Pavyzdžiui, Altajaus krašte, jeigu tremtinys pabėgdavo į Lietuvą, jį įrašydavo kaip mirusį, kad tenykštei valdžiai nebūtų nemalonumų. Iš pradžių mes ramiausiai rėmėmės tais duomenimis (civilinės metrikacijos įrašas pasaulyje pripažintas kaip pats patikimiausias dokumentas), ir staiga mums parašo “miręs” žmogus… Turėjome kelis tokius nemalonius atvejus. Todėl turime viską tikrinti.
Kokią reikšmę, be mokslinės, turės šis jūsų darbas?
Pirmiausia jis reikšmingas moksliniams tyrimams, nes visi duomenys įtraukiami į kompiuterius, juos galima įvairiai grupuoti, atlikti įvairiausius tyrimus, apibendrinimus. Bet knyga, kaip enciklopedinis leidinys, yra ir aukų įamžinimas, žmonės joje gali rasti savo artimuosius.
Atgimimo pradžioje buvo kilusi diskusija, kaip įamžinti stalinizmo aukų atminimą. Tada iš sovietinių laikų dar vyravo toks mentalitetas, kad būtinai reikia statyti monumentą iš akmens ir t.t. Mes jau dirbome savo darbą, ir tada jau kilo mintis, kad geriausias įamžinimas būtų išspausdinti vardynus su visų nukentėjusiųjų trumpomis biografijomis.
Man atrodo, jei būtume statę tik monumentą, nebūtume galutinai įamžinę savo aukų. Įvairių paminklų dabar pastatyta, bet rašytinis šaltinis turi kitą funkciją.
Savo tremtinius, kitas sovietinio režimo aukas prisimename per įvairias šventes. O ar dabartinei jaunajai kartai dar ką nors reiškia šis mūsų istorijos laikotarpis? Ar dėmesys jam jau visiškai išblėsęs ir sovietmetis jau nustumtas į tolimą praeitį?
Sunku pasakyti. Kažkada tai buvo didelį ažiotažą kelianti tema, bet visos sensacijos kada nors nuslūgsta. Tačiau yra žmonės, kurie visa tai patyrė patys. Čia labai svarbu rasti tam tikrą aukso vidurį. Aš pati nesu iš tremtinių, mūsų šeima išvengė represijų, nors tėvas visada auklėjo antisovietiškai. Reikėtų suvokti, kad tų žmonių likimas yra mūsų istorijos dalis. Ir nereikia skubėti tos istorijos atsisakyti, bet ją įprasminti. Tie faktai turi būti aiškiai atspindėti. Amžininkams visada gana sunku, nes jų vertinimai gana subjektyvūs, ypač kai gyvi represijų vykdytojai ir jų palikuonys. Todėl reikia tą susipriešinimą eliminuoti – ne uždengiant vieną ar kitą pusę, o labai atvirai apie tai šnekant.
Vieną šaltą žiemos vakarą, kai už lango siautė pūga, aš dukrai pradėjau pasakoti: įsivaizduok, kad dabar kažkas pabeldžia į duris ir liepia rengtis; tu nežinai kur, nežinai kodėl. Mane nukratė toks šiurpas, pagalvojau: koks turėjo būti žmogaus gyvenime lūžis, ypač kai jis nesijaučia kaltas. Galima suprasti partizaną, kuris išėjo į mišką apsisprendęs, kad niekad neverkšlens. O eilinis žmogus? Todėl per šiuos tyrimus, mokslinius darbus ateinančios kartos gal supras, koks baisus įvykis atsitiko su jų tautiečiais - tėvais ir seneliais. Juk lūžis įvyko visoje tautos sąmonėje. Nereikia su savo nuoskauda eiti kaip su vėliava, tremtiniai neturi tapti atskira klasė. Beje, nukentėjo visi tautos sluoksniai, tarp jų buvo ir kriminalinių nusikaltėlių. Tad manyti, kad esu šventas dėl to, jog esu tremtinys, taip pat ne labai gera pozicija. Bet tokių ir nepasitaiko, daugiausia tai trečios kartos “tremtiniai”, siekiantys socialinių lengvatų, o patys tremtiniai dažnai nejaučia jokio keršto, tik nuoskaudą, kad nekaltai nukentėjo. Žmogus niekad neužmirš, kad šalia jo vaikas mirė iš bado, o jis buvo bejėgis jam padėti.
Kaip Rusija įamžina savo režimo aukas, ar ten vyksta panašūs tyrimai?
Rusijos visuomenė labai nevienoda. Mes bendraujame su vadinamaisiais demokratais. Neseniai ten išleistas kompaktinis diskas (CD) “Politinio teroro aukos”, kurį parengė visuomeninė organizacija “Memorialas”, visuomeninis A.Sacharovo centras ir mums žinomo Aleksandro Jakovlevo vadovaujama Reabilitacijos komisija, sudaryta prie Prezidento tarnybos. Šiame diske įdėtos 640 tūkst. represuotų asmenų trumpos biografijos, paminklų represijų aukoms visoje buvusioje SSRS teritorijoje vaizdai ir represinių organų struktūros nuo revoliucijos laikų. CD dalijamas nemokamai mokykloms. Minėtos organizacijos rengia ir metodines knygas mokytojams. Bet tie žmonės Rusijoje šiandien vėl jaučiasi kaip disidentai. Į visus postus Rusijoje šiandien eina buvę KGB darbuotojai, kurie veikia demokratiškai nusiteikusiems žmonėms nepriimtinais metodais. Lakmuso popierėlis dabar yra Čečėnija.
Demokratai siekia, kad Rusija nesusitapatintų su buvusia Sovietų Sąjunga. Minėto CD pristatyme ir A.Jakovlevas, ir “Memorialo” pirmininkas Arsenijus Roginskis kalbėjo, jog jų tikslas – siekti, kad mokiniai pamatytų, jog Rusiją dar reikia sukurti, nes ji nėra buvusi Sovietų Sąjunga, kuri visa nusėta paminklais milijonams nukankintų žmonių.
Mums sunku įsivaizduoti, kas dėjosi Rusijoje nuo 1918 metų. Pavyzdžiui, ten gyvena karta, kurios seneliai, tėvai baigė gyvenimą lageryje, o vaikai, kaip benamiai, buvo blaškomi po įvairius vaikų namus. Sunku įsivaizduoti, kaip jie užaugo (pas mus vis vien ar artimieji, ar buvęs mokytojas padėjo buvusiam mokiniui), o ten – toje platybėje, nuo kūdikystės augusiems „liaudies priešų“ vaikams teko patirti neeilinę golgotą. Tie žmonės dabar taip pat prisideda prie aukų įamžinimo, vienas kitas jų net pasiekęs aukštus valdžios postus regionuose.
Kai kuriais ženklais prezidentas V.Putinas, regis, bando grąžinti SSRS palikimą ar jį bent jau reabilituoti?
Todėl, kad visuomenės viršūnėje sėdi buvęs represinių struktūrų paveldėtojas. O patys saugumiečiai, su kuriais teko nemažai bendrauti, sako, kad iš GRU ir KGB neišeinama. Ten susikuria atitinkamas mentalitetas. Žinomas žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas viename seminare yra pasakęs, kad kaip išvedama kokia nors skalikų veislė, kuri auką vejasi, ar kita, kuri lenda į urvus, ir tos veislės niekad nesusikeis funkcijomis, taip ir saugumietis yra tokia išvesta veislė: jeigu jis 20 metų struktūroje išdirbo, jo jau nebepakeisi, nes jo smegenys išplautos. Ta sistema veikia nuo Ivano Rūsčiojo laikų. Rusų specialiosios tarnybos taip moka iš gero tarnautojo eliminuoti normalius žmogiškuosius gailestingumo, užuojautos jausmus, kad, juos atėmus, lieka tik racionalus vykdytojas – robotas. Žmonių su tokiais bruožais dabar nereta išvysti Rusijos TV laidose.

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS
Vilnius

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija